Simona – dainininkė, dizainerė, verslininkė, prekinio ženklo „Nunu“ įkūrėja, Jonas – didžėjus, muzikos prodiuseris, radijo ir televizijos laidų vedėjas.
Simona pasakoja, kad jos vaikystė prabėgo be augintinių – nors labai norėjo, jų nebuvo leidžiama turėti dėl didelio mergaitės užimtumo. Beveik visas laikas, nesusijęs su mokykla, prabėgdavo koncertuojant su grupe „Mokinukės“. O štai Joną nuo vaikystės supo šunys.
Poros namuose šiuo metu gyvena trys šunys: vienuolikos mėnesių australų aviganė Lulu, dviejų metų mišrūnas Bruno ir vienuolikos metų Maltos bišonas Nunu.
Ryšys: Jono padovanotas Maltos bišonas Nunu – tarsi Simonos rankinukas. / J. ir S. Nainių asmeninio archyvo nuotr.
„Visus šunis namo parnešė Jonas, – sako Simona. – Nunu gavau dovanų, Lulu atsirado mūsų namuose per mano gimtadienį, o Bruno, taip pat Jono iniciatyva, paėmėme iš prieglaudos.“
Pasak moters, visi trys jų keturkojai draugai – labai skirtingi, kiekvienas su savo charakteriu ir įpročiais. Lulu ir Bruno labiau aktyvūs, o Nunu – tarsi Simonos rankinukas. „Lulu ir Nunu prie manęs labiau prisirišę, o Bruno, sakyčiau, visiškai Jono šuo“, – sako pašnekovė.
Šunys nėra mums užlipę ant galvų, bet kad juos mylime besąlygiškai ir daug ką leidžiame – tiesa.
Paklausta, ar augintiniai yra prikrėtę eibių namie, Simona atvira: „Visko yra buvę – ir sugraužtų batų, ir apgraužtų sienų. Tačiau mes dėl to visai nesijaudiname. Šunys nėra mums užlipę ant galvų, bet kad juos mylime besąlygiškai ir daug ką leidžiame – tiesa. Vieno lyderio tarp jų tikrai nėra. Jie visi gyvena gražiai ir draugiškai.“
Visais rūpesčiais – augintinių vedžiojimu, dresavimu, socializavimu – pora stengiasi pasidalyti. Vedžioja šunis tiek Jonas, tiek Simona, į dresūros užsiėmimus vaikšto Simona.
Kartu: Simonai ir Jonui draugiją palaiko jų mylimi keturkojai augintiniai. / J. ir S. Nainių asmeninio archyvo nuotr.
Visi šunys, kiek pora yra turėjusi ir turi, anot Simonos, jų namuose atsirado Jono iniciatyva. Jis savo augintinius vadina vaikais. „Būtų mano valia, mūsų su Sima valia, sakytume, ai, nebesvarbu, kaip nors išgyvensime, aš galėčiau čia ir penkiolika šunų turėti,“ – neseniai yra sakęs Jonas.
Tiesa, Simona šiek tiek kitos nuomonės: „Ačiū, kol kas užtenka trijų augintinių.“ Tačiau paklausta, ar galėtų įsivaizduoti savo šeimos gyvenimą be šuns, moteris nesusimąsto: „Tikrai ne. Ir manau, kad su mumis visada gyvens ir šunys“.
S. Nainė sako labai prastai vertinanti, kai žmonės perka sau ar vaikui šunį kaip žaislą, namų aksesuarą. Šuo, pasak jos, – nei pramoga, nei žaislas. Priešingai – augintiniai reikalauja daug dėmesio, priežiūros ir atsakomybės. Žmonėms, kurie to nesuvokia, pašnekovė linkėtų apskritai niekada neturėti jokio gyvūno.
