Tvarumo kompase – ne radikalumas, o nuosaikumas

Šiais vartojimo laikais apie tvarumą kalbama daug. Nemažai ir daroma. Vieni – naujokai tvaraus gyvenimo labirintuose, leidžiasi į jį mažais žingsneliais, o kiti – šuoliais, imdamiesi drastiškų eksperimentų. Ar visiems pavyksta judėti tvaresnio gyvenimo link?

Persekiojo kaip demonas

LRT žinių vedėjas Ignas Andriukevičius, prieš keletą metų sulaukęs pasiūlymo dalyvauti televizijos laidoje apie ekologiją, savaitę turėjo gyventi be plastiko.

„Sunku buvo. Tikrai. Ėmiau geriau suprasti, kiek to plastiko mus supa kasdien ir visur. Tarkim, eini valytis dantų – dantų šepetėlis plastikinis. Bandžiau valytis mediniu, bet jis gerokai brangesnis ir nepatogus. Nori nusipirkti šampūno – negi nešies stiklainį jam įsipilti? Nori pomidorų – vėl turi ieškoti, kad nebūtų supakuoti. Kad ir kur eičiau, kad ir ką pirkčiau, plastikas mane lydėjo kaip koks demonas. Net maišus į šiukšlių kibirą juk dedame plastikinius, ar ne taip?“ – retoriškai klausia jis.

Kokią ataskaitą po savaitę trukusio iššūkio Ignas pateikė laidos rengėjams? Anot jo, visiškai atsisakyti plastiko nepavyko. „Gal per mažai stengiausi? Ar per mažai tam skyriau laiko? Pinigų? – savikritiškai vertina save žurnalistas. – Norėdamas gyventi tvaresnį gyvenimą, turi daugiau iš anksto planuoti – kiek ko pirkti, o svarbiausia – kaip pirkti, kad išvengtum plastikinių pakuočių. Supratau, kad turiu iš esmės keisti požiūrį ir gyvenimo būdą. Planuoti ne kokį patiekalą gaminsi, o labiau jo ingredientus, lankytis ne prekybos centruose, bet ūkininkų turgeliuose ir ekologiškų prekių krautuvėlėse. Supratau, kad, norėdamas taip gyventi, kiekviename žingsnyje turiu stabdyti save ir nedaryti taip, kaip iki šiol esu įpratęs.“

„Gal tas žinojimas ir noras ateis laikui bėgant“, – svarsto pašnekovas, nesilankantis ūkininkų turgeliuose Vilniuje. Kodėl? Nes daug ekologiško, ūkininkų užauginto maisto parsiveža iš savo tėvų. Jie gyvena Alytuje, dažnai eina į turgų ir žino, iš ko geriausia pirkti kiaušinių, vištienos, medaus. Žmonos Sandros tėveliai gyvena kaime, tad ekologiškomis daržovėmis mielai dalijasi su vaikais.

Pokytis: LRT žinių vedėjas I.Andriukevičius prisipažįsta, kad savaitė be plastiko gerokai jį išvargino, bet paskatino peržiūrėti savo vartojimo įpročius. / LRT nuotr.

Norėdamas gyventi tvaresnį gyvenimą turi daugiau iš anksto planuoti – kiek ko pirkti, o svarbiausia – kaip pirkti, kad išvengtum plastikinių pakuočių.

Kalbėdamas apie prekes, kurių įsigyja parduotuvėje, Ignas negaili kritikos gamintojams, kurie be galo pamėgę perteklinį pakavimą. „Jei jau fasuotos daržovės, tai būtinai plastikinėje pakuotėje. Prieš mūsų pokalbį specialiai, nuėjęs į prekybos centrą, žiūrėjau, kaip kas įpakuota. Tarkim, mudu su Sandra mėgstame gerti vandenį iš butelių. Bet kažkodėl didžiausias geriamojo vandens pasirinkimas yra plastikinėje taroje, o to, kuris stikliniuose buteliuose, ir kaina gerokai didesnė, ir pasirinkimo nėra“, – apgailestauja jis.

Parazitiška nieko nedaryti

Anot I.Andriukevičiaus, XXI a., kai iškilusi ekologinės katastrofos grėsmė Žemės planetai, parazitiška būtų nieko nedaryti. „Tad mudu su Sandra pradedame nuo šiukšlių rūšiavimo ir svarstome, kaip dar galėtume gyventi tvariau. Gal, prieš einant į parduotuvę, vertėtų labiau apgalvoti pirkinius, kad paskui maisto nereikėtų išmesti?“ – svarsto jis ir prisipažįsta, kad dar per mažai dėmesio skiria pakuočių tvarumui.

„Man labiau rūpi pati prekė, o ne tai, į ką ji įdėta. Kita vertus, mums, vartotojams, sunku rūpintis gamta ir rūšiuoti visu 100 proc., kai prekybininkai visai negalvoja apie prekių pakavimą. Tarkim, šaltibarščiams man reikia marinuotų burokėlių. Ant stiklainio užklijuota popierinė etiketė, o dangtelis – metalinis. Vadinasi, prieš mesdamas jį į stiklo konteinerį, aš turėsiu nuplėšti etiketę, nuimti dangtelį“, – sako pašnekovas.

Ignas pastebi, kad vis daugėja žmonių, prekybos centruose iš rankinių traukiančių daugkartinius drobinius maišelius vaisiams, daržovėms, riešutams ar kitoms sveriamoms prekėms. „Gerbiu juos ir galbūt ateityje tikrai paseksiu jų pavyzdžiu, bet šiuo metu iki jų sąmoningumo man dar reikia priaugti“, – šypteli jis.

Paklaustas apie minimalizmą buityje, Ignas atsidūsta. Jam atrodo, kad lietuviai nuo senų laikų įpratę viską kaupti. „Gal kaltas sovietmetis, kai žmonės negalėjo nieko gauti ir buvo tiesiog priversti tai daryti?“ – svarsto žurnalistas.

Neseniai juodu su žmona persikraustė į naują butą, tad, nori nenori, turėjo atsisakyti daugelio daiktų. Didžiausia bėda buvo su drabužiais. „Esu girdėjęs, kad nusipirkęs, tarkim, naujas kelnes, mažiausiai nešiojamas turi išmesti. Antraip jų prisikaups per daug. Bet kol kas man sunkiai pavyksta, vis atrodo – o jei ir tų, ir anų prireiks?“ – nebijo iš savęs pasijuokti I.Andriukevičius, nebenešiojamus drabužius bandantis rūšiuoti: vienus – į drabužių konteinerį, kitus – į kaimą saviškiams.

Paklaustas, ar vadina save edukuotu vartotoju, žinančiu, ką reiškia sutartiniai ženklai ant etikečių, Ignas susimąsto. Sako, kad sertifikatų netyrinėja, tik atidžiau studijuoja prekių sudėtį, kuri dažnai atsispindi ir kainoje. Kuo natūralesnis produktas, tuo jis brangesnis. Į tai Andriukevičiai irgi atsižvelgia. Ne visada perka pačią ekologiškiausią prekę, bet stengiasi, kad būtų kuo natūralesnė.

Pradėti nuo vidinės ekologijos

Eglė Gilė – feisbuko grupės „Antras šansas“ įkūrėja. Grupė jungia auksarankius: vieni atnaujina senus baldus, kiti siuva iš senos tekstilės, dar kiti iš senų laikraščių ir žurnalų pina krepšius. Vienintelė sąlyga – savo kūrybiniams eksperimentams nenaudoti naujų daiktų.

Tie maži mūsų žmonių atlyginimai yra prielaida apsišiukšlinti. Žmonės nori pasijausti geriau ir perka pigias kiniškas nesąmones, kurios greitai atsiduria sąvartynuose.

Paklausta, ar kada stengėsi išbandyti save tvariais iššūkiais – tarkim, pagyventi savaitę be plastiko ar be automobilio, pašnekovė purto galvą. Iššūkių savaitėmis ar mėnesiais ji netiki.

„Aš žinau, kad negaliu būti tvari visur. Mano tikslas – rasti tą sritį, kurioje jausčiausi stipriausiai ir bent taip galėčiau prisidėti prie tvaresnės ir švaresnės Lietuvos“, – savo poziciją dėsto vilnietė, įsitikinusi, kad žmogus tvarumo poreikį turi pajusti savo viduje.

Eglė pastebi, kad Vilniuje yra daug prekybos centrų, kuriuose šurmuliuoja daugybė pirkėjų. „Kas juos visus ten traukia? – garsiai svarsto moteris. – Vieniems reikia greitojo maisto, kitiems – greitos parduotuvių psichoterapijos. Vadinasi, kažkas jiems negerai…“

E.Gilė kiekvienam siūlo tvarumo kelią pradėti nuo vidinės ekologijos. Gal nervina darbas ar santykiai šeimoje? Tuomet pradėk pokyčius nuo savęs. „Antro šanso“ įkūrėja įsitikinusi, kad laimingoje visuomenėje žmonės neieškotų laimės parduotuvėse, o ir ant prekystalių negulėtų tiek daug beverčio šlamšto.

„Antras šansas“ gimė neatsitiktinai. Eglė, augindama tris sūnus, vis susidurdavo su problema, kaip savo atgyvenusius, bet dar geros kokybės drabužius persiūti vaikams.

„Sykį panorau iš savo seno bluzono rankovių pasiūti sūnui kelnes. Sukau galvą, kaip tai padaryti, bet nieko gero nesugalvojau. Užtai dabar galiu drąsiai klausti grupės narių – kas su tuo susidūrė, noriai dalijasi patirtimi“, – džiaugiasi Eglė, kurios suburta grupė vienija daugiau nei 6 tūkst. narių ir yra labai draugiška, palaikanti vieni kitus.

Eglė pagal išsilavinimą – geografijos ir dailės mokytoja. Iš kur tas noras persiūti senus drabužius? Taip elgdavosi nuo vaikystės. Mama atiduodavo senų drabužių, iš kurių Eglė lėlėms siūdavo sukneles. Moteris juokiasi, kad sovietiniais laikais specialių siuvimo rinkinių, skirtų kūrybiškoms mergaitėms, nebuvo, tad teko perdirbinėti tai, ką rasdavo namuose.

Idėja: iš nebenešiojamų, susitraukusių megztinių E.Gilė kuria nuostabaus grožio pirštines. Kuo gražiau jas išsiuvinėja – tuo didesnė tikimybė, kad jos kažkam ilgai tarnaus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Edukacija daug duoda

Kadangi Eglė augina tris sūnus, žaislai ir drabužiai keliauja iš vieno pas kitą. Kai kurie jau seniai tapę šeimos relikvijomis. Minimalizmo jos namuose nerasime, bet nereikalingų daiktų – irgi. Kai, nuėjus į parduotuvę, mažylis užsimano šokoladinio kiaušinio su siurprizu, iš pradžių turi atsakyti į mamos klausimą: o ką iš to plastikinio kiaušinio paskui darysi? Kur jį panaudosi? Jei atsakymą žino – kiaušinį gauna, jei ne – pirkinys atidedamas.

Ar E.Gilė save vadina edukuota vartotoja, mokančia pasirinkti tvaresnius pirkinius? „Dažnai perku internetu, feisbuke – radusi patrauklių pasiūlymų iš lietuvių ūkininkų ūkių. Man visada norisi pirkti iš mažesnių gamintojų, augintojų. Kooperuojamės su kaimynais, kad, susidarius didesniam užsakymų skaičiui, tiekėjai produktus mums pristatytų tiesiai į namus“, – sako ji.

Kai eina į parduotuvę, visada nešasi iš senų užuolaidų pačios siūtus daugkartinius maišelius daržovėms, vaisiams. Jei atsiranda poreikis namams įsigyti naują baldą, Eglė su vyru ilgai tariasi. Esminis kriterijus – kad daiktas būtų kokybiškas ir kuo ilgiau tarnautų.

Ko palinkėtų skaitytojams? „Bent jau rūšiuoti. Tai lengviausia užduotis iš visų tvaresnio gyvenimo iššūkių. Šiukšliadėžių, skirtų rūšiuoti, tikrai rasime netoli savo namų. Ant kiekvienos parašyta, ką į ją mesti. Reikia tik norėti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Paklausta, ar nemano, kad jos iniciatyva „Antras šansas“ tėra lašas jūroje, E.Gilė purto galvą. „Ta edukacija daug duoda. Tik reikia, kad žmonės būtų laimingesni… Dažnai mėgstu save stebėti. Nepatikėsite, kaip aš rūšiuoju būdama pikta, – atsainiai, o laiminga – atidžiai“, – prisipažįsta ji ir siūlo žmonėms pirma atsikratyti toksiškų minčių, santykių, o jau paskui griebtis tvaresnio, ekologiškesnio, sąmoningesnio gyvenimo buityje.

Eglė sutinka su nuomone, kad tvariam gyvenimui reikia daugiau laiko ir daugiau pinigų. „Tie maži mūsų žmonių atlyginimai yra prielaida  apsišiukšlinti. Žmonės nori pasijausti geriau ir perka pigias kiniškas nesąmones, kurios greitai atsiduria sąvartynuose“, – apgailestauja „Antro šanso“ įkūrėja.

Į šios grupės paskyrą ji nuolat kelia savo darbus – iš senų susitraukusių vilnonių megztinių pasiūtas ir pačios išsiuvinėtas pirštines. Jos tikslas – ne šiaip perdirbti dėvėtą daiktą, bet daryti tai kuo originaliau, kokybiškiau. „Kuo gražiau aš tas pirštines išsiuvinėju, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus jas pamėgs ir naudos labai ilgai“, – aiškina kūrybininkė, visuomet siekianti tobuliausio rezultato.

Sąžininga pati sau

Irmina Žukauskaitė save vadina žmogumi, besimokančiu gyventi darniai su savimi, ją supančiais žmonėmis, aplinka. Panorusi savo atradimais pasidalyti su kitais, Irmina tapo tinklaraščio „Žalia Gentis“ autore. „Vertybes bent iš dalies integruodavau ir į darbus: dirbdama žurnaliste daugiausia rašiau ekologijos, saviugdos ir sveikatos temomis, išbandžiau darbą ekologiškų produktų prekyboje“, – pasakoja mergina, šiuo metu dirbanti elektroninės prekybos srityje. Kadangi įmonės asortimentas neorientuotas į tvarumą, Irminos pastangomis atsirado natūralių ir ekologiškų produktų kategorija – pirkėjai nuo šiol gali rasti ir tvarių prekių.

Rezultatas: tinklaraščio „Žalia Gentis“ autorė I.Žukauskaitė nebekartotų eksperimento, kai kurį laiką gyveno nepirkdama naujų drabužių, tačiau stengiasi būti nuosaikia, sąmoninga vartotoja. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tiesa, kad vieną vasarą mėginote ištverti nepirkdama naujų drabužių? Ir kiek to ryžto liko dabar – kai vitrinų reklamos mirgėte mirga apie žiemos išpardavimus?

– Eksperimento esmė buvo nepirkti naujų drabužių vieną sezoną ir kliautis tuo, kas jau yra spintoje ir batų dėžėje. Tokį iššūkį išsikėliau  2016-ųjų vasarą. Dabar tai atrodo šiek tiek juokinga, nes tris mėnesius nepirkti naujų drabužių, batų ar aksesuarų tikrai nėra labai sudėtinga. Vis dėlto iššūkio prasmė buvo ne vien nepirkti, bet ir stebėti savo impulsus bei gebėti labiau susitelkti į minimalizmą, į tai, kas jau turima, bet galbūt nepakankamai vertinama. Įsipareigojimas nepirkti naujų drabužių ar kitų daiktų moko išlikti sąmoningam ir atsisakyti naujų nebūtinų pirkinių ar netgi dovanų. Eksperimento nebekartojau, tačiau toliau stengiuosi būti sąmoninga ir išvengti perteklinio vartojimo. Pagal galimybes orientuojuosi į kokybę, o ne į kiekybę; pirkinių ieškau pagal poreikius, o ne dėl to, kad kažkur vyksta išpardavimai. Tiesą pasakius, jie mane kartais netgi liūdina. Kai matau, kad naujus džinsus ar kelnes galima įsigyti, tarkim, už 15 eurų, suvokiu, kad tai toli gražu nėra būdas sutaupyti, o tik neetiška gamyba išnaudojant darbuotojus, dar – besaikio vartojimo skatinimas, didžiulė aplinkos tarša gamybos procese ir kalnai išmetamos tekstilės.

– Radikalizmą kelyje į tvarumą lyginate su dietomis. Sakykite, ar kada bandėte ir tokias dietas, kaip savaitė be telefono ar savaitė be plastiko? Ar tokios trumpos dietos galėtų kažką pakeisti žmogaus gyvenime – ar, jūsų galva, svoris ataugtų dvigubai?

– Taip, radikalizmas visur – ne tik propaguojant tvarią gyvenseną – man siejasi su mitybos dietomis, kai stačia galva įpuolama prie gana ekstremalių pokyčių, kurių ilgainiui nebepavyksta išlaikyti ir vadelės paleidžiamos (žinoma, būna ir išimčių). Minėti pavyzdžiai man labiau siejasi su gydomuoju badavimu ar iškrovos dienomis, kai žmogus sąmoningai trumpam laikui apskritai atsisako maisto, kad jo kūnas apsivalytų ir pailsėtų nuo nesibaigiančio virškinimo. Tai išties gali tapti paskata palengva koreguoti mitybą, kad ji būtų sveikesnė, valgyti mažiau perdirbto maisto. Savaitė be telefono, pirkinių ar automobilio padeda atitrūkti nuo kasdienių įpročių ir į juos pažvelgti kitu kampu, o pasibaigus eksperimentui – gyventi jau truputį kitaip.

– Kaip skatinti žmones gyventi tvariau – įvairiais projektais, iniciatyvomis, užkrečiamais pavienių asmenų pavyzdžiais? Koks užtaisas geriausiai veikia jus pačią?

– Manau, kad nėra vieno teisingo kelio skatinti tai daryti. Ko gero, reikia viso komplekso priemonių, kad pasiektume kuo daugiau žmonių ir paskatintume juos keistis. Tad reikia ir įvairių projektų, ir iniciatyvų, ir pavienių žmonių pavyzdžių, o galbūt labiausiai – ryškių, globalių veiksmų ekonomikos, politikos, verslų plėtros srityse. Tarša turi būti mažinama ne tik įkvepiant keistis pavienius asmenis, bet ir įdiegiant rimtų pokyčių srityse, kurios kelia didžiausią taršą. Galime skatinti žmones neskraidyti lėktuvais, tačiau gal vertėtų gerinti galimybes keliauti traukiniais? Galime skatinti rūšiuoti atliekas, tačiau gal vis dėlto vertėtų keisti prekių pakavimo reikalavimus gamybos sektoriuje, drausti perteklines pakuotes ir pan.?

Man didžiausia paskata – vertybinis ir moralinis kompasas, kuris neleidžia gyventi principu „po manęs – nors ir tvanas“.

Man didžiausia paskata – vertybinis ir moralinis kompasas, kuris neleidžia gyventi principu „po manęs – nors ir tvanas“. Kartais mintyse sau primenu, kad noriu po savęs palikti šiek tiek geresnę ar bent jau ne blogesnę vietą po saule, negu radau: gal pakelti šiukšlę, gal išklausyti žmogų ar tiesiog nebūti parazitu, kuris tik įneša sumaišties ir išeina. Žinoma, esu tik žmogus, nesu tobula, tad tenka ir paslysti, ir pasielgti netinkamai.

– Šiuo metu labiau domitės nuosaikesniu tvarumu. Gal tai būtų puikus pavyzdys daugeliui pradedančiųjų gyventi tvariai, be atliekų, nes kraštutinumai daugelį atgraso. Nuo ko patartumėte jiems pradėti, kad tvarumas ne vestų iš proto, bet, priešingai, skatintų elgtis protingai ir atsakingai?

– Galima pradėti nuo gan paprastų įpročių: nešiotis medžiaginius maišelius ne tik pirkiniams, bet ir pavieniams ir sveriamiems produktams; vengti pirkti vandenį plastiko buteliuose ir nešiotis gertuvę; mažinti vienkartinio plastiko naudojimą buityje; prisijaukinti bičių vaško drobeles ir natūralaus silikono hermetinius maišelius; vengti maisto švaistymo ir planuoti pirkinius; norint įveikti nedidelius atstumus – rinktis eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu, užuot važiavus automobiliu; įvairius produktus pirkti didesnėse pakuotėse – ir pigiau, ir mažiau pakuočių; pakartotinai naudoti siuntinių dėžutes ir vokus; tvariau pakuoti dovanas renkantis ne blizgų popierių ir plastiko kaspinus, bet rusvą popierių, špagatą ir kankorėžius, džiovintus augalus ar pan. Dovanoti praktiškus ir tvaresnį gyvenimo būdą skatinančius daiktus, paslaugas; pirkti daiktus ar drabužius iš antrų rankų; prieš nusprendus kažką įsigyti, savęs paklausti, ar tai tikrai reikalinga? Žinoma, svarbu ir rūšiuoti atliekas, o nereikalingus daiktus padovanoti, atiduoti labdarai ar išmainyti į kitus; knygas nunešti į bibliotekas ar dovanojamų knygų namelius ir pan.

Koreguojant įpročius, svarbu vengti tiek savigraužos, tiek ir pykčio dėl kitų elgesio. Jeigu kažkas susiklostė ne pagal idealų įsivaizdavimą, geriau ne gaišti laiką neigiamoms emocijoms, bet pabandyti išspausti iš situacijos geriausia, ką galima. Tarkim, jeigu apsipirkęs šeimos narys grįžta su plastikiniu pirkinių maišu – tą maišą galima panaudoti šiukšlėms. Skaidraus plastiko maišelius taip pat naudokime pakartotinai, neskubėkime atsikratyti. Nieko gėdingo sunaudoti tai, kas nesisieja su tvarumu (svarbiausia vartojimo neskatinti ir nedidinti sąmoningai). Stebėkime senas močiutes, kurios obuolius sudeda į maišus nuo tualetinio popieriaus arba duonos, o gėlių puokšteles suriša plastikinio maišelio atraiža ar senu kaspinėliu nuo dovanos. Tai  gebėjimas pakartotinai panaudoti tai, ką kitas išmestų.

– Ar save vadinate edukuota vartotoja, mokančia ir norinčia parduotuvėje pasirinkti tvaresnius pirkinius: ar nagrinėjate produktų sudėtis, aplinkosaugos sertifikatus ir pan.?

– Turiu žinių apie produktų sudėtis ir sertifikatus, tačiau pasirinkimą nulemia ir kaina bei konkreti produktų kategorija. Kartais kyla ir tam tikrų vidinių konfliktų, kai vieni kriterijai atitinka tvaraus produkto suvokimą, o kiti – ne. Tarkim, kosmetika gali pasižymėti natūralia, tvaria ir etiška sudėtimi, tačiau būti transportuota iš tolimų kraštų. Drabužis gali būti pasiūtas Lietuvoje iš lino, tačiau linai užauginti ir audinys iš jo pagamintas, tarkim, Kinijoje. Žvelgiant per tvarumo prizmę, galime kelti klausimų, ar tvaru pirkti tolimuose kraštuose augančius bananus arba avokadus, kurie dar ir siejami su dideliu vandens išteklių sunaudojimu auginant.

– Tvaresniam gyvenimui neužtenka vieno žmogaus pastangų. Ar matant, kaip atsainiai į žaliųjų pastangas reaguoja aplinkiniai, nenusvyra rankos?

– Manau, kad vieno žmogaus pastangų užtenka būti sąžiningam sau, tačiau, siekiant išsaugoti planetą, reikia globalių veiksmų ir didelių pokyčių. Kai tai įsisąmoninau, rankos svyra rečiau – tiesiog žinau, kad gyvenimo būdą koreguoju pirmiausia norėdama būti sąžininga pati sau. Beje, bėgant laikui, pradėjau kitaip vertinti įvairius protestus už tvarumą, gyvūnų teises ir pan. Seniau tai atrodė agresyvi ir netgi destruktyvi veikimo forma, tačiau, ko gero, klydau. Supratau, kad tai man asmeniškai yra per sunkus kelias skleisti žinią ir siekti pokyčių. Nesu iš tų žmonių, kuriuos aktyvi, garsi kova už gėrį pripildo energija ir suteikia prasmę. Priešingai – tokia kova mane išsekina ir stumia į neviltį, tad mano indėlis gali būti kitoks – rodant pavyzdį ar rašant edukacinį tekstą. Tačiau aš labai džiaugiuosi tais, kurie turi jėgų ir drąsos veikti garsiai ir netgi maištingai, bandant išjudinti ne tik pavienius žmones, bet ir valdžios organus, skatinant keisti įstatymus. Jeigu kritinė masė žmonių sujungtų savo stipriąsias savybes, gal ir būtų realu pasukti planetos gyvavimo kursą nauja, tvaresne, kryptimi.

„Tvari Lietuva“ – didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Iniciatyvos autorius naujienų portalas DELFI. Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių