Vienkiemyje gyvenanti moteris – apie šeimą ir vietą, kur galima išgirsti Dievo balsą

Daugiau kaip trejus metus vienkiemyje su šeima – vyru Tomu ir sūneliu Matu – gyvenanti Donata Branauskienė sako, kad mieste gyventi jau nebegalėtų. "Per daug triukšmo ir erzelio, o be to – per mažai gyvūnų", – juokiasi grynakraujė kaunietė, visa širdimi palaikiusi vyro svajonę tapti ūkininku, turėti daug gražių gyvūnų ir gyventi kaime.

– Tai jau dabar galime susėsti ir paplepėti, kaip sakoma, apie ūkį ir bites?

– Tai jau...

– Kaip klostėsi jūsų šeimos istorija, pradedant nuo gimtojo Kauno ir baigiant vienkiemiu Antapusinio kaime.

– Kaip jau sakiau, esu kaunietė, bet ištekėjau už Tomo, jo gimtinė buvo Viduklėje. Susipažinome Kaune, kur jis mokėsi, dirbo. Taip ir gyvenome čia, kol mūsų Matuliui (taip meiliai Donata vadina savo šešerių metų sūnelį, – aut. past.) suėjo pusantrų metų. Kita vertus, visada jautėme, kad miestas mus spaudžia. Todėl laisvalaikiu vis dažniau lėkdavom į gamtą, kur jausdavomės atsigavę, atsipalaidavę. Ilgainiui net ėmėme dairytis būsto užmiestyje.

Taip atsidūrėme Lekėčiuose. Kėlėmės į jau įrengtą sodybą, kurios pagrindinis blogumas buvo tas, kad čia negalėjome auginti gyvūnų, kurie taip traukė mano šeimos vyrus. Beje, būdama miestietė to gryno kaimo aš truputėlį prisibijojau, todėl draugams sakiau, kad išsikraustome gyventi ne į kaimą, bet į sodybą – šitas variantas man atrodė šiek tiek miestietiškesnis.

– Minėjote, kad ir pirmas sūnelio žodis buvo ne "mama" ar "tėtė", bet... "akaka" – kitaip sakant, arklys. Tai kaipgi įvykiai klostėsi toliau iki vietos, kur jau galėjote auginti arklį?

– Labai visi stebėjomės, iš kur tam mūsų Matuliui toks įgimtas potraukis visiems tiems ūkio gyvūnams. Jei pirkdavom žaisliukus – tai būtinai turėjo būti naminiai gyvūnai: avytės, vištytės ir panašiai. Tiesa, vištytes mes jau galėjome auginti Lekėčiuose, toje savo sodyboje. Bet ne arklius. Pagyvenę Lekėčiuose – kaip aš vadinu, nei mieste, nei kaime (juokiasi) – abu supratome, kad tai mums tinka. Tad drąsiai ėmėmės tolesnių žygių tikro kaimo link. Norėjome sukelti viską – ir šeimos gyvenimą, ir verslą – į vieną vietą. Taip mes atsidūrėme Antapusinio kaime, vienkiemyje, Raseinių rajone, netoli Viduklės miestelio.

– Paminėjote šeimos verslą – ar jis susijęs su ūkininkavimu?

– Tuomet dar nebuvo. Jau dirbdamas valdiškame darbe Tomas laisvalaikiu ėmė užsiimti medžio drožyba. Jo tėtis buvo stalius, tad ir vyras sykį, nieko bendro ligi tol su dailiaisiais amatais neturėjęs, nusprendė išbandyti staliaus įrankius ir susidraugauti su medžiu. O kai pabandžius patiko, atsirado ir įmonė, kurioje buvo gaminami įvairūs medžio dirbiniai. Verslas sėkmingai augo, plėtėsi, radosi naujos patalpos Lekėčiuose, o vėliau ir Viduklėje.

Pas mus yra taip: tie gyvūnai, kurie turi vardus ir yra mūsų draugai, neauginami mėsai. Jie grožiui, sielos džiugesiui ir bendrystei.

– Taigi netoli Viduklės nusipirkote seną sodybą, ją visą išgriovėte ir perstatėte savaip?

– Taip, teko kviesti ir meistrų brigadą, ir patiems nemažai prisidėti. Bet darėme taip, kaip patys norėjome (o Lekėčiuose buvome pirkę jau gatavą trobą). Svarbiausia – būtent čia mano dviem gyvenimo vyrams atsirado galimybė auginti visokius gyvūnus, apie kuriuos jie seniai svajojo.

Pirmieji drauge su mumis čia atsikraustė povai, kuriuos dar Lekėčiuose gavome dovanų iš savo giminaičių. Kad jie subręstų, dėtų kiaušinius ir išperėtų mažylius (o šią vasarą būtent taip ir įvyko!) – prireikė net trejų metų. Tų metų reikėjo ir tam, kad misteris Povas užsiaugintų savo gražiąją uodegą!

– Ką jūs sakote – jūsų povai turi poviukų! O kur juos apgyvendinote – ar teko daryti specialius aptvarus?

– Mūsų valdos – šeši hektarai, tad ir mūsų povai gyvena laisvėje. Dabar jie sau išdidžiai vaikštinėja su trimis mažyliais, o mes nelabai galime prie jų prisiartinti. Bet ir nereikia. Kiaušinius ponia Povienė taip pat perėjo aukštai tvarte, kur niekas negalėjo prie jos prieiti. Šie išdidūs paukščiai nėra kaip šuniukai, kad labai glaustytųsi prie žmogaus. Jei eini artyn, povė savo mažylius vedasi tolyn. Sykį vyras bandė jai pareguliuoti, kad grįžtų į tvartą miegoti, tai… vos į skudurus negavo, puolė jį.

– O kada gi pagaliau jūsų Antapusinio kaimo vienkiemyje atsirado arkliukai – sūnelio Mato svajonė?

– Išsyk po povų. Iš pradžių galvojome įsigyti vieną, bet veisėjas, iš kurio pirkome, papasakojo, kad jie yra bandos gyvūnai, jiems būtinai reikia bendravimo. Žmogus juk neturės laiko tiek su jais užsiimti. Taip Mato svajonė išsipildė dvigubai ir mūsų ūkyje apsigyveno dvi vokiečių grynakraujės klasikinės poniukės – Frėja ir Atėnė. Kai pirkome, jos buvo metinukės, o dabar merginoms tuoj sukaks treji. Pagal arklių amžių – tai labai nedaug, tad Matui ant jų lipti, joti neleidžiame. Turi suaugti visi ponių kauliukai, sutvirtėti stuburiukai.

Vakarais mes jas pavedžiojame, pabendraujame, o kai užsimanome pajodinėti – važiuojame į Raseinių žirgyną. Nuo praeitos vasaros Matas ten lanko jodinėjimo pamokas. Beje, vasarą Raseinių hipodrome kas kelintą savaitgalį vyksta žirgų lenktynės. Labai jų laukiame, nes sūnui patinka jas stebėti.

– O kaip Matuką veikia gyvenimas vienkiemyje? Ar jaučiate, kokį poveikį vaikui daro gamtos ramybė, ryškiau juntama metų laikų kaita? Jo mažos, bet svarbios pareigos ūkyje?

– Jisai čia atsigauna, tikrai. Čia jo pasaulis. Nuėjęs į darželį (lanko jį Viduklėje) Matas gali valandų valandas pasakoti apie savo ūkį – povus, triušius, vištas, arklius. Gamta – jo mėgstamiausia tema: jei kas užklaus – tik rankoves pasiraitoja, ir pirmyn. Buvome net visą darželio grupę pas save į svečius atsivežę. Beje, darželio draugai pirmieji išgirsta ir apie naujus augintinius mūsų ūkyje.

– O po poniukių Frėjos ir Atėnės, sakėte, atsirado ir vištyčių?

– Vištyčių patarškų, taip. Jos tokios mažytės tarškaliukės ir nuolat taksi. Kokia jų funkcija? Renka erkutes, šliužus, o dar – savo garsiu tarškesiu atbaido vanagus. Kadangi mūsų vištos, kalakutai gyvena laisvėje – šiuos plėšrūnus, deja, labai traukia. Kiek tų vištelių? Gal kokios dvi dešimtys, bet ne tik patarškų – vyrai inkubatoriuje išperina ir kitokių veislių. Maitiname kviečiais, avižomis, bet iš esmės jos pačios čia aplink maisto susiranda. Kiaušinių? Oi, užtenka savų, tikrai neperkame.

– Tai gal planuojate ir savo karvutę, ir savo pienuko turėti?

– Oi, ne. Ką jūs… Mums labiau patinka gyvūnai, kuriais pasigrožėti galima, akis padžiuginti. Štai Matas gimtadieniui dovanų gavo triušę Snaigę. Kaimynų iš Lekėčių, kur seniau gyvenome, padovanojo. Pradžioje ji buvo viena, o paskui atsirado ir daugiau snaigučių…

– Paaiškinkit man vieną dalyką – jūsų augintiniai – vištos, triušiai, povai, arkliai – turi vardus ir yra tarsi jūsų šeimos nariai, bet, kaip žinoma, naminiai gyvūnai nuo seno buvo auginami ne tik draugystei, bet ir… mėsai?

– Matote, pas mus yra taip: tie gyvūnai, kurie turi vardus ir yra mūsų draugai, neauginami mėsai. Jie grožiui, sielos džiugesiui ir bendrystei. Kai jie numiršta, kaip aš Matukui sakau, iškeliauja į amžinuosius dangaus plotus… Bet mes turime pulkelį vištų tvartelyje, kurios gyvena atskirai, jos neturi vardų ir su jomis nebendraujame. Tai mėsinės vištos, – aiškinu aš Matui. Mes kalbamės apie tai, kad mėsytė ant medžių neauga. Ir jis supranta.

– Tik jau nesakykite, kad jūsų ūkyje nėra nei vieno šuns, anei katės?

– Oi, ne. Kai tik atsikraustėme gyventi į vienkiemį, radome tvarte katę su kačiukais. Po kelių dienų toji katė susirinko visus mažylius ir kažkur dingo, bet paliko vieną kniaukiančią mažylę. Teko mums ją užauginti, išmaitinti. Pavadinome Cukriuke. O tada mūsų draugai iš Lekėčių atvežė jai draugą – tokį rusvą katiną vardu Špicas. Teko užrašyti Cukriukę pas veterinarą ir sterilizuoti. Ir kaip tyčia paskelbė karantiną! Mūsų nepriėmė, o kai atėjo vizito laikas, tai jau Cukriukė turėjo penkis kačiukus – Porcelianą, Mikį, Juodį, Bananą ir Rainį. Žodžiu, dabar pas veterinarą jau važiuosime su kur kas didesne kompanija! Dovanoti, parduoti negalime. Mums gi visko labai reikia (juokiasi).

– Mačiau Matuko nuotrauką su bitininko kostiumu. Nejaugi turite ir bičių?

– Bitės mums vis dar naujiena. Kol kas pažindinamės su jomis, mat tik praeitą rudenį keturis avilius gavome dovanų. Jie stovi nuošaly, toliau nuo kiemo. Medaus dar nekopinėjome – žiūrėsime, kas ir kaip. Vos gavę bites maitinome specialiu sirupu, nes atvežtos pas mus neturėjo prisinešusios medaus žiemai. Šią vasarą jos jau pačios stiprino savo šeimas. Jaučiu, kad su tomis bitėmis bus nemažai reikalų. Bet užtai kada nors turėsime savo šviežio medaus, kaip kad dabar turime savo daržovių, uogų, vaisių, mėsytės, kiaušinių. Dar reikėtų išmokti kepti duoną.

– Minėjote, kad medžio dirbinių verslą, paniręs į ūkį, vyras atidavė į jūsų rankas. Ar galiu daryti prielaidą, kad jums prieš darbą nereikia lesinti vištų, girdyti arklių, maitinti triušių?

– Oi, ne. Tiesiog ėmėme ir pasidalijome darbais. Aš dabar vadovauju šeimos įmonei – vasarą darome inkilus krikštynoms, vestuvėms; rudenį, žiemą gaminame įvairius medalius, suvenyrus mokyklų, šeimos šventėms, o tuo tarpu vyras tvarkosi ūkyje. Tik šį pavasarį gavo ūkininko pažymėjimą, labai juo džiaugiasi, turi planų auginti uogytes – gal braškes, gal šilauoges. Bet viskas dar ateityje. Pirmiausia reikia įgyti tam žinių.

– Nė nebežinau, ko ir klausti: rodos, visus jūsų ūkio draugus – tiek keturkojus, tiek dvikojus – jau apšnekėjome. O koks naminis gyvūnas dabar gyvena jūsų sūnelio ir vyro svajonėse?

– Spėju, kad strutis. Ir ne vienas (juokiasi). Sugalvojome juos pirkti po kokio mėnesio, vos tik įsikūrėme vienkiemyje. Įsigijome jauniklių porelę. Parsivežėme, paauginome kelias dienas ir juos iš mūsų pavogė. Taip netikėtai atradome kitą kaimo pusę… Teko pagalvoti ir apie kameras, apšvietimą, kitas apsaugas. O buvome taip optimistiškai nusiteikę. Dabar svajojame apie kur kas didesnius – emu veislės stručius. Kam jie reikalingi? Na… daug kas mūsų šito klausia. Tiesiog grožiui. Atsikeli ryte, žvilgt pro langą, o kieme, tolumoje, vaikštinėja povai; žiū pro kitą langą – matosi stručiai… Argi ne smagu?

– Gyvenime egzistuoja toks keistas paradoksas. Tarkim, palangiškiai gyvena prie jūros, bet jūros nemato. Jūs gyvenate gamtoje tarp povų ir stručių, bet ar vis dar juos pastebite?

– Žinoma! Turime savo keliuką, kuriuo kiekvieną vakarą savo gyvūnus praeiname, jais pasigrožime. Vienais – iš tolo, kitais – iš arčiau. Ne tik matome, bet ir girdime. Tarkim, povai labai šaižiai klykia. Tamsesniu paros metu atrodo lyg garsai iš siaubo filmo. Ką jų klyksmai reiškia? Turbūt nujaučia pavojų. O mums gerai – atbaido lapes ir vanagus.

Stebime gerves, kurios irgi klykauja – smagiai su mumis šnekasi – tik jau kitaip. Visai šalia namų turime pratekantį Apusino upelį, kuriame beprotiškai fantastiškai kvarksi varlės. O jau sutemus girdisi, kaip darbuojasi medžius graužiantys bebrai. Vasaros vakarais prie arbatos puodelio hamake klausomės čirškiančių žiogų. Aplink sodybą pastebime vaikštinėjančias stirnas.

– Ar būdama kaunietė nepasiilgstate miesto šurmulio?

– Iš tiesų gal ir pasiilgčiau, jei neturėčiau darbinių reikalų mieste. Galbūt atsirastų monotonija. O dabar išeina savotiškas balansas: turiu ir miestą, ir ramią savo kaimo erdvę, kurioje su savo mylimais vyrais jaučiuosi fantastiškai.


Tomo Branausko istorija: iš kunigo į… ūkininkus

Tas gyvenimas labai keistas. Kaip jam reikia, taip ir padaro. Pusšeštų metų aš mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. O likus pusmečiui – tiek laiko skiriama apsispręsti – vis dėlto nusprendžiau iš ten pasitraukti. Mokslus pabaigiau jau kaip teologas, bet ne kaip kunigas. Daug visko teko išbandyti, kol supratau, kur norėčiau būti. Dirbau ir kenkėjų kontrolėje, ir viešojo saugumo tarnyboje, teko ir su kaliniais bendrauti. Kol galų gale nusėdau kaime. Dievas, aišku, išliko. Jei esi tikintis žmogus – kaip galėtų neišlikti?! O kaimas man suteikė ramybės, daugiau plotmės apmąstymams. Gyvenimas čia – tai irgi savotiškas dialogas su Dievu. Nors bėgimo užtenka, bet kaime jis kitoks. Ne monotoniškas, ne varginantis, o leidžiantis labiau atsigręžti į save, į savo šeimą. Tikrai įdomesnis nei mieste, kur pragyvenome dešimt metų. Galbūt net galiu pasakyti, kad kaime tas santykis su Dievu lengvesnis nei mieste – aiškiau galima Jį išgirsti, į Jį įsiklausyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ups

ups portretas
jei tu kalbiesi su Dievu, tai yra gerai, tai toks pasirinkimas, tikėti Dievu, bet jei girdi, kaip Dievas kalbasi su tavim, tai jau diagnozė....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Psichologė: namų jausmo reikia ieškoti ne tarp sienų, o savyje
    Psichologė: namų jausmo reikia ieškoti ne tarp sienų, o savyje

    Kiekvienam norisi susikurti tokius namus, kuriuose būtų gera gyventi. Vieni intuityviai žino, kokių namų nori, kur kas turi būti ir kaip atrodyti, o kitiems, kad ir kiek stengtųsi, jų namai lieka svetimi, nepavyksta pajusti savų namų jausmo. Kas yra ...

    2
  • Vienu šūkiu besivadovaujanti T. Šokelė: susitvarkyk, ir viskas bus gerai
    Vienu šūkiu besivadovaujanti T. Šokelė: susitvarkyk, ir viskas bus gerai

    Sparčiai populiarėjančios "Instagram" paskyros "Susitvarkyk" įkūrėjos Tomos Šokelės tvarkingų namų ir organizuotos kasdienybės paieškos, prasidėjusios dar emigracijoje, tęsiasi ir grįžus į gimtąją Lietuvą. Mo...

    7
  • Darbas iš namų: puodams susirinkime ne vieta
    Darbas iš namų: puodams susirinkime ne vieta

    Karantino metu ne vienam teko pratintis prie kiek neįprastų darbo iš namų sąlygų. Kai kam netikėtos aplinkybės atskleidė lankstesnes galimybes ar net paskatino pereiti prie naujo darbo modelio – prognozuojama, jog vis daugiau žmonių atei...

  • Patarimai, kaip išsirinkti patogų sėdmaišį
    Patarimai, kaip išsirinkti patogų sėdmaišį

    Lengvus, praktiškus ir stilingus sėdmaišius šiandien galima pamatyti netikėčiausiose vietose. Tokie minkšti baldai ne tik paįvarina bet kokio stiliaus interjerą, bet taip pat yra nepaprastai universalūs ir patogūs, todėl juo...

  • Penki neįtikėtini plaukų džiovintuvo panaudojimo būdai
    Penki neįtikėtini plaukų džiovintuvo panaudojimo būdai

    Ko gero kiekvienas namuose turime plaukų džiovintuvą, kurį naudojame pagal tiesioginę jo paskirtį – išėję iš dušo išsidžioviname plaukus bei formuojame šukuoseną. Tačiau ar žinojote, kad šį prietais...

  • Medinių padėklų baldai: smagu, nebrangu ir paprasta
    Medinių padėklų baldai: smagu, nebrangu ir paprasta

    Madinga, gražu, tvaru. Taip galima apibūdinti vis populiarėjančius iš antrinių žaliavų gaminamus baldus. Šilainiuose, Kauno tvirtovės VIII forto teritorijoje, vykstančiose dirbtuvėse galima ne tik išmokti atnaujinti sodą ar namu...

    5
  • Šezlongai – palaima svečių akiai ir nuolatinis mūšio laukas namiškiams
    Šezlongai – palaima svečių akiai ir nuolatinis mūšio laukas namiškiams

    Jie suteikia didžiausią poilsio komfortą – pusiau gulomis geriausiai atsipalaiduojama ir pailsima. Be jų neįmanoma įsivaizduoti vasaros poilsio gryname ore. Tinginio baldais praminti šezlongai tarnauja ne tik pajūryje, bet ir kambariuose, t...

  • Nenaudojamiems daiktams – antras gyvenimas
    Nenaudojamiems daiktams – antras gyvenimas

    Visi turime daiktų, kurių nepaliečiame metų metus, o dažnai net ir užmirštame apie juos. Drabužiai, avalynė, knygos, vaikų žaislai, kartais net ir augalai – ko tik neperpildyti mūsų namai! Živilės Petrusevičienės iniciatyva "A...

    3
  • Interjero dizainerė K. Grybaitė meilę Italijai pajuto per maistą
    Interjero dizainerė K. Grybaitė meilę Italijai pajuto per maistą

    Interjero dizainerę Kristiną Grybaitę užklumpu gaminant labai įdomų patiekalą "Fiori di zucca". Kepti cukinijų žiedai – vienas skaniausių delikatesų Italijoje, o šis kraštas – Kristinos mylimiausiųjų sąra&scaro...

    3
  • Norite atskirti gerą medų – pažvelkite į bitininko akis
    Norite atskirti gerą medų – pažvelkite į bitininko akis

    Paklaustas, ar vaikystėje skaitė garsiojo gyvenimo filosofo Mikės Pūkuotuko nuotykius, bitininkas Ramūnas Žemaitis nusišypso: "O kaipgi be to?!" Vadovaujantis šio garsaus bičių žinovo logika, būna gerų ir prastų bičių. O p...

    2
Daugiau straipsnių