Žaliosios pamokos – ir vaikams, ir tėvams

Miškininkas Raimundas Ereminas prieš keletą metų, nebematydamas prasmės ilgiau dirbti įprastoje girininkijoje, ėmėsi įgyvendinti seną savo troškimą. Jis sukūrė iniciatyvą "Pasimatuok eigulio kepurę" ir dabar nuolat bendrauja su dideliais ir mažais, norinčiais pažinti mišką ir gerai jame leisti laiką.

Rekreacinė miškininkystė

"Įgijęs miškininko ir ekologo išsilavinimą turiu platų akiratį, nuolat domiuosi aktualijomis, tai man padeda suprantamai paaiškinti keblius klausimus, – sako R. Ereminas. – Esu pirmasis miškininkas Lietuvoje, save suvokiantis kaip rekreacinės miškininkystės atstovą. Mano ilgalaikis tikslas – užauginti naują miškininkų-aplinkosaugininkų kartą, kuri kurtų ir puoselėtų žalią Lietuvą."

Paklaustas, kaip vertina tai, kad vis daugiau žmonių, negalinčių kaip anksčiau lengvai išvykti iš Lietuvos, traukia į gamtą, miškininkas konkretus: dauguma jų traukia į pažintinius takus, o ne į pačius miškus, tad žalos gamtai ten sunku padaryti. Vieta, kur įrengtas pažintinis takas, yra pasmerkta tam tikram gamtos išnykimui, nes gamta ten nuolat trikdoma. Aplink pažintinį taką elnio niekad nepamatysi. Gamta prie žmonių prisitaiko ir pasitraukia šiek tiek toliau. O kad pavieniai žmonės eitų ten, kur miškininkai mėgsta vaikščioti, retai pasitaiko.

Tad vaikštinėti pažintiniais takais yra gerai, jei tik žmonės nesugalvoja medžių laužyti, bet kur laužų kūrenti ar po savo stovyklavimo gausybės šiukšlių miške palikti.

"Ir nieko ypatingo leidžiant laiką gamtoje mokėti nereikia – tiesiog gerbti save ir aplinką", – sako miškininkas.

Svarbu sudominti vaikus

R. Ereminas pastebi – kuo labiau žmonės apsišvietę, tuo geriau jaučiasi gamtoje, tuo labiau vertina ir saugo gamtą. Išsilavinę tėvai skiria daugiau laiko savo vaikams ir veda vaikus į gamtą – į žygius, žygelius, tiesiog parkuose vaikštinėja, tad ir vaikai žino, kaip gamtoje elgtis.

O kai jam tenka susitikti su vaikais iš socialiai pažeidžiamų šeimų, jie į gamtą žiūri su baime, blogai joje jaučiasi. Įdomu ir tai, kad vaikus gamtoje domina visai kiti dalykai, nei suaugę pastebi.

"Su grupe vaikų eidami neseniai radome stirniuką. Na, kad jau šalia stovime, sakau: "Vaikai, žiūrėkite." Jie pažiūrėjo, bet jokio įspūdžio jiems nepadarė. Pakaunės miškuose kartą bevaikštant parodžiau erelį – nesusidomėjo", – pasakoja pašnekovas.

O štai žaisti gamtoje vaikams patinka. Tuo įsitikinęs R. Ereminas pats prigalvojo visokių žaidimų.  "Tie žaidimai mano sugalvoti, paaiškinantys gyvūnų elgesį. Vaikams patinka bendrauti su suaugusiu žmogumi ir, jeigu tas žmogus sugeba su jais kalbėtis, juos išklausyti, jie jaučiasi gerai, – dalijasi savo pastebėjimais miškininkas ir pateikia pavyzdį: – Kaune gyvena toks Giedrius Bučas, kuris rengia edukacijas apie darnų vartojimą. Pastebėjau, kaip vaikai susikaupę jo klauso. Tas vyras skiria jiems daug laiko, į juos žiūri labai rimtai, o vaikams patinka, kai suaugusieji į juos žiūri rimtai."

Veikti tikrai yra ką

Paklaustas, ką reikėtų žinoti tėvams, einantiems su vaikais pramogauti į mišką, R. Ereminas vardija, atrodytų, žinomus dalykus. Kelnės turi būti ilgos – šortai netinka, nes kojas susibraižysite. Marškiniai – ilgomis rankovėmis. Netinka basutės, šlepetės – reikia sportinių batų. Ant galvos – kepurė. Būtina turėti vandens. Dar – pavalgyti prieš einant į gamtą, o gamtoje turėti tik šiek tiek užkandžių, kad nekankintų alkis. Tėvams būtina pasiimti telefoną, vaikams – tikrai ne.

"Yra trys dalykai, kurie sugriauna gerą ekskursiją. Pirmas – kai vaikai paklausia, ar čia bus erkių. Tėvai vaikus tiek prigąsdinę, kad daugiau apie nieką galvoti negali, tik bijo erkių. Antras klausimas: ką mums čia veikti? Ir trečias – kada atveš valgyti? Ketvirtas galėtų būti apie telefoną", – juokauja pašnekovas.

Dar jis patartų tėvams išmokyti vaikus stovėti ant kojų, nes yra tėvų, kurie vos pamatę kokią kliūtį, kelia vaiką – per rąstą, per akmenuką. Sveikas vaikas jaučiasi tarsi neįgalus. Jam paduodi ranką, o jis iškart kojas atpalaiduoja ir klumpa ant žemės, nes įsivaizduoja, kad jį tuojau kažkokia gaivališka jėga pakels ir nuneš per tą kliūtį. Reikia pereiti upelį akmenukais – tėvai vėl juos neša. R. Eremino įsitikinimu, taip netinka – vaikas turi pats laikyti pusiausvyrą, stovėti ant kojų.

Ir po medžius reikia leisti vaikams palaipioti – labai geras dalykas. Keista, kai vaikas nemoka į medį įlipti ar bijo medyje būti. Dar blogiau, kai vaikas bijo lipti į medį, kad neišsiteptų drabužių, nes tėvai už tai bars. "Tai kokią baimę jausdamas tas vaikas gyvena, jei jo kelnės tėvams svarbiau nei pats vaikas, jo pramogos ir fizinis pasirengimas?" – svarsto miškininkas.

Suvokti gamtos dėsnius

Anot R. Eremino, kai kurie žmonės mėgsta kitokioje – miško – aplinkoje tiesiog vaikščioti, aktyviai judėti. Galima miške bėgioti – ten jau kitoks bėgiojimas nei ant lygios dangos. Miške galima rinkti gėles, augalus, grybauti, uogauti, žvejoti, gyvūnų pėdsakų ieškoti, gyvūnus stebėti, žaisti, medituoti – miškininkas vardija daugybę veiklų.

Puikus užsiėmimas – gamtos fotografija. Galima ir aplinkos apsaugos inspektoriumi būti – yra visuomenininkų, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą skiria aplinkosaugai, toks jų gyvenimo būdas.

"Dar būnant miške reikia suvokti, kad gamtoje vieni gyvūnai maitinasi kitais, kiekviena mirtis yra kąsnelis kažkam kitam. Gal tai ir žiauru, bet taip yra. O jeigu mes patys pabandome kažkam padėti, galime padaryti dar blogiau, – sako miškininkas. – Todėl miške rastų gyvūnų ar paukščių jauniklių liesti nereikia – čia ne mūsų reikalas. Žinoma, būna tokių situacijų, kai kažkoks miško gyvūnas atsiduria tarp žmonių, tarp automobilių – tada jį reikia gelbėti. Visų pirma, jeigu yra galimybė – nugabenti į saugią aplinką ir tiesiog palikti gamtoje. Jei gyvūnas sužalotas – yra nevyriausybinių organizacijų, kurios juos gelbsti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių