2020-ieji: apkabinome Lietuvą ir įsitikinome, kokie puikūs jos žmonės

Ko gero, sparnuotas taps posakis: yra geri metai, yra blogi metai ir yra 2020-ieji. Nors juos, pažymėtus koronaviruso, palydėsime susigūžę ir susislapstę savo namuose, vis dėlto turime kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Taip sako ir žinomi Lietuvos žmonės, Naujųjų išvakarėse besidalijantys optimistiškomis prabėgusių metų istorijomis.

Nėra gerų ar blogų dalykų – yra patirtys

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja

Netiesa, kad metai buvo negeri, oi, kokia netiesa. Juk vis tiek jie buvo mano! Todėl negaliu apie juos pasakyti: Viešpatie, neįskaičiuok jų į mano gyvenimo knygą, nes aš jais nesinaudojau. Naudojausi. Visi mes kažkaip jais naudojomės.

Taip, jie nebuvo lengvi. Bet juk paskutinieji keleri metai man ir taip nėra lengvi. Iš pradžių susirgo mama ir patyrė mikroinsultą – teko perkraustyti ją pas save, atiduoti savo kambarį. Praeitais metais mirė tėtis. O prieš tai irgi buvo visokių bėdų. Žodžiu, per tą laiką teko išmokti prie daug ko taikytis. Bet… jei dėl to sakyčiau, kad metai buvo blogi, tai turėčiau suvokti ir faktą, kad jų nebedaug man liko. O problemų – vienokių ar kitokių – mes, žmonės, turėsime visuomet. Ir aš tikrai nežadu pasiduoti!

Galbūt šie metai mus gąsdina labiau, nes nesame kažko panašaus patyrę, nežinome, kaip į tai reaguoti. Mes visi užsisėdėję, verdame savo sultyse. Mūsų niekas nėra mokęs, kaip suprasti savo jausmus, pripažinti esamą situaciją. Taip, ji tokia. Neįprasta.

Bet juk nėra vienareikšmiškai gerų arba blogų dalykų. Yra tik patirtys, kurias reikia išmokti. Štai per pirmą karantiną netyčia su sūnumi Titu atradome papaišėliojimus feisbuke. Tiesiog vakarais iš neturėjimo ką veikti sėsdavome prie popieriaus lapų ir tai, ką nupiešdavome, keldavome į feisbuko grupę. Ilgainiui prisijungė daugybė sekėjų, profesionalų ir ne tik, kurie savo dienos darbus pasidėliodavo taip, kad vakare galėtų drauge piešti. Tai buvo tokia atgaiva iki pat pavasarinio karantino pabaigos. Vėliau net surengėme parodą, kurioje buvo daugiau net 3 tūkst. darbų! Tie papaišėliojimai buvo tokia prieškarantininė vitaminų bomba!

Dar vienas praeito karantino padarinys buvo "Kirvio koto" turnyras feisbuke, kuris gyvas dar iki šiol. Kadangi mes su Vytu Palavinsku karantinavomės atskirai (jis – su savo mama, o aš – su savo), man šovė į galvą mintis pradėti tokį maisto gaminimo projektą. Vytas parašė tokį graudulingą laišką į feisbuką, kad badauja, o aš pamokiau mylimąjį, kaip iš kirvio išsivirti sriubą… Taip ir prasidėjo. Tas mūsų "Kirvio kotas" pritraukė tiek daug žmonių, norinčių dalytis savo receptais ir šmaikščiais jų aprašymais, kad viskas įgavo neregėtą pagreitį. Mes net sugalvojome prieš šias Kalėdas daryti "Kirvio koto" kalėdinę mugę, kad maži gamintojai galėtų pasireklamuoti. Tad "Kirvio kotas" – puikus šių metų projektas, gimęs per pirmąjį karantiną, kai visi buvo prisipirkę tiek maisto, kad jau nebežinojo, ką su juo daryti, ir besitęsiantis iki šiol.

O visai neseniai man vėlgi šovė į galvą puiki mintis, kad aš labai mėgstu vairuoti – bet kokiu oru, bet kokiu paros metu, bet kokio ilgumo distancijas. Taip gimė dar vienas beveik šeimyninis projektėlis – pokalbių laida "Kur važiuojam?", rodoma LRT portale. Jos metu aš sėdžiu prie vairo ir kalbinu savo pašnekovus. Beje, pirmoji sutiko su manimi pasivažinėti ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, netikėtai pareiškusi, kad jei ne politikė, tai galėjo būti tolimųjų reisų vairuotoja. Jau spėjome nufilmuoti ir sumontuoti keliolika laidų, kurių užteks iki vasario pabaigos. Žodžiu, turime judėti į priekį. Kitos išeities nėra. Yra tik noras nepasiduoti ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Bendravimo stygius išgrynino draugystes

Edmundas Seilius, operos solistas

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tas pats karantinas ir visi jo uždarymai, mano galva, lietuviams išėjo į gera. Nemažai žmonių pakeitė savo prioritetus gyvenime. Pamatė, kad didelėmis vertybėmis gali būti ir šeima, ir su ja praleistas vakaras, ir knyga rankose. O iki tol buvome įpratę tik bėgti, lėkti, baliavoti.

Aišku, skaudu žiūrėti, kaip miršta žmonės. Mes ir patys buvome susigavę tą ligą. Sirgome nelengvai. O kurie mano, kad korona kaip sloga, linkėčiau patiems tos "slogos" paragauti.

Tas buvimas namuose man tapo tarsi senų svajonių subrandinimo ir naujų svajonių pradžios metais. Juk anksčiau bėgdamas nė nespėdavai susigaudyti, kas ir kaip. Tik skuosdavai kaip voverė rate.

Aišku, mes, kaip kūrėjai, labai stipriai nukentėjome, bet juk nebadaujame, tad belieka džiaugtis vieniems kitais ir laukti geresnių laikų. Vienintelis dalykas, kurio man labiausiai trūko šiais metais, tai bendravimo. Galimybės pakalbėti su žmogum, apsikabinti. Bet juk ir tas bendravimo alkis, manau, visiems išėjo į gera: atsisijojo draugai, išsigrynino draugystės. Supratome, kurie žmonės mums iš tiesų yra artimi, o kurie tik šiaip kurį laiką ėjo pakeliui.

Labai nuoširdus rūpestis žmogumi

Egidijus Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius

Šie metai mums buvo ypatingi tuo, kad būtent jais minėjome Lietuvos teatro 100-metį, kuris įvyko karantino aplinkybėmis ir pareikalavo iš mūsų – teatro darbuotojų – papildomo kūrybiškumo. O patirti iššūkiai suteikė visiškai netikėtų kūrybinių galimybių, ir tai išėjo irgi į gera.

Šiais metais teatre buvo daug sumaišties. Pavasariniai spektakliai buvo perkelti į rudenį, bet rudeniniu laikotarpiu suvaidinome 73 spektaklius. Tai įvyko dėl mūsų ypatingo teatro bendruomenės susitelkimo ir sugebėjimo duotus pažadus žiūrovui įvykdyti iki galo.

Dar vienas geras dalykas – pirmąsyk per daugybę metų repetuojant premjerą, Jono Vaitkaus statomą Vydūno pjesę, galėjome ramiai, neskubėdami ir nepaisydamai degančių terminų, leisti mėgautis kūrėjams savo kūryba. Tai irgi suteikė seniai patirtą malonumą, koks geras jausmas, kai kūrinys gimsta savo tempu.

Kalbant apie tai, kas gero šiais metais nutiko Lietuvoje, noriu akcentuoti vieną dalyką. Pirmąsyk per daugybę metų iš Lietuvos valdžios – konkrečiai iš premjerės I.Šimonytės iš lūpų – išgirdau tokį sakinį: "Dėl žmogaus dabar yra stabdoma viskas. Nes šiuo metu svarbiausias yra žmogus", – sakė ji. Mane, kaip humanitarinių mokslų srities atstovą, šie žodžiai be galo sujaudino. Pirmą kartą valstybėje nuskambėjo labai nuoširdus rūpestis žmogumi. Tai teikia vilties, kad Lietuvoje pradėsime kurti kažkokį naują gerovės etapą. Jei jis pasitvirtins – tai ir bus pats didžiausias džiaugsmas gyventi, kurti ir oriai vadintis Lietuvos piliečiu.

Tegul gėris sklinda greičiau nei blogis

Violeta Baublienė, televizijos laidos vedėja

Oi, kaip sunku kažką gero pasakyti, oi, kaip sunku… Filosofiškai žiūrint, gyvenimas niekada nesustoja. Ir kas čia įvyko šiais metais? Mes gavome baisių pamokų. O kodėl mes prie jų priėjome? Matyt, buvome to verti – ir žmonių santykiai išsikraipė, ir besaikis vartojimas, ir gamtos išteklių netausojimas.

O kas gero įvyko? Galbūt žmonėms atsivėrė akys? Bent jau taip maniau iki antrojo karantino. Ir pati pradėjau kitaip bendrauti – ir savo sparnus, ir ragus nusilaužiau, paveikta to gyvenimo trapumo. Juk kam nebūdavo – ir su vyru susibari, ir su vaikais ar mama dėl kažkokių nereikšmingų smulkmenų apsižodžiuoji. Tik dabar pagaliau ėmiau suprasti, kad neverta dėl to draskytis. Šių metų kasdienybė parodė, kaip viskas trapu, kaip per sekundę dūžta žmonių gyvenimai. Tad didžioji mano pamoka, gauta šiais metais, yra visiems žinoma budistinė išmintis, kad reikia branginti ir džiaugtis tuo, ką turime.

Pamenu, užpernai, kai dar nebuvo jokios pandemijos, vienoje savo laidoje pasakojau apie tuos žmones, kurie patys gali išgyventi, patys užsiauginti maisto, pasigaminti elektros ir pan. Žodžiu, jau tuomet gvildenau išlikimo temą. Šiuo metu ji dar aktualesnė. Žydai, atrodo, sako, kad visi pasikeitimai yra į gera. Nors ir didžiausias tų pačių žydų prakeiksmas yra… kad tu gyventum pasikeitimų laikais. Galbūt ir mes paklaidžiosime kaip tie žydai keturiasdešimt metų ir grįšime į protą?!

O jei kalbėtume apie asmeninio gyvenimo gerumus? Na… aš džiaugiuosi, kad neįvyko nieko blogiau, negu yra (juokiasi). Tai mano didžioji laimė. Esu linkusi žiūrėti į viską pozityviai (bent jau ekrane). Anot vieno mano laidos pašnekovo, pirmiausia žmonėms reikia susidėlioti savo mintis. Nes visi nerimai, visos baimės, širdies skausmai – viskas ateina iš mūsų minčių. Mintis valdo: ji sukelia problemą, bet sukelia ir džiaugsmą. Tai gal tada daugiau dėkime į galvą tų minčių, kurios sukelia džiaugsmą, nei atvirkščiai?!

Turime šiuo metu veikti išvien – ne palindę po antklodėmis depresuoti, o vienas kitą skatinti, skambinti, kalbėti, siųsti pozityvias žinutes. Trūksta žmonėms to kažkokio pozityvaus susiklausymo, kad vienas kitą teigiamai veiktų, o ne gniuždytų ir gąsdintų. Juk blogis ir taip sklinda septynis kartus greičiau nei gėris. Tai gal padarykime, kad būtų atvirkščiai?

Paskelbčiau juos Šeimos sutvirtinimo metais

Stanislovas Stavickis-Stano, dainininkas, muzikos prodiuseris

Dar prieš kokius trejus metus parašiau dainą, kuri vadinosi "Žmogus tėtis". Ji gimė dėl to, kad tėtis tais laikais buvau ne pats geriausias. Koncertų būdavo tiek daug, kad namo grįždavau, kai mano vaikai jau kietai miegodavo. O išvykdavau į darbą taip anksti, kai jie dar irgi miegodavo. Labai gerai pamenu tą nemalonų kaltės jausmą… Tu ateini, paglostai miegančiam vaikui galvelę ir paliūdi, kad vėl visą dieną praleisi atskirai nuo jo.

Tai štai šiais metais galiu pasidžiaugti, kad buvo visiškai priešingai. Nekalbėsiu apie kitas šeimas, bet mūsiškė tikrai labai suartėjo. Visi taip susidraugavome. Todėl keista buvo klausytis visiškai atvirkštinių komentarų, kad žmonės, karantino uždaryti vienuose namuose, pradėjo skirtis. Hmm?.. Man pasirodė, kad kaip tik šie metai buvo tokie šeimų suartėjimo, didesnio tarpusavio supratimo metai. Paskelbčiau juos netgi Šeimos sutvirtinimo metais (juokiasi).

O Lietuvai irgi buvo gerų dalykų. Vienas iš tokių – nuotolinis mokymasis, apie kurį pradžioje labai skeptiškai visi šnekėjo. Bet juk dabar matome, kad tas technologinis šuolis, įvykęs per labai trumpą laiką, tarsi pasufleravo, kiek visokių dalykų bus galima daryti per atstumą ir ateityje. Tarkim, vaikas suserga ar išvyksta su tėvais pagyventi į kitą vietą – jis gali dalyvauti pamokose per nuotolį. Mes jau turime tokios patirties. Ir ji, tikiu, yra didelis technologinis žingsnis į priekį, netgi, pasakyčiau, iškart į XXI a. antrąją pusę!

Atradome namus ir išvaikščiojome Lietuvą

Ignas Krupavičius, televizijos laidų vedėjas

Iš pradžių su žmona ant šių metų pykome, nes esame aistringi keliautojai, o daug tų kelionių šiais metais nuplaukė, bet... Paskui ėmėme galvoti, kad lazda turi du galus. Nusiraminome ir pradėjome ieškoti kitokių spalvų, kitokių grožių mūsų gimtojoje Lietuvoje. Atradome. Todėl nė neabejoju, kad šie metai bus įsimintiniausi daugumos gyvenime: tokius nurašyti būtų didžiausia nuodėmė.

Pirmiausia, per šiuos metus aš iš naujo atradau namus. Prisijaukinau ir pasistengiau, kad jie nebūtų tik kažkokia permiegojimo vieta. Atradau prie jų sodininkavimo malonumus, žolės sėją ir kitus širdžiai mielus dalykus. Daržų tikrai su žmona neužsiveisėme: turime giminių pakankamai, kad pomidorais ir agurkais aprūpintų (juokiasi).

 

Per pirmąjį karantiną tapetais pasidabinome svetainę. Dabar jais grožimės ir negalime patikėti, kad mums pavyko! Beje, tuos tapetus nusižiūrėjome dar būdami Berlyne per praėjusias Kalėdas, tik vis nedrįsome patys jų lipdyti.

Dar viena gera šių metų žinia – atgimusi meilė Lietuvai. Atrodytų, kad šią vasarą nebeliko jokių neišbėgiotų pušynų pajūryje. Ypač nustebino Vištytis, prie kurio atsibudęs pasijutau taip, lyg būčiau ne Lietuvoje – gal kokioje Šveicarijoje. Tas kraštovaizdis buvo fantastiškas.

O atsidūriau prie Vištyčio būtent su LRT projektu "Apkabink Lietuvą". Kaip ir Kalvarijoje, kuri sužavėjo savo žmonėmis, grįžusiais iš didmiesčių ir ėmusiais kelti savo krašto gerovę. Apkabinęs Lietuvą aš dar kartą įsitikinau, kad toje "antroje Lietuvoje" gyvena labai gilūs žmonės, kuriems ne vis vien. Projektas "Apkabink Lietuvą" prasidėjo tarp karantinų ir tęsėsi kelias savaites. Važiavome per Lietuvą iš pradžių su viena, paskui su kita senovine mikromašinyte – be jokios elektronikos. Kadangi jos abi buvo gana žemos, su kolega pro langą žiūrėdavome kaip vaikai: pro šalį bėgantys medžiai, pastatai, žmonės atrodė tokie dideli… Kita vertus, jos kėlė labai gerų emocijų aplinkiniams, suartino mus su žmonėmis. Jautėmės tarsi šuns vedžiotojai, kuriems šuo leidžia betarpiškai bendrauti su visais, kas tik nori jį paglostyti (juokiasi).

Žodžiu, šie metai buvo kitokie, bet ne mažiau nuostabūs, nes apkabinau Lietuvą ir pamačiau, kokie nuostabūs žmonės ją kuria!

Išmokome gyventi besikeičiančiame pasaulyje

Odeta Bložienė, ekonomistė, verslininkė

Dovilės Jakštaitės nuotr.

Metai tikrai buvo labai sudėtingi – ir emociškai, ir finansiškai. Daugelis namų ūkių pajuto tai dėl sumažėjusių pajamų, savo pasikeitusios situacijos. Tų, kurie galėjo dirbti iš namų, gal nepalietė sumažėjusios pajamos, bet buvo kitų problemų, kurias reikėjo spręsti. Tad, sakyčiau, buvo pokyčių metai – visi jų daug patyrė, verslas patyrė daug sukrėtimų.

Ko išmokome? Matyt, ir toliau gyventi besikeičiančiame pasaulyje ir ieškoti sprendimų. Žinoma, visada, vykstant pokyčiams, kažkas laimi, kažkas pralaimi. Kai kur įvyko didžiulis proveržis ir pokyčiai tikrai davė daug finansinės naudos, kai kurie labai finansiškai nukentėjo ir turi keisti savo veiklą arba ją uždaryti. Kritinės situacijos visada verčia ieškoti sprendimų, kartais ir neeilinių, o dėl jų kartais įvyksta ir kažkokių proveržių, ir atradimų.

Karantinas kiekvieną palietė individualiai. Vieni, likę namuose, gal suprato, kad jiems nereikia tiek daug daiktų, kitiems gal kaip tik paaiškėjo, kad namie nėra nei darbo stalo, nei patogios kėdės. Žmonės pradėjo ieškoti sodybų ir namų užmiestyje, nes pamatė, kad turi per mažai erdvės namuose. Kitaip sakant, tai buvo ir atradimų ir praradimų metas.

Bet ką mes matėme po pirmo karantino, kuris turbūt buvo emociškai labai sudėtingas ir skaudus visiems dėl griežtų apribojimų, – vos atlaisvėjus situacijai, ir vartojimas, ir žmonių elgsena labai greitai grįžo į buvusias vėžes. Visada per krizes žmonės labiau taupo, bet vos tik ekonomika atsigauna, iškart natūraliai atsigauna ir vartojimas, ir netgi vartojama daugiau skolintomis lėšomis. Nemanau, kad šįkart kažkas iš esmės pasikeis – visi į tai, kaip gyvename dabar, žiūri kaip į laikiną situaciją.

Pabuvome su vaikais ne tik 7 min. per dieną

Rasa Žemaitė, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio narė

Visose situacijose galima įžvelgti gerų dalykų, iš kurių verta pasimokyti. Mūsų švietimo sistemoje, pavyzdžiui, yra labai daug trūkumų, bet ji buvo priversta staiga startuoti nuotoliniu būdu, išprovokuota prisitaikyti ir dabar provokuojama galvoti apie nuotolinį ugdymą kaip apie visiškai normalią būseną. Ir jei sistema suveiks taip, kaip norėtųsi, visi iš to turėtų daug naudos.

Mano manymu, tai, kas nutiko, yra gana gera patirtis ir sveikatos sistemai – paaiškėjo, kad nuotolinį konsultavimą tam tikrose situacijose galima sėkmingai naudoti. Kitas dalykas – pažiūrėkite, kaip lanksčiai sureagavo verslai, persijungdami į kitokį gyvenimo ritmą.

Dar vienas dalykas, jeigu lygintume su 2008–2009 m. ekonomine krize (čia iš tų dalykų, kur negalima lyginti, bet palyginkime): tada valstybės politika buvo visiškai nepritaikyta kritiniam atvejui, žmonės buvo palikti patys spręsti visus iššūkius. Dabar – kas kita. Yra galimybė gauti ligos pinigus, nors vaikai neserga, galimybė gauti pinigus būnant prastovose, nedarbo išmoka nesumažinta ir išplėstos galimybės ją gauti.

Daug davė ir tai, kad tėvai turėjo galimybę pabūti su vaikais ne tik 7 minutes per dieną. Tačiau tik dar kartą pamatėme, kad šeimos ir darbo derinimas turi labai daug trūkumų, o nuotolinis darbas, apie kurį buvo kalbama kaip apie panacėją, deja, nėra tokia jau puiki galimybė derinti darbą su vaiko priežiūra.

Į pozityvius dalykus reikėtų žiūrėti kaip į atspirtį perspektyvai. Turėtume juos išsirankioti, įvertinti ir naudotis kaip pagrindu esamai situacijai tobulinti. Galbūt tada šeimos politikoje įvyks net proveržis, kurio nebuvo nuo nepriklausomybės pradžios.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gėda JAV pakalikams

Gėda JAV pakalikams portretas
Vergų sielos. Džiūgauja nes okupuoti JAV ir ES diktatūra tapo gyvenimo prasme. Gėda nes gerovės valstybė suprantama kaip tarnystė JAV interesams ir tai vadina partneryste.

Valdas

Valdas portretas
Pilnai pritariu DEGRADACIJA'i. Aplamai, partinė sistema mutavo į kažkokias žiaurias, mafijines, bandos struktūras. Paslauga už paslaugą. Šiaip, atskirai, kaip individų Lietuvoje pilna gabių ir darbščių žmonių. Bet, nepriklausant partijai, jie neturi balso. O, vienas prieš bandą ... ? Protingiausia pasitraukt, nes sutryps.

Anonimui Pydarui

Anonimui Pydarui portretas
Valstybės jau nebeturim, bet argi kam tai rūpi? Muziką užsako kas sumoka pinigus, o mes tik įsisavinam - kaip gera vizginti uodegytę, gauti skanėstą, kai tave pagiria.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių