Psichologė: namų jausmo reikia ieškoti ne tarp sienų, o savyje

Kiekvienam norisi susikurti tokius namus, kuriuose būtų gera gyventi. Vieni intuityviai žino, kokių namų nori, kur kas turi būti ir kaip atrodyti, o kitiems, kad ir kiek stengtųsi, jų namai lieka svetimi, nepavyksta pajusti savų namų jausmo. Kas yra namai?

Tinklaraščio "Namų terapija" kūrėjos, knygos "Namų psichologija" bendraautorės, psichologės Irmos Skruibienės teigimu, namai – tai ne tik sienos ar baldai. Tai pirmiausia – jausmas.

– Kas yra toji namų terapija?

– Namų terapija aš vadinu gilinimąsi į savo vidinius namus, o taip pat ir savų namų kūrimą išoriniame pasaulyje. Tikiu, kad tiek refleksija apie vidinius namus, tiek išorinių namų kūrimas gali virsti terapiniu procesu: gydančiu ir kartu reikalaujančiu daug darbo. Vidiniai ir išoriniai namai yra tarpusavyje susiję.

Kai jaučiamės turintys saugius ir jaukius namus vidiniame pasaulyje, lengviau juos kuriame ir išoriniame. Taip pat ir būdami savuose namuose, kuriuose norime gyventi, kurie bent iš dalies atspindi mūsų vidinį pasaulį, jaučiamės labiau esantys ir savo gyvenimo šeimininkais.

Mūsų vidiniai ir išoriniai namai iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panašūs, bet namus kuriame vadovaudamiesi sava patirtimi, atsižvelgdami į savo vidinį pasaulį, jie tampa labai saviti. Įsiklausę į vidinį pasaulį galime išgirsti tai, kas paslėpta, kas nepasiekiama arba tik iš dalies pasiekiama mūsų sąmonei. Taip ir vidinių bei išorinių namų kūrimas iš tiesų yra ir ilgai trunkantis, gilus procesas, dažnai intuityviai nuvedantis ten, kur nesitikime atsidurti.

– Kai kuriame savo namus, dažniausiai galvojame apie tai, kaip jie atrodys, jų vizualinę išraišką, kaip derės tarpusavyje erdvės, spalvos, baldai, kaip siesis su šiuolaikiniu stiliumi. Vadinasi, ne tai svarbiausia?

– Taip, svarbu, kaip atrodys erdvė, tačiau toli gražu ne visi pagalvoja, kad namų erdvė smarkiai susijusi ir su įvairiais mūsų patyrimais bei išgyvenimais, kuriuos į tuos namus atsinešame.

Namų psichologija tiesiog padeda daugiau suprasti, atrasti, kodėl ir kokių namų norisi bei kokie būtų man savi namai, kuriuose jaukiai ir saugiai galėčiau jaustis. Namų terapija – tai žvilgsnis į individualią patirtį, susijusią su namais. Ji gali remtis tiek vaikystės patirtimi, emocijomis ir pojūčiais namuose, tiek ir kultūrine ar visos žmonijos, prigimtine patirtimi, kur žmonės jaučiasi saugiai, jaukiai ir komfortiškai.

Ta individuali patirtis – ji arčiausiai mūsų ir labiausiai siejasi su prisiminimais ar dalykais, kurių galbūt net ir neprisimename, bet per psichologinius ieškojimus galime daug ką atrasti ir susieti. Nors kurdami namus visų pirma galvojame apie fizinį jų įrengimą, vis dėlto pagrindinis dalykas, kurio norisi, – kad namai būtų jaukūs ir savi.

Tad, viena vertus, kalbame apie erdvę, bet, kita vertus, ta erdvė nusisplavina per emocijas, ateinančias iš ankstesnės individualios patirties, dažniausiai tos, kurią turėjome vaikystėje. Jeigu ankstyvoje patirtyje kažkokia erdvė siejosi su saugumu, su meile grįstais santykiais, kur buvo emocinė šiluma, atliepimas, kur žmogus galėjo save išreikšti augdamas, tai žmogus ir dabar, gal net nesąmoningai, siekia sukurti kažką panašaus – visų pirma todėl, kad tai jam siejasi su saugumu ir komfortu.

Tai gali būti net nebūtinai tėvų namai – gal senelių namai, kur buvo leidžiamos vasaros, kur seneliai ir globojo, bet ir daug laisvės suteikė. Ta erdvė pasąmonėje išlieka kaip labai sava, kur gali jaustis laisvai ir išreikšti save saugiai. Tokias erdves dažnai ir labai intuityviai siekiama perkelti į savo kuriamus namus. Arba kaimas, kuris siejasi su pievomis, miškais ir žaluma, erdve ir plotais. Tad gali būti, kad ir užaugus labai norisi žalumos – nebūtinai nuosavo namo ir erdvės tiesiogine prasme, bet kažko, kur arti žaluma, pievos, miškas.

Kita vertus, tikrai gali būti – esu girdėjusi tokių pasidalijimų, – kad jeigu vaikystė praleista didmiestyje tarp daugiabučių kvartalų, tai užaugus gali norėtis ir tokių namų, kur mažiau žalumos. Būtent tai gali atrodyti kaip sava vieta.

Kitaip sakant, kurdami savo namus mes pasąmoningai siekiame susikurti tai, kas mums siejasi su saugumu, galėjimu būti kaip norisi, laisve reikštis ir išreikšti save, teigiamomis emocijomis. Tačiau pirmoje vietoje visada yra emocinis saugumas.

– Jūs kalbate apie pozityvų variantą, kai tas saugumas yra buvęs vaikystėje. Bet vaikystės būna visokios...

– Kaip esu pastebėjusi per savo vedamus seminarus, tada, kai yra galimybė remtis ta ankstyvąja patirtimi, turėta santykių, emocijų šiluma, kyla mažiau klausimų, intuityviai jaučiama, ko tuose namuose norisi, ir žmogus mėgina tą susikurti. Ir jei mažiau buvo to emocinio atliepimo, šilumos vaikystėje, tada svarbesnė tampa simbolinė patirtis, tai, kokie namų simboliai yra kultūroje ar žmonijos patirtyje.

Pavyzdžiui, turime namų židinio simboliką – židinys, kaip namų sinonimas. Namų židinys siejasi ir su žmogumi, kuris jį namuose kūrena, namų židinio jausmas gali būti kaip namų, kuriuose gyvena darniai, vienas kitu besirūpindami, simbolis.

Nusikeliant į ankstyvąją žmonijos patirtį, laužas buvo ta vieta, aplink kurią visi susiburia. Kažkada tai buvo tokia vieta, kur buvo saugu – maistas, šiluma, galimybė apsiginti nuo kažkokių plėšrūnų. Tad šis simbolis atkeliavęs iki šių laikų, ir dažnuose namuose yra židinys, prie kurio visi susiburia, susėda kartu. Namų židinys mataforine prasme gali būti tiesiog vieta, erdvė, kuri suburia.

Tai gali būti tiesiog stalas, prie kurio visi susėda ir kartu vakarieniauja, ar sofa, ant kurios visi susėda ir žiūri televizorių. Net ir tą patį televizorių galima matyti kaip namų židinio simbolikos dalį, nes prie jo žmonės susėda klausytis istorijų.

Tad nebūtinai namuose turi būti ugnis, židinys – galima jam ieškoti kažkokių kitų pavidalų. Kažkoks apšvietimas, toršeras, jeigu žmogui asocijuojasi su židinio simbolika, gali suteikti namams jaukumo.

Toli gražu ne visi pagalvoja, kad namų erdvė smarkiai susijusi ir su įvairiais mūsų patyrimais bei išgyvenimais, kuriuos į tuos namus atsinešame.

Taip namų terapijoje visas susipina – atrodo, kalbame apie erdvę, apie kažkokius konkrečius daiktus, bet kartu ir apie simbolinę jų prasmę. Ir gali būti, kad apie prasmę, besisiejančią su kažkokia patirtimi iš anksčiau. Kitaip sakant, požiūris į namus yra labai platus – negali pasakyti, kad tik erdvė, negali pasakyti, kad tik santykis. Visa, kas tarpusavyje dažniausiai persipina.

– Jūsų teigimu, namai nėra tik vieta – tai ir jausmas, ir emocija?

– Galime taip sakyti. Kai kuriems gal net ne taip svarbu erdvė, kaip ją sudėlios, bet svarbu tai, kaip jie kurs santykį su tais namais. Pasaulyje yra tokia tendencija, kad žmonės apskritai namų jau nelabai sieja su konkrečia, fizine erdve. Žmonės sako, kad namai jiems gali būti erdvė, kur tiesiog gera būti. Bet šiame tyrimo kontekste lietuviai ir latviai labai stipriai išsiskyrė – jiems namų erdvė labai svarbi.

Kodėl lietuviams taip svarbu turėti namus – ne kokius nors nuomojamus, o savo nekilnojamąjį turtą? Tai galima sieti su skaudžia mūsų tautos patirtimi, kai buvo nusavintos žemės, namai, ištremti ar įkalinti žmonės. Tai skaudžios kultūrinės mūsų šalies žmonių patirtos traumos, kurios perduotos vėlesnėms kartoms – gal ne tiesiogiai, iš pasakojimų, gal per tokį emocinį patyrimą. Galima galvoti, kad iš to ir atsirado noras turėti erdvę, kurios niekas negali atimti.

Tuo metu pasaulio tendencija labiau tokia, kad namai – tai jausmas. Todėl jie ir sako: aš namus su savimi nešiojuosi. Vidinis jausmas, vidinių namų patyrimas.

– Vieni žmonės sako: mano namai – mano tvirtovė. Kiti tuo metu nenori eiti į namus, kuriuos savo rankomis susikūrė, sako – mane slegia, man jie svetimi. Kodėl?

– Galima ieškoti atsakymo, kodėl taip atsitiko. Ar iš tiesų tai, ką čia sukūriau, buvo tai, ko man reikėjo, ar sukūriau kažką veikiamas aplinkos. Mūsų aplinka labai dažnai diktuoja, kokie mes lyg ir turėtume būti. Ir dėl tų pačių namų kūrimo. Kiek mes buvome paveikti iš išorės, kaip tie namai turi atrodyti? Kartais žmogus vadovaujasi kažkokiais pavyzdžiais, kurie iš tiesų nėra jo paties – tiesiog visuomenei taip priimtina, taip madinga, taip sako tendencijų tyrėjai. Bet gal tam konkrečiam žmogui tai tiesiog netinka.

Tai, kad savuose namuose jaučiamės nejaukiai, gali būti susiję, pavyzdžiui, ir su santykiais, kuriuos puoselėjame ar nepuoselėjame namuose. Jei namuose nejauku, tvyro įtampa, tai gali rodyti santykių įtampą. Tai, ką jaučiame būdami namuose, yra mūsų vidinių jausmų atspindys.

Nejaukumo jausmas gali būti susijęs ir su ankstesnėmis namų patirtimis. Gal vaikystėje namai nebuvo ta vieta, kurioje buvo saugu ir gera būti. Ką daryti? Bandyti suprasti, su kuo susiję skaudūs prisiminimai, nes jei galime atrasti sąsajų, galime ieškoti, ką galėtume keisti, daryti kitaip ir pan.

– Kiekvienas žmogus namus įsivaizduoja savaip. Šeima – tai mažiausiai du žmonės. Ar įmanoma suderinti, nes dviejų žmonių poreikiai dažniausiai būna skirtingi?

– Kad būna iššūkių – tai tikrai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai žmonės įsigilina, kodėl vienam ar kitam kažko būtent reikia, kai pavyksta suprasti, kas už to slypi, tada labiau norisi ir atsižvelgti į kito žmogaus norus, nes supranti, kodėl jam to reikia.

Pavyzdžiui, kalbant apie tas žaliąsias erdves ir betoną: gal vienam yra itin svarbi žaluma, nes būtent tai yra apie namų jausmą ir saugumą, o kitam tai svetima. Kaip rasti tą kompromisą? Gal tada ne nuosavas namas, pievos ir miškai, o kažkokia erdvė, kur yra žalumos, bet yra ir to betono.

Žinoma, kartais tų kompromisų ne visada atrasi. Todėl, manau, kad tiesiog labai svarbu namuose šalia bendrų erdvių kiekvienam turėti ir savo atskirą erdvę. Nebūtinai tai turi būti kambarys – gali būti stalas ar kažkokios lentynos, kuriose tvarka ir daiktai yra tik to žmogaus. Ir nors gali atrodyti, kad, jeigu norisi atskiros savo erdvės, gal pas mus kažkas santykiuose ne taip, bet iš tiesų, nors žmonės ir yra santykiuose, kiekvienas jų yra atskiras individas.

Galimybė savo erdvėje daryti tai, kas miela širdžiai, daryti kažką dėl savęs, sau, gali padėti namuose jaustis geriau. Jei norisi tapyti, pastatykite kažkur molbertą ir stalelį su dažais. Norisi siūti? Raskite vietos siuvimo mašinai. Norisi skaityti? Susikurkite nuolatinę skaitymo vietą. Susikurkite kelis skirtingų veiklų kampelius, kuriuos matysite, ir jie nuolat primins, kiek turite galimybių save realizuoti namuose.

Labai dažnai pastebiu, kad neturi žmonės namuose savo erdvės ir niekad apie tai net nesusimąstė. Mano vedamuose seminaruose pasikartojantis atradimas, kad vaikai turi vietą, vyras turi vietą, o moteris kažkodėl – ne.

– Tad savų namų jausmo reikia ieškoti ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje?

– Interjeras emocijomis tik nusispalvina. Kai mes atsinešame kažkokį jausmą, kurį mums suteikė kažkada patirta emocija, santykis ir saugus, jaukus buvimas, kai mes interjere atkartojame kažkokius panašius motyvus, galime panašiai ir pasijusti. Sakyčiau, per interjerą keliauja ta emocija, su kuria mes galime susisieti.

Ir jeigu erdvėje – ar spalvose, formose, išdėstyme – yra kažkas labai ne taip, kertasi su mūsų prigimtimi, tada jau kalbame apie namų nejaukumo jausmą. Negera, nes kažkas primena nemalonias patirtis, kartojasi iš ankstyvosios patirties, kažkas emociškai šalto. Kai gali tas savo vidines emocijas įsivardyti, tada jau gali galvoti, kaip kažką pakeisti. Namų jausmas labiausiai susijęs su santykiu, su emocija, o namų erdvė tik nusispalvina visu tuo.


Kuo kvepia namai

Kiekvieni namai turi savo kvapą. Vienų kvapas mums malonus, kitų – nelabai. Psichologė I.Skruibienė aiškina, kad kvapas yra labiausiai su atmintimi susijęs pojūtis, jis lieka giliausiuose atminties sluoksniuose. Paradoksalu yra tai, kad tam, jog jį prisimintume, turime pajausti, užuosti. Jo neišgirsi, nepamatysi, neapsakysi, neparsineši iš vienų namų į kitus, tačiau užuodi – ir akimirksniu aplanko prisiminimai. Jį persikelti iš vienų namų į kitus galime nebent aiškiai žinodami, koks tai kvapas. Pavyzdžiui, po vaikystės namų langais augo alyva arba jazminas ir jų žiedų kvapas rytais pasklisdavo į kambarį. Taigi, galime ieškoti alyvos kvapo žvakių, namų kvapų ir pan., kad atsineštume į naujus namus tų namų, kuriuose buvo gera, jausmą. Užburkite savo namus kvapų magija!

Namų terapijos sąvoka siejasi su kriauklės simbolika

Namų terapijos sąvoka I.Skruibienei siejasi su kriauklės simbolika. "Filosofas Gastonas Bachelardas rašo apie kriauklės simbolinę prasmę, kaip namų, kuriuose gimstama, iš kurių atsirandama, kuriuos gyvybė – ar tai būtų moliuskas, ar sraigė – sukuria iš vidaus, – remiasi šaltiniu psichologė. – Tęsiant G.Bachelardo mintis, visos kriauklės yra sukurtos pagal tą patį planą, bet kokia jų įvairovė! Kiekvienos kriauklės forma yra labai aiški, pastovi, bet kartu ir labai individuali. Taip yra ir su mūsų vidiniais bei išoriniais namais – iš pirmo žvilgsnio jie gali būti labai panašūs, bet jei juos kuriame vadovaudamiesi sava patirtimi, atsižvelgdami į savo vidinį pasaulį, jie tampa labai saviti. Kriauklės forma yra labai lengvai atpažįstama, tačiau pats jos kūrimo procesas yra labai paslaptingas – sunku suvokti, kaip gyvybė sukuria tokias sudėtingas ir geometriškai taisyklingas formas. Kriauklės vaizdinys taip pat atskleidžia vidinės klausos simboliką, galimybę išgirsti tai, kas paslėpta, kas nepasiekiama arba tik iš dalies pasiekiama mūsų sąmonei. Taip ir vidinių bei išorinių namų kūrimas, nors išoriškai atrodo suprantamas, iš tiesų yra ir ilgai trunkantis, gilus procesas, dažnai intuityviai nuvedantis ten, kur nesitikime atsidurti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nerima

Nerima portretas
Ačiū už straipsnį. Gal pamažu grįš ir pagarba moteriai - namų židinio kurstytojai?

vovka

vovka portretas
Savyje - nėr jėgų: kovidu sergu.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių