Kolekcininkas V. Lebeckas: jaučiuosi tarsi aukso ieškotojas

67 metų jurbarkiškis Vytautas Lebeckas gali didžiuotis per gyvenimą sukaupęs didžiulę įvairiausių laikrodžių kolekciją. "Gaila tik, kad vietos namuose nedaug. Svetainė jau visa laikrodžiais nukabinta. Dabar į koridorių nešu ir kabinu…" – apgailestauja vyriausiosios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės brolis.

Vaikystėje neklausė brolio

Vytautas pasakoja, kad iš keturių brolių Lebeckų šeimoje dabar jau likę tik du. Jis – antras pagal amžių. Sesutė Vilija – už Vytautą jaunesnė. Išdykusi buvo vaikystėje, nelabai brolio klausė.

"Kol augome, tikrai mano sesė jokiomis raganystėmis neužsiėmė. Tik kai į Vilnių studijuoti išvyko, štai tada viskas ir prasidėjo..." – linguoja galvą Vytautas, dabar apie vyriausiosios Lietuvos raganos veiklą tik iš socialinių tinklų ar spaudos sužinantis. Norėtų dažniau su likusiais šeimos nariais susitikti, bet supranta: visi užsiėmę savais reikalais, kiekvienas paniręs į savo darbus.

Iš medžiotojų į kolekcininkus

Kai Vytautui sukako 30, vyras persikėlė gyventi iš kaimo į miestą. Jurbarkiečiu tapo. Daug metų dirbo vairavimo instruktoriumi – žmones važiuoti mokė. Daugiau nei dvylika metų "Lietuvos pašte" apsaugininko tarnybą ėjo, pensijas žmonėms vežiodavo. Net ginklą šiame darbe turėjo.

Beje, ginklas jam – jokia naujiena. Vyras sakosi ilgą laiką priklausęs medžiotojų būreliui. Ir dėl savo hobio pradėjo rinkti žvėrių ragus, iltis, kaukoles.

Apie jokį rimtesnį kolekcionavimą tuomet nė negalvojo, užtat visai netyčia pradėjo rinkti cigarečių pakelius. Sovietiniais metais jų vežėsi iš Sovietsko, vadino deficitine preke. Paskui, užėjus blokadai, ėmėsi ieškoti kito hobio.

Kai pasididino rūsį, atsirado vietos medžioklės trofėjams. Bet briedžių ragai, šernų iltys ir kiti gamtos radiniai reikalavo daug priežiūros – reikėjo dulkes nuo jų valyti, voratinklius nusagstyti. Tad vieną dieną Vytautui visa tai pabodo ir jis apsisprendė beveik visą savo ragų ir ilčių bei kitų medžioklės trofėjų rinkinį parduoti vienam užsieniečiui.

Pirmasis – iš uošvijos

Apie laikrodžių rinkimą V.Lobačiuvienės brolis sakosi niekada negalvojęs. Pirmąjį savo eksponatą į Jurbarką parsivežė iš uošvijos. "Raudonickis" – kažkaip taip ant to pirmojo laikrodžio buvo užrašyta... – trumpam prityla, kažin kokių su anais laikais prisiminimų sugraudintas. – Paskui dar vieną laikrodį gavau iš pažįstamų, vėliau dar vieną… Taip viskas ir prasidėjo."

Vytautui gal kiek liūdnoka, kad jo sūnus su dukra laikrodžiais visai nesidomi. Bet supranta – kiti dalykai jaunimui rūpi.

Žmonai Virginijai vyras dėkingas už tai, kad iš namų jo su visu tiksinčiu turtu neišvarė.

Paklaustas, iš kur laikrodžius ima, Vytautas su džiaugsmu puola pasakoti, kad visur jų ieško. Draugų sodybose, sendaikčių turguose, pas pažįstamus laikrodininkus.

"Mano draugai medžiotojai dažnai savo kaimus turi. Kas uošvijoje, o kas savo tėviškėje. Kad jūs žinotumėte, kiek tuose senuose trobesiuose visokių įdomių daiktų galima rasti! Ne tik laikrodžių, – aiškina jis. – Visi metalai ten jau seniai išrankioti, betgi man jų nereikia. Gražių senovinių šventų paveikslų ten randu, keistų batų, moteriškų rankinių. Ir, žinoma, laikrodžių!"

Vytautas pasakoja ypač mėgstantis apsilankyti ir savo miesto sendaikčių turguje. Į didelius turgus – Rietavo ar Kauno – sako nevažiuojantis. "Bijau ten visus pinigus palikti. Užtenka Jurbarko turgaus, pažįstamus laikrodininkus apeinu. Po tokio reido ir taip piniginė gerokai palengvėja", – juokauja.

Brangus hobis

Rinkti laikrodžius – brangokas malonumas. Juk neužtenka nusipirkti seną laikrodį. Vytautas nori, kad laikrodukas, kabantis svetainėje ant sienos, gerai ir valandas rodytų, melodingai gegutė kukuotų ar skambiu "din dan" vidurdienį muštų. Turi Vytautas ir pažįstamą laikrodininką Jurbarke, kuris jam laikrodžius tvarko.

Gausa: jurbarkiškio namuose sunkiai rasite kampą ar sieną, ant kurių nebūtų bent mažiausio laikroduko. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nedaug metuose dienų, kada V.Lebeckas visą savo ant sienų kabantį turtą kuo tiksliau suderina – valandas, minutes, sekundes atitaiko ir paleidžia veikti. "Kai pradeda jie visi visokiais balsais duoti – tik spėk klausytis. Paprastai užtraukiu juos keturis kartus per metus – per savo, žmonos gimtadienius, dar Kalėdas, Naujuosius metus. Jei tie visi laikrodžiai kasdien veiktų – išprotėti būtų galima", – tikina pašnekovas.

Dėl kainos reikia derėtis

Paklaustas, kuris iš visų kolekcijos eksponatų jo širdžiai brangiausias, Vytautas net pasimeta: "Aš nė nepagalvojau apie tokį dalyką! Visi, kuriuos namo parsinešu, man širdžiai mieli. O kiek derybų dėl jų būta! Kiek pinigų čia sudėta… Vien už jų remontą turbūt geras automobilis išeitų, o kur dar patys laikrodžiai! Brangiausi turbūt tie senoviniai sieniniai, kur valandas muša", – mąsto Vytautas, patariantis, kad dėl sendaikčių kainos visada reikia derėtis.

Viena jo neramina – kad nebėra kur tų laikrodžių dėti, o vis dar naujų eksponatų norisi. "Ooo, kad atsirastų kokia patalpėlė mano kolekcijai… Ar koks entuziastas, kuris kada nors mano pradėtą darbą perimtų ir tęstų..." – įsisvajoja jurbarkiškis, kurio vaikai jau suaugę.

Šiuo metu gyvena dviese su žmona. Vytautui gal kiek liūdnoka, kad jo sūnus su dukra laikrodžiais visai nesidomi. Bet supranta – kiti dalykai jaunimui rūpi. "Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimą. Kodėl jiems mano laikrodžiai turėtų rūpėti? Dėkoju sesei, kad bent ji bando rūpintis, kur tuos mano eksponatus ateityje dėti", – šypsosi jis.

Jaučiasi kaip atradėjas

Paklaustas, ar smagus jausmas kokį nors seną laikrodį draugų sodyboje ar turguje atrasti, Vytautas net suspindi iš džiaugsmo: "Neapsakomas! Ypač smagu, kai pas draugus į tas senas, dažnai apleistas sodybas nuvažiuoji, kastuvą į rankas paimi ir kaip koks aukso ieškotojas puoli kasti… Anų laikų trobos dažniausiai spaliais apšiltintos būna, tai su kastuvu bandau prie lobių kastis. Net neįsivaizduojate, kokių įdomių daiktų tarp tų spalių randu. Senovinių drabužių, buities rakandų. Kartais tų drabužių kišenėse dar visokių ranka rašytų laiškų būna, senovinių atvirukų. Jei viską nuodugniai skaitytume, apžiūrinėtume – savaitėmis tose trobose galėtume gyventi", – su užsidegimu pasakoja V.Lebeckas, savo lauko pavėsinę visokiais senoviniais batais, rankinėmis išpuošęs. Vietines moteriškes tos puošmenos kaip magnetas traukia. Dažnai Vytautas joms ką nors iš savo rastų grožybių padovanoja.

Radybos: senose draugų sodybose tarp spalių Vytautas randa daugybę įdomių daiktų, tarp kurių – ir šventų paveikslų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas, ar laikrodžių irgi dovanoms negaili, Vytautas susimąsto. "Matote, kad manęs jų niekas neprašo. Žino turbūt, kad renku, tai ir neprašo. Užtai žvėrių ragų tikrai esu nemažai draugams išdalijęs", – aiškina vyras, net tris dešimtmečius medžiojęs.

Į laikrodininkus netaikė

Nuo namuose kabančių laikrodžių dažniausiai dulkes valo žmona. "Bet ir pats su siurbliu kartais praeinu. Tik tiek daug jų vienas prie kito prikabinta, kad smarkiai pajudinti baisu: vieną pajudinsi, kiti netyčia ims byrėti…" – juokiasi kolekcininkas.

Jis sako niekada nesvajojęs būti laikrodininku. O jei ir būtų norėjęs – turėjo prastą regėjimą. Net į kariuomenę vyro dėl akių neėmė. "Vaikystėje be galo mėgau skaityti knygas. Kad mama nematytų ir nepyktų, po antklode su žibintuvėliu jas naktimis graužte grauždavau. Gal per knygas ir regėjimą susigadinau? Tiesa, dėl vienos nelaimės jas stebuklingai ir pasitaisiau…" – iki šiol stebisi pašnekovas ir apsako įvykį, padėjusį susigrąžinti regėjimą.

Prieš keletą metų jo dukra draugės vestuvėse turėjo būti pamergė, tad tėtis pažadėjo jai duoti filmavimo kamerą, o prieš tai elementus pakrauti. "Pasirodo, nekraunami tie elementai išvis buvo! – aiškina. – Kai ėmiau juos iš kroviklio lupti, viskas tiesiog mano rankose sprogo. Ilgai klinikose iš akių skeveldras man valė. Bet įdomiausia, kad po šio įvykio regėjimas tarsi pats pasitaisė – kur kas geriau nei iki sprogimo pradėjau matyti", – džiaugiasi netikėtu sutapimu vyras, akinius po kiek laiko ir visai į stalčių padėjęs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

siulyciau si turta

siulyciau si turta portretas
kazkur giliai giliai maise uzkasti ir savo pavarde uzrasyti ,gal po kokia 500 meteliu kazkas si turtas ras ir perskaites tamstos pavarde pamines kad toks zmogelis kazkada gyveno kuris rinko metalo lauza.

man idomu ka zmogus

man idomu ka zmogus  portretas
nuveike visuomenes labui o ne koki daigta tempia i savo urva.

turejo zmogus uzsiemima

turejo zmogus uzsiemima portretas
kas is siuksledeziu visoki s tempia kas laikrodzius ar dar kai ka,visiems siems turtams isliekamoji verte lygi nuliui.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių