Alpinistas: negalime niekais švaistyti savo gyvenimo

Kalnuose jis pakyla virš visko, nugali baimę ir suvokia realybę. "Gali nusipirkti dar vieną mašiną, pasistatyti didesnį namą, bet vertini ne tai, ką turi, o tai, ką patiri", – sakė Snieginio leopardo titulu apdovanotas Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Saulius Damulevičius. Jis ne tik kopė į pavojingas viršūnes, bet ir nardė po Siera Leonės lūšnynus.

Žeidžia piktos nuomonės

Metų pradžioje po tragiškos dviejų alpinistų žūties Alpėse S.Damulevičius pripažino, kad mirtis nėra mistinė palydovė jo gyvenimo kelyje.

"Nelengva matyti, kai žūsta tokie entuziastai, gyvenimu tikintys ir didelių siekių turintys žmonės, – neslėpė 33 metų vyras. – Ir dar skaudžiau, kai net tokiomis aplinkybėmis apie alpinistus kalba nepelnytai. Neva patys be reikalo rizikavo, lindo mirčiai į nagus."

Tačiau laidantieji piktas replikas nežino, kokių pastangų reikia, norint kopti sudėtingais maršrutais.

Alpinistai kiekvienąkart prieš įkopdami kruopščiai ruošiasi, treniruojasi, kad vėliau įveiktų didelius fizinius ir psichologinius krūvius, kone užsimerkę riša specialius mazgus, tobulina kopimo techniką. Kartais toks pasiruošimas trunka kelis mėnesius ar net metus!

"Čia, vos nukritus temperatūrai, jau visi šliurpsi nosimis, keikiasi ir dejuoja, o šalčiai kalnuose – mažiausiai gąsdinanti kasdienybė, – tęsė Saulius. – Alpinistai nesigiria, kad miegojo iš vidaus apledėjusioje palapinėje ar be pirštinių kopė stačia uola spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Deja, kartais nebesvarbu, kaip gerai esi pasirengęs. Kalnai – padidintos rizikos zona. Staiga gali užeiti audra, virš galvos atplyšti didžiulis ledo luitas ar atitrūkti atbraila, už kurios laikaisi. Nelaimės nutinka net ir labiausiai patyrusiems alpinistams."

Daiktai ar potyriai?

Mirtis tyko visur – ne tik kalnuose. Tik čia, nusileidus iš kalnų, ją pajausti daug sunkiau.

Žmonės stengiasi ją ignoruoti, negalvoti apie savo būtį tol, kol nesusiduria su sunkia liga, artimojo ar tiesiog žinomo žmogaus netektimi.

"Tada staiga suprantame, kad mūsų laikas ribotas, negalime niekais švaistyti savo gyvenimo. O kalnuose ši tikrovė – gyvenimo ir mirties ratas – akivaizdi, – teigė S.Damulevičius. – Stebint kalnų didybę nesunku suvokti, koks trapus yra žmogaus gyvenimas. Tada grįžus jau nebereikia laukti kito mėnesio, eilinio penktadienio. Žinau, kad taip, kaip noriu, turiu gyventi dabar. Paskui gali būti vėlu."

Visko suspėti neįmanoma, tačiau galima rinktis. Todėl S.Damulevičius stengiasi kaupti patirtį dirbdamas ir verslo konsultacijų srityje, ir pažindamas save bei pasaulį per alpinizmą, fotografiją.

"Galima nusipirkti dar vieną mašiną, pasistatyti didesnį namą, bet turbūt visi labiausiai vertiname ne tai, ką turime, bet tai – ką patyrėme", – kartojo Saulius, kuris, pusmetį dirbdamas vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių Siera Leonėje ir tai įamžinęs tarptautiniame projekte "Pasaulis tavo akimis", nėrė į patirčių kupiną gyvenimą ir ten.

Įgyvendino projektą

"Ten viskas slypi giliau ir ten visko daugiau, nei matote nuotraukose", – neslėpė daug komplimentų sulaukęs ir savo fotografijų parodą apie Afriką pristatęs Saulius.

Dirbdamas Fritaune, Siera Leonės sostinėje, jis nuolat galvojo, kad ryt ar poryt turi padaryti naujų nuotraukų ir perteikti dar daugiau jų gyvenimo. Tad neužfiksuotos akimirkos vertė jį grįžti į lūšnynus.

Siera Leonėje, prieš pat prasidedant didžiąjai ebola viruso bangai, S.Damulevičius praleido beveik pusmetį.