Lietuvoje daugybė dvarų – vieni jų baigia sunykti, kiti restauruojami. O neišlikusio Bijotų dvaro sodybos vieta išpuoselėta dėl čia pat stovinčių unikalių baublių, kurie laikomi pirmuoju muziejumi.

Apie baublius

D.Poškai mirus, surinktos senienos jo paties valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais.

XIX a. pab. – XX a. pr. baubliams pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentelėmis, padėti cementiniai pamatai. 1930 m. visuomenės iniciatyva baubliai buvo uždengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniais lankais.

1947 m. atkurtas Baublių muziejus. 1949–1962 m. Bijotuose veikė D.Poškos memorialinis muziejus, pirmą kartą baubliai konservuoti 1956 m.

1969 m. baubliai paskelbti respublikinės reikšmės istoriniu paminklu. 1971 m. jiems pastatyti stikliniai gaubtai.

Apie Bijotų dvarą

Bijotų dvaras, vadintas Bardžiais, minimas nuo XVI a. 1558 m. Bardžių–Mikniškių dvarelį pasidalijo Beata Paškevičienė ir jos sesuo. Paškevičienei atitekusią dalį imta vadinti jos vardu (tarmiškai Bijata) – Bijotais.

1790–1791 m. šio dvaro centrą ir aplinkines žemes iš kelių savininkų supirko rašytojas D.Poška.

Dalį įsigytų valdų jis netrukus perleido savo tėvui. Kadangi santaikos tarp tėvo ir sūnaus nebuvo, netrukus atsirado du dvarai ir du pavadinimai: D.Poška valdė Bardžius, o jo tėvas, vėliau jo netikras sūnus Norbertas Paškevičius – Bijotus. 1847 m. abu dvarus nupirko grafai Volmeriai. Jų šeimininkavimo laikotarpiu dauguma D.Poškos dvaro pastatų nugriauti.

Šaltinis: D.Poškos baublių muziejus, Vikipedija

Neatpažįstamai pasikeitė

Nuoroda greitkelyje Klaipėda–Kaunas, kviečianti pamatyti Dionizo Poškos baublius, stovėjo seniai. Tie, kurie čia lankėsi prieš kelerius metus ar dar anksčiau, dabar bus maloniai nustebinti. Kelis šimtmečius skaičiuojančio paminklo vieta virto erdviu parku, tvenkiniais apsuptoje teritorijoje pridygo naujų pastatų. Tiesa, tai ne šiuolaikinės architektūros tvariniai, o senų, kadaise čia stovėjusių namų kopijos.

Žemaitijos miestelį Bijotus išgarsino čia gyvenęs žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis D.Poška (1764–1830).

Už pusantro kilometro nuo savo namų aptikęs džiūvantį, kaip spėjama, tūkstančio meto senumo ąžuolą, dvarininkas nusprendė pasigaminti iš jo gūžtą. Padedamas baudžiauninkų, išskobė ąžuolo kamieną ir viduje įsirengė savotišką darbo bei poilsio kabinetą.

Čia D.Poška rašė, kūrė eiles, baublyje gimė žymiausias jo kūrinys "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos". Palubėje lig šiol išliko lentynos, kuriose rašytojas kaupė savo biblioteką, ir suolelis, ant kurio sėdėjo.

Jubiliejui – išskirtinis dėmesys

Paukščiai ir kiti gyviai įpratę gyventi drevėse, tuščiaviduriai medžių kamienai ir žmonėms nebuvo naujiena. Baubliu vadintas nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas. Krikščionybės laikais į baublius buvo statomos šventųjų statulėlės, kelios tokios stovi ir D.Poškos baublių pašonėje.

Pirmasis D.Poškos baublys buvo savotiška pavėsinė su dviem langais, durimis ir stogu. Žemaičių bajoras patikrino, kad jame gali tilpti 10–15 suaugusiųjų.

Vėliau unikalaus namelio autorius pagamino dar vieną analogišką baublį, į kurį gabeno įvairius eksponatus: apylinkėse rastus archeologinius radinius – senovinius šarvus, kardus, mamuto iltis, paveikslus. Šie rinkiniai vėliau buvo pripažinti pirmuoju muziejumi Lietuvoje.

"Šiam muziejui šiemet sukako 200 metų, dėl to šie metai paskelbti Muziejų metais. Daugelis žmonių atvažiuoja apžiūrėti pirmojo Lietuvos muziejaus", – tvirtino Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus padalinio D.Poškos baublių muziejaus vadovė Lina Bajorinienė.

Pasitinkant solidžią datą, žymieji baubliai ir teritorija šalia sutviskėjo naujai, tam buvo skirta daugiau kaip 6 mln. litų – ES ir Lietuvos valstybės lėšų.

Patys baubliai konservuoti, atnaujinti apsauginę funkciją atliekantys palapinės formos gaubtai su stiklinėmis sienomis.

Pastatams – nauja paskirtis

Prie pat baublių stovėjo medinis D.Poškos gyvenamasis namas, bet jis seniai išnyko. Neseniai archeologai rado pastato, kuriame, manoma, gyveno D.Poška, pamatus. Jie konservuoti ir dabar eksponuojami.

Tai ne vienintelė D.Poškos baublių ekspoziciją papildanti naujovė. Visiškai atstatyta medinė čia pat stovėjusi tarpukario mokykla. Autentiškas 1930 m. statinys buvo avarinės būklės, todėl pastatytas iš naujo pagal senus brėžinius ir nuotraukas.

Čia dabar veikia D.Poškai skirta ekspozicija, įrengta kaimo biblioteka, konferencijų salė. Mokyklos užnugaryje atstatytoje klėtyje dar šiais metais turėtų pradėti veikti amatų centras lankytojams.

Tarpukariu greta baublių gyvenimas virte virė: šalia įrengtas stadionas, krepšinio aikštelė, čia vykdavo dainų šventės, gegužinės ir kiti renginiai. Kai mokiniai į nedidelę medinę mokyklą nebesutilpo, pastatytas naujas pastatas, o senasis sunyko.

Prieš metus kone naujai sutvertas ir Bijotų dvaro vandens malūnas, esantis šiek tiek atokiau nuo baublių. Kadangi šioje vietoje stovėjusio statinio likučiai jau nebeatitiko pirminio vaizdo, D.Poškai priklausiusio dvaro malūnas atstatytas vadovaujantis išlikusiomis nuotraukomis.

Kadaise malūno girnas suko užtvenktas Pelos upelis, tačiau šiandien jo vaga eina kitoje vietoje, tad ratą suka nedidelė vandens srovė ir tai tėra butaforinis elementas – mechanizmai pastato viduje neišlikę. Malūno patalpose ateityje tikimasi įrengti papildomų ekspozicijų.

Neturėjo kam palikti

Dvaro sodybą ir malūną jungiantis gamtos peizažas, naujai suformuoti takeliai – ne vien šių dienų potėpis. L.Bajorinienės žiniomis, ir D.Poškos laikais teritorijoje buvo įrengtas parkas – šių valdų savininkas buvo itin turtingas. Vien apie šį dvarą jis turėjo apie 90 ha žemės, iš viso valdė beveik 500 ha žemės.

Vaikų šis turtingas dvarininkas neturėjo, tad jam mirus sodyba ir baubliai keliavo iš rankų į rankas. Dvaro statiniai neišliko, tik per stebuklą nepranyko baubliai. Praėjus šimtmečiui po D.Poškos mirties susirūpinta jų likimu. Tada pirmą kartą jie apsaugoti nuo žalingo atmosferos poveikio. Baubliai buvo tiesiog apgaubti mediniais kiautais. Sovietmečiu baubliai uždengti stikliniais gaubtais, jų trikampę formą galima matyti ir šiandien.