Kalbančios erdvės

Pro lengvą rūko šydą saulės spinduliais užlieta Šv.Morkaus aikštė, Atodūsių tiltas, ant bangų besisupančios gondolos – kas gali būti žaviau už pasivaikščiojimus nuostabiosios Venecijos gatvelėmis arba paskendusius kvapnių levandų mėlyje, kiparisais, alyvmedžiais ir tuopomis nusagstytus Provanso laukus ir kaimelius? Mėgstantys aktyvų megapolio gyvenimą veikiau pasirinks judrų Londoną – dviaukščiai autobusai, spūstys, milžiniška "Londono akis", legendinės raudonos telefonų budelės.

Kas gali būti maloniau, neišeinant iš namų, kiekvieną dieną mėgautis buvimu ten, kur tau gera, kur jautiesi savimi – nublanksta rūpesčiai, greičiau sugrįžta jėgos, vidinė ramybė. Profesionaliai ant sienos nutapytas vaizdas darniai susilieja su aplinka – pažvelgus iš skirtingo patalpos kampo, jame vaizduojami objektai nepraranda realumo, be to, tai ne tik išskirtis interjero akcentas, o išliekamąją vertę turintis meno kūrinys.

"Turint omenyje, kad esu penkių vaikų – turiu keturis sūnus ir dukrą – mama, tapyti ant sienų pradėjau būdama vyresnio amžiaus. Auginant stiprių charakterių paauglius gyvenimas davė sunkių išbandymų laikotarpį. kuris dar ir sutapo su 2008 m. ekonomine krize. Ilgą laiką meldžiau: "Dieve, duok man darbą, už kurį būčiau atsakinga tik aš pati." Ir gavau, – juokiasi Rita, kuriai drąsos dažnas galėtų pavydėti. – Jei man įdomu, daug nesvarstau, imuosi sumanymo ir, tik euforijai nurimus, galvoju: "Na, ir papuoliau!"

Ji iki šiol stebisi pati savimi. Pirmas dailininkės darbas – Venecijos vaizdas, kuris turėjo papuošti centrinę prabangių namų erdvę. R.Rudžionienė baigė dailės studijas, tapė paveikslus, bet juk didžiausia paveikslo drobė neprilygsta tokiam plotui. Juolab architektūros objektai – ne gėlių pieva, reikia išmanyti perspektyvą, proporcijas, koloritą. Laimė, Venecijoje Rita buvo buvusi, jautė šio seno miesto dvasią, spalvų sąskambius, o namų šeimininkai ja absoliučiai pasitikėjo ir palaikė.

"Nei tada, nei dabar tapydama nenaudoju eskizų – viską sudėlioju mintyse, ant sienos pasižymiu tik svarbiausius taškus, kontūrus. Nebijau, kad nepavyks, – galiu uždažyti ir tapyti iš naujo, bet dar nė karto taip nedariau", – tikina pašnekovė, per dieną ant pastolių praleidžianti iki 10 valandų.

Nebijau, kad nepavyks, – galiu uždažyti ir tapyti iš naujo, bet dar nė karto taip nedariau.

Pasak kūrėjos, viena populiariausių temų – Prancūzijos Provansas. Tai jos mylimas kraštas, kuriame kol kas moteris dar nėra buvusi ir labai svajoja jį aplankyti. Todėl tapydama Rita naudoja internete rastas nuotraukas, įsiklausau, ką pataria vaizduotė. Mėgstantys keliauti žmonės ant sienos prašo nutapyti pasaulio žemynus, neišskiriant šalių, miestų. Piešinyje jie įvairiais būdais: vieni priklijuodami vėliavėles ar kitą valstybės simbolį, kiti – parsivežtus suvenyrus pažymi aplankytas vietas.

Aš galiu viską

Tapydama R.Rudžionienė renkasi pastelinių, jaukių spalvų akrilo dažų paletę. Ji neįkyri, nepabosta, be to, visai nereikia, kad piešinys dominuotų interjere ir trikdytų erdvės vientisumą – idealu, jei jis lyg būtų ir nebūtų. Pasak kūrėjos, ryškios spalvos dera tik paveikslams, kuriuos bet kada galima nukabinti nuo sienos. Svarbus niuansas – erdvė: tikrasis didelės apimties, spalvingo siužeto piešinio ant sienos grožis atsiskleidžia tik erdvioje, neapkrautoje, šviesioje patalpoje.

Kad nutapytas darbas būtų meniškai įdomus, Rita naudoja įvairias autorines dekoravimo technikas: skirtingais būdais sendina, kuria originalius efektus, kad būtų ilgaamžis – nulakuoja. Nė vienas darbas nėra užbaigtas, jei jo autorė kažkuo nepatenkinta. Siekdama išgauti tobuliausią rezultatą ji pasitelkia ir kitus apdailos būdus: paveikslą sujungti su interjeru padeda specialiai užsakytas originalus šviestuvas, baldas, iš skirtingų medžiagų pagaminti įvairūs dekoro elementai.

"Kartą pasiūliau nutapytą vaizdą papildyti žalvarinėmis vynmedžio šakomis. "Kas padarys?" – suglumo šeimininkai. Nesusimąsčiusi atsakiau: aš, – juokiasi Rita. – Paveldėjau tėvelio genus. Jis buvo profesionalus konditeris su menininko gyslele – anuomet jo tortai stebino įspūdinga puošyba. Nors technikoje nieko neišmanė, nebijojo rizikuoti – išardydavo sugedusį radijo imtuvą, paskui vėl surinkdavo, ir šis vėl veikė. Taip ir aš: man sekasi visi darbai. Galiu ir namą pastatyti."

Anuomet Rita pati susirado, kur gauti plono žalvario lakštų, nupiešė net trijų skirtingų dydžių vynmedžio lapus, užsakė juos išpjauti lazeriu, o norėdama suteikti jiems reljefinę faktūrą, išdėliojo ant tako skaldos ir... važinėjo per juos automobiliu. Deja, pastangos nepasiteisino. Tada, kaip tikras kalvis, kiekvieną lapą kišo į židinio liepsną, dėjo ant rupaus akmens paviršiaus ir plakė mediniu plaktuku, vėliau iškalė lapų gysleles, pati lapus privirino prie išraitytų liaunų metalo šakų, paskui pritvirtino prie ištapytos sienos.

"Kas yra įkvėpimas, kas man jį teikia, negaliu atsakyti. Šiuo klausimu man labai imponuoja vieno menininko pastebėjimas: "Įkvėpimas, iškvėpimas?.. Dirbti reikia!" Tapyba man – ir saviraiška, ir darbas. Kaip ir visiems žmonėms, būna dienų, kai viskas man einasi lengvai, tačiau yra ir tokių, kai sunku, nesiseka. Jei nuotaika bloga, stengiuosi netapyti – tikiu, kad autoriaus energija persiduoda jo kūriniui. Vis dėlto pirma bandau susivokti savyje: juk kūryba – it vaistas, gydo, atpalaiduoja, kelia nuotaiką, išvalo mintis. Beveik visada tapau klausydama muzikos", – atvirauja R.Rudžionienė.

Lemtingas atsivertimas

"Tapyba ant sienų – tik dalis manęs. Be jos, dar yra paveikslai, gausi šeima, namai ir virtuvė, sodyba, vištos, mylimos gėlės, daržas, kuriame ne tik pomidorai ir agurkai – dar šiandien jame žaliuoja artišokai. Man reikia daug. Gyvenimas pripratino viską daryti iš karto – tik tuomet jaučiuosi gerai, esu savimi", – šypsosi Rita.

Po dviejų metų švęsianti santuokos 40-metį moteris pabrėžia, kad savo sąmoningame gyvenime ji visada pirmiausia buvo ir yra mama. Rita ištekėjo jauna – 18 metų, 27-erių jau turėjo gražią šeimą – tris vaikus, su vyru statėsi namą, vystė verslą ir netikėtai sužinojo – serga vėžiu. Nors operacija pasisekė, gydytojų prognozės buvo pesimistinės – liko gyventi ne daugiau kaip pusmetis.

"Chemoterapijos atsisakiau, sutikau tik būti švitinama. Apsisprendimas buvo pagrįstas labai moteriškai: kaip aš atrodysiu karste nuplikusi – mano plaukai visada buvo vešlūs ir ilgi", – pasakoja R.Rudžionienė.

Natūralu, kad moterį sekino įvairios mintys, nuolat graužė klausimai: už ką? Kodėl aš – juk vaikai dar labai maži, yra tiek gražių siekių, gyvenimas tik tik įsibėgėja?

"Ankstesniame mano gyvenime Dievo nebuvo – atsivertimas ir pirmas santykis su juo buvo kaip atsakymas į mane kankinančius klausimus. Esu labai praktiškas žmogus, ne koks filosofas, tad tiesiog pagalvojau, kad jei Dievas myli visus savo kūrinius, tai myli ir mane, ir mano atžvilgiu turi kitokių planų. Sunkiai, bet susitaikiau. Kai tai nutiko, atlėgo, lyg ranka nuėmė, – dalijasi išgyvenimais dailininkė. – Matyt, Aukščiausiajam reikėjo mano atsivertimo – kad įtikėčiau ir patikėčiau jo meile. Kaip dovaną gavau tapybą."

R.Rudžionienė pradėjo tapyti peizažus, gėles, vėliau improvizuoti sujungdama juos su architektūrinėmis detalėmis, pastaruoju metu išbandė laisvąją abstrakciją. Pasak pašnekovės, tapymas ant sienų – konkretus temos atskleidimas, o paveikslų drobėse laisvai gula jos mintys, impulso paskatinti drąsūs ieškojimai. Atradusi tikėjimą Kretingoje pas vienuolius pranciškonus, Rita baigė ikonų tapybos kursus, jos sukurti įspūdingi šv.Agotos ir šv.Roko paveikslai puošia Žvirgždaičių parapijos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčią.

Nė vienas iš keturių R.Rudžionienės sūnų nepaveldėjo potraukio menui, bet labai palaiko mamą, skatina imtis drąsesnių sumanymų. Mamos pėdomis pasuko dukra Eglė – ji gyvena Danijoje ir studijuoja knygų iliustravimą universitete, domisi gatvės menu, jaunos dailininkės tapyti darbai ir skulptūros papuošia Dubajaus gatves. Didelis džiaugsmas Ritai buvo kartu su dukra dekoruoti vieno Kauno darželio kiemo sienas.

"Kiekviena turime savo braižą: man patinka klasika, o Eglė puoselėja labiau šiuolaikišką stilių. Dirbant darželio kieme kasdien aplink būriuodavosi vaikučiai – palaikė, stebėjosi, džiaugėsi nutapytais spalvingais gyvūnėliais, – pasakoja R.Rudžionienė. – Didžiausia mano silpnybė – augalai. Gėlių, daržovių sėklų prisiperku ir Danijoje, ir Londone. Labai svajoju vestuvių jubiliejų pažymėti kur nors vaizdingoje Norvegijoje – prie stalo atsisėsti su visa gausia aštuoniolikos narių šeima."