Kau­nie­čiai Vo­bo­le­vi­čiai – apie gy­ve­ni­mą su auk­si­niais ant­ran­kiais

Jie mėgs­ta leis­ti lais­va­lai­kį kar­tu. Jie tu­ri sma­gių kas­die­nių ri­tua­lų, iš ku­rių svar­biau­sias – mal­da. Jie ti­ki, kad šei­ma yra es­mi­nis žmo­gaus pa­šau­ki­mas ir su mei­le at­si­lie­pia į jo šauks­mą. Jie – tė­tis Vin­cen­tas, ma­ma Ing­ri­da ir ke­tu­rios Vo­bo­le­vi­čių at­ža­los – Jo­nas, Pau­li­na, Emi­li­ja ir Juo­za­pas.

– Doc. dr. Vin­cen­tas Vo­bo­le­vi­čius, Niu­jor­ko uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas, ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas, pa­klaus­tas, kaip dar no­rė­tų pri­si­sta­ty­ti, iš­ta­ria: „Ve­dęs ir tu­ri vai­kų.“ Tai gal jūs ge­ras Elo Ban­džio drau­gas?

– Na, Elas tu­rė­jo tik du vai­kus, o aš – vi­sus ke­tu­ris. Juo­za­pė­liui – dar tik du mė­ne­siai. Pa­sa­ky­čiau, kad esu jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ei­na 46.

– Ar tie­sa, kad po mo­kyk­los bai­gi­mo net try­li­ka me­tų pra­lei­do­te JAV?

– Tai bu­vo vie­nas iš tų gy­ve­ni­mą kei­čian­čių įvy­kių, kai 1992-ai­siais Lie­tu­vo­je įvy­ko kon­kur­sas, tarp ku­rio lai­mė­to­jų bu­vo ir ma­no var­das. Pen­ki vie­nuo­lik­to­kai bu­vo­me at­rink­ti iš vi­sos Lie­tu­vos, kad ga­lė­tu­me pra­leis­ti me­tus pri­va­čio­se JAV mo­kyk­lo­se. Kon­kur­są, spė­ju, lai­mė­jau dėl to, kad lan­kiau pui­kią Kau­no Jo­no Jab­lons­kio gim­na­zi­ją, ku­rio­je jau nuo pir­mos kla­sės su­stip­rin­tai mo­kė­mės ang­lų kal­bos.

– Ar ga­lė­tu­mė­te api­bend­rin­tai pa­sa­ky­ti, ko­kia šei­mos sam­pra­ta vy­rau­ja už At­lan­to? Juk tur­būt gy­ve­no­te vie­no­je iš ame­ri­kie­čių šei­mų?

– Gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je, ta­čiau bend­ra­vau su dau­gy­be vie­ti­nių šei­mų. La­bai sun­ku api­bend­rin­ti tą ti­piš­ką ame­ri­kie­tiš­ką šei­mą, nes jos mo­de­lis pri­klau­so nuo dau­ge­lio veiks­nių. Aš gy­ve­nau dvie­jo­se skir­tin­go­se kul­tū­ro­se: iš pra­džių – Či­ka­go­je, Pie­tų Ka­ro­li­no­je, vė­liau – Niu­jor­ke. Gal­būt kaip at­sa­ky­mą pa­si­rink­čiau ra­šy­to­jo Le­vo Tols­to­jaus žo­džius, ku­ris sa­kė, kad vi­sos lai­min­gos šei­mos yra lai­min­gos vie­no­dai, o kiek­vie­na ne­lai­min­ga – ne­lai­min­ga sa­vaip. Tad ir Ame­ri­ko­je su­ti­kau dau­gy­bę lai­min­gai su­si­tuo­ku­sių šei­mų, kur du žmo­nės san­tuo­ko­je at­sklei­dė sa­vo es­mi­nį pa­šau­ki­mą. Jiems šei­ma ne­bu­vo tik dar vie­na dė­lio­nės da­lis ša­lia kar­je­ros, ku­riai čia ski­ria­mas mil­ži­niš­kas dė­me­sys. Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas. Jei tą pa­tį klau­si­mą už­duo­tu­mė­te ame­ri­kie­čiui, iš­syk iš­girs­tu­mė­te konk­re­tų at­sa­ky­mą iš pro­fe­si­nės sri­ties, t.y. in­ži­nie­rius, dak­ta­ras, mo­ky­to­jas ir pan. Anot jų men­ta­li­te­to, su žmo­gu­mi, ku­ris ne­puo­se­lė­ja kar­je­ros,  kaž­kas mo­ra­liš­kai ne­ge­rai. Ypač tai ryš­ku Niu­jor­ke. Pa­ži­no­jau vie­ną mo­te­rį, ku­rios duk­re­lė pir­muo­sius žo­džius iš­ta­rė po­rtu­ga­liš­kai, nes sa­vo auk­lę iš Bra­zi­li­jos ma­tė daž­niau nei daug dir­ban­čią mo­ti­ną. Aiš­ku, čia jau la­bai ekst­re­ma­lus pa­vyz­dys. Be­je, ir Lie­tu­vo­je, pa­nar­šęs po so­cia­li­nę me­di­ją, kur tik­rai daug dė­me­sio ski­ria­ma kar­je­rai, da­ly­va­vi­mui svar­biuo­se va­ka­rė­liuo­se su svar­biais žmo­nė­mis, vis daž­niau pa­jun­tu tar­si ko­kį Niu­jor­ko ai­dą.

Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas.

– Ar rim­tų žmo­nių rim­tuo­se su­si­ti­ki­muo­se ne­si­jau­čia­te bal­ta var­na, sa­ky­da­mas, kad ne vers­las, o šei­ma yra svar­biau­sias jū­sų pa­šau­ki­mas?

– At­sa­ky­da­mas į šį klau­si­mą no­rė­čiau, vi­sų pir­ma, pa­si­džiaug­ti sa­vo dar­bo­vie­te – ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­tu, kur tei­gia­mai žiū­ri­ma į šei­mą. Pri­si­pa­žin­siu, kad mes su ke­tu­rio­mis at­ža­lo­mis iš­si­ver­žė­me į prie­kį, bet tri­vai­kių šei­mų čia tik­rai daug. Vi­sai ne­se­niai sa­viš­kiams par­ne­šiau la­bai gra­žių nau­ja­me­čių do­va­nė­lių, skir­tų dar­buo­to­jų vai­kams. Aiš­ku, kad už dyką nie­kas čia duo­nos ne­val­go – sten­gia­mės vi­si, ta­čiau la­bai svar­bus yra ko­lek­ty­vo po­žiū­ris ir jaus­mas, kad ta­ve su­pran­ta, pa­lai­ko. Tai­gi, ar aš jau­čiuo­si bal­ta var­na? Tik­rai ne.

– Po­kal­bio pra­džio­je pri­si­sta­tė­te kaip jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ne­ma­žai me­tų. Gal ži­no­te at­sa­ky­mą, ko­dėl šiuo­lai­ki­niai jau­ni žmo­nės mie­liau au­gi­na šu­nis, ka­tes, bet ne­sku­ba au­gin­ti vai­kų?

– Svar­biau­sia prie­žas­tis, ma­nau, yra tai, kad jau­ni žmo­nės ne­sku­ba tuok­tis. Jei ne­tu­ri sta­bi­lios ap­lin­kos, na­tū­ra­lu, kad ne­puo­la strim­gal­viais pla­nuo­ti vai­kų. Jau­ni žmo­nės pir­miau no­ri pa­da­ry­ti kar­je­rą, su­si­kur­ti fi­nan­si­nį pa­grin­dą, o tik pa­skui gal­vo­ti apie vai­kus. Jie ne­no­ri pa­lik­ti dar­bo ap­lin­kos sa­vo pro­duk­ty­viau­siais jau­nys­tės me­tais. De­ja, ape­ti­tas au­ga be­val­gant. Dėl to pri­stab­dy­ti kar­je­rą tam­pa sun­ku net ir su­si­kū­rus fi­nan­si­nį pa­grin­dą. Vei­kia ir so­cia­li­nės prie­žas­tys, nor­mos, kiek vai­kų tu­rė­ti at­seit yra nor­ma­lu, o kiek ne. Čia la­bai svar­bus ti­kė­ji­mas. Tar­kim, tarp mū­sų, ti­kin­čių­jų šei­mų, yra moks­lų dak­ta­rų, pui­kių sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų, ku­riems vis tiek svar­biau­sia yra šei­ma, o ne kar­je­ra. Štai ko­dėl ma­nau, kad bū­tent ti­kė­ji­me sly­pi ga­li­my­bė pa­ge­rin­ti lie­tu­vių de­mog­ra­fi­nę pa­dė­tį.

Požiūris: pasak V. Vobolevičiaus, labai svarbią vietą šeimos gyvenime užima tikėjimas. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jū­sų žmo­na Ing­ri­da (36 me­tų) yra lie­tu­vių fi­lo­lo­gė, šiuo me­tu – vai­ku­čių au­gi­ni­mo ato­sto­go­se, ku­rios tę­sia­si jau…

I.V.: ... Be­veik de­šimt me­tų. Ka­dan­gi di­džią­ją lai­ko da­lį uži­ma vai­ku­čių prie­žiū­ra, šiuo me­tu ma­no dar­bas yra bū­ti ma­ma. Vy­riau­siam Jo­nui – aštuoneri su pu­se. Pau­li­nai – penkeri su pu­se­le. Mū­sų vai­kai iš­ties la­bai įdo­miai gi­mę: du – ge­gu­žę, du – spa­lį. Tuodu ru­de­ni­niai – mū­sų jau­nė­liai Emi­li­ja (trejų me­tų) ir Juo­za­pas (dviejų mė­ne­sių). Pau­li­na su Emi­li­ja lan­ko ka­ta­li­kiš­ką „Švie­sos“ dar­že­lį-mo­kyk­lą, o Jo­nu­kas yra Kau­no Ber­nar­do Braz­džio­nio mo­kyk­los ant­ro­kas. Se­ne­liai va­di­na jį se­na gal­va. Su ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja sū­ne­lis ne­se­niai dis­ku­ta­vo, kaip el­gė­si KGB Lie­tu­vo­je po karo… Jam pa­tin­ka rim­tos te­mos.

– Ar tu­rė­jo­te lai­ko pa­si­džiaug­ti vie­nas ki­tu, o gal iš­syk po ves­tu­vių ėmė skris­ti gand­rai? Gal pa­tys esa­te ki­lę iš gau­sių šei­mų, kad už­si­pra­šė­te Die­vu­lio net ke­tu­rių vai­ke­lių?

V.V.: Ne­sa­me iš dau­gia­vai­kių šei­mų, vei­kiau – prie­šin­gai. Aš vien­tur­tis, žmo­na tu­ri se­se­rį. Iš pra­džių pla­na­vo­me bent tris, kad ne­bū­tų liūd­na, o pa­skui Die­vas do­va­no­jo dar. Iš­si­laks­ty­ti lai­ko ir­gi tu­rė­jo­me – vi­sus pu­sant­rų me­tų, kiek drau­ga­vo­me. Už­te­ko ir bai­da­rėms, ir dvi­ra­čių žy­giams, ir toms ro­man­tiš­koms aki­mir­koms dvie­se. Bet jau kai su­si­tuo­kė­me, rim­tai ėmė­mės vy­ro ir žmo­nos pa­rei­gų.

I.V.: Po ves­tu­vių vai­ku­čiai gi­mė vie­nas po ki­to. La­bai jų lau­kė­me. Ir tik­rai ne­tu­rė­jo­me no­ro, kad štai su­si­tuok­si­me, tuo­met dar pa­gy­ven­si­me sau, o pa­skui jau pla­nuo­si­me vai­kus. Ne. Kai su­si­tuo­kė­me, jau bu­vo­me vi­siš­kai su­bren­dę šei­mai ir ėmė­mės tė­vų pa­rei­gų at­sa­kin­gai.

Turtas: auksiniais antrankiais juokais savo keturis vaikučius vadinantys I. ir V.Vobolevičiai dar neapsisprendę, ar Dievulio prašys penktojo. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Daž­nai šei­mų psi­cho­lo­gai, kvies­da­mi po­ras į sa­vo ren­gia­mus se­mi­na­rus, vi­lio­ja jas rek­la­mi­niais šū­kiais: kaip san­tuo­ko­je iš­lik­ti sa­vi­mi, kaip su­gy­ven­ti, kai du žmo­nės to­kie skir­tin­gi. Ne­sa­te psi­cho­lo­gai, bet gal jau ži­no­te at­sa­ky­mą?

V.V.: Kaž­ka­da iš Iz­rae­lio pas mus į sve­čius bu­vo at­vy­ku­si bi­čiu­lių po­ra, jau nu­gy­ve­nu­si san­tuo­ko­je dau­gy­bę me­tų. Kai mo­ters pa­klau­siau, ar nie­ka­da gy­ve­ni­me jai ne­bu­vo šo­vu­si min­tis skir­tis, ji tik šyp­te­lė­jo ir at­sa­kė anek­do­tu: „Skir­tis tik­rai ne, bet nu­žu­dy­ti jį – o taip!“ Kai ei­ni į san­tuo­ką kaip į san­do­rą tarp vy­ro ir žmo­nos, ma­tant Die­vui, vi­siš­kai at­krin­ta sky­ry­bų klau­si­mas. Bū­na mo­men­tų, kai imie­si už gal­vos ir klau­si sa­vęs: o, var­ge! Ką aš pa­da­riau?! Bet ži­no­da­mas, kad vis tiek ne­si­skir­si, tu pra­de­di gy­ve­ni­mą su tik­ru žmo­gu­mi, o ne tuo pa­gra­žin­tu, ku­rį pa­ži­no­jai iki ves­tu­vių. Praei­na kaž­kiek me­tų ir ne­ju­čia pa­ma­tai, kad da­ly­kai, ku­rie iš pra­džių la­bai er­zi­no, da­bar yra ma­žiau reikš­min­gi. Imi jų ne­pas­te­bė­ti, nes ir pa­ts pa­ma­žu kei­tie­si.

– Ir tuo­met šei­mą už­val­do idi­liš­ka kas­die­ny­bė. Bet ar ji įma­no­ma, tu­rint  tiek vai­ku­čių?

V.V.: Ma­no am­ži­na­til­sį mo­čiu­tės se­suo bu­vo su­gal­vo­ju­si pui­kią fra­zę apie vai­kų au­gi­ni­mą. Ji vai­kus vadino… auk­si­niais ant­ran­kiais. Iš tie­sų jie la­bai pa­kei­čia gy­ve­ni­mą, bet tuo gra­žiuo­ju kam­pu. Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas. Bet čia jau kal­ba­me apie ro­man­tiš­ką­ją šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pu­sę. Kas­die­ny­bė­je vis­ko bū­na. Daž­niau­siai kaž­kas iš­li­pa iš lo­vos ry­te ne ta ko­ja ir šau­kia: „Nei­siu į dar­že­lį!“ Tuo­met pra­si­de­da de­ry­bos ir vi­so­kios įma­no­mos tak­ti­kos (juo­kia­si).

– Šne­ka­te, lyg tu­rė­tu­mė­te lai­ko da­ly­vau­ti to­je kas­die­nė­je ru­ti­no­je, ku­riai, spė­ju, la­biau va­do­vau­ja žmo­na. ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas ri­ša­si kak­la­raiš­tį, šo­ka į dar­bi­nį kos­tiu­mą ir le­kia po­li­ti­kuo­ti į ISM (iro­ni­zuo­ju, ži­no­ma).

I.V.: Ši­ta kri­ti­ka ma­no vy­rui netinka… Jei yra pa­sau­ly­je to­bu­las tė­tis, vy­ras, tai mū­sų Vin­cen­tas. Pa­ti­kė­ki­te, nors jo dar­bo krū­vis iš­ties la­bai di­de­lis, tė­tis su vai­kais lai­ko pra­lei­džia daug. Jis kaž­kaip mo­ka grį­žęs iš dar­bo sa­vo rū­pes­čius pa­lik­ti už du­rų ir per­si­jung­ti į tė­ve­lio re­ži­mą. Tai di­džiu­lė pa­gal­ba man, nes va­ka­rop jau­čiuos emo­ciš­kai iš­sunk­ta. Va­di­nu juos ma­žu­čiais, dė­me­sio iš­troš­ku­siais ryk­liu­kais, ku­rių kiek­vie­nas tem­pia ma­mą į sa­ve.

V.V.: Mū­sų na­mų dar­bo krū­vis kei­čia­si pri­klau­so­mai nuo me­tų lai­ko. Kol ne­bu­vo gi­męs Juo­za­pė­lis, Jo­nas išei­da­vo į mo­kyk­lą, Pau­ly­tė – į dar­že­lį, o na­muo­se lik­da­vo vie­nin­te­lė Emi­li­ja. At­si­ra­dus Juo­za­pė­liui, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. O jei, ne­duok Die­ve, pra­si­dė­tų ka­ran­ti­nas ir vi­si vai­kai su­gu­žė­tų į na­mus, vėl bū­tų ki­to­kia tvar­ka (pa­na­šiai, kaip jiems ser­gant). Žmo­na tei­sy­bę pa­sa­kė, kad aš daž­nai na­muo­se at­lie­ku vai­kų dis­nei­len­do vaid­me­nį ir lei­džiu jai pail­sė­ti. Tu­riu net tam tik­rą su­tar­ti­nį bel­di­mą į du­ris, ku­rį iš­gir­dę vai­kai su­le­kia į laip­ti­nę, ir žai­di­mai pra­si­de­da. Tik­rai su­pran­tu Ing­ri­dą, ku­riai ten­ka ne tik ma­mos vaid­muo, bet ir ga­min­ti mais­tą, skalb­ti dra­bu­žius, paim­ti vai­kus iš mo­kyk­los, nu­vež­ti juos į bū­re­lius ir kt.

– Tur­būt šiais lai­kais dar­bų į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus jau nie­kas ne­bes­kirs­to?

V.V.: Nuo ma­žu­mės ma­ne ma­ma mo­kė, kad ge­ras vy­ras tu­ri mo­kė­ti pa­da­ry­ti mo­te­riš­kus dar­bus. Kai ku­rie dar­bai yra gry­nai ma­no – rū­šiuo­ti šiukš­les, jas iš­neš­ti, plau­ti in­dus (nors skam­ba la­bai mo­te­riš­kai), ruoš­ti kai ku­riuos pa­tie­ka­lus. Bet va­ly­ti dul­kes man ne­tin­ka. Kai dar gy­ve­nau Ame­ri­ko­je ir kaž­kas pa­sa­kė, kad ne­va­lau dul­kių, aš ant dul­ki­no te­le­vi­zo­riaus nu­pie­šiau be­si­šyp­san­tį vei­du­ką ir pa­sa­kiau, kad va­ly­ti  dul­kes yra gy­ve­ni­mo švais­ty­mas. Ka­dan­gi Ing­ri­da ma­no ki­taip – ji jas va­lo. Koks dar­bas ne­mie­las abiem? Hmm… Tik­rai abu ne­mėgs­ta­me ra­gin­ti vai­kų, kad jie su­si­tvar­ky­tų sa­vo žais­lus. Sce­na­ri­jus pa­pras­tai kar­to­ja­si. Ing­ri­da pa­pra­šo, jie ne­klau­so, ta­da įsi­trau­kiu aš, ku­rio bal­sas sto­res­nis ir grės­min­ges­nis (juo­kia­si).

Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas.

– Kuo re­mia­si jū­sų tė­viš­kas auk­lė­ji­mas – kny­go­mis apie vai­kų psi­cho­lo­gi­ją, tė­vų, se­ne­lių pa­vyz­džiu, o gal tie­siog šir­dies kal­ba?

V.V.: Daž­nai psi­cho­lo­gų straips­niuo­se bū­na pri­ra­šy­ta daug gra­žių da­ly­kų, ku­rie sun­kiai įgy­ven­di­na­mi pra­kti­ko­je. Tar­kim, vai­kas tu­ri mo­ky­tis dėl to, kad jam įdo­mu, o ne dėl to, kad jam pa­ža­dė­tas kaž­koks at­ly­gis už moks­lą. Skam­ba gra­žiai. O kas, jei kaž­koks svar­bus da­ly­kas jo ab­so­liu­čiai ne­do­mi­na?! Tuo­met ten­ka im­tis pa­ties su­gal­vo­tų tak­ti­kų: „Kai pa­da­ry­si tą ir tą, gau­si pa­žais­ti sa­vo mėgs­ta­mą te­le­fo­no žai­di­mą!“ O dėl bend­ra­vi­mo su vai­ku? Ma­no tė­vai vi­sa­da ak­cen­ta­vo, kad su vai­ku rei­kia bend­rau­ti pa­gar­biai, kaip su sau ly­giu, t.y. jei da­vei pa­ža­dą – iš­te­sėk, jei klau­sia – nuo­dug­niai paaiš­kink. Kar­tais Ing­ri­da pyks­ta, kad ati­mu iš vai­kų vai­kys­tę kal­bė­da­mas su jais apie pa­sau­lio ten­den­ci­jas ir pan. Bet jei Jo­nas do­mi­si, tai su­gu­lę va­ka­re prieš mie­gą mes vie­toj pa­sa­kos dis­ku­tuo­ja­me apie tai. Tą pa­tį da­ry­da­vo ir ma­no tė­vai.

– Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys ver­žia­si da­ry­ti kar­je­rą, o su­kū­ru­sios šei­mą  plė­šo­si tarp pa­rei­gų ir na­mų. Ar jūs, Ing­ri­da, mo­ti­nys­tę prii­ma­te ra­miai ir ne­stre­suo­ja­te, kad gy­ve­ni­me kaž­ko ne­spė­si­te – tar­kim, ap­si­gin­ti dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jos ar pa­ra­šy­ti ku­li­na­ri­nio be­stse­le­rio?

I.V.:– Iš pra­džių tu­rė­jau su­tar­ti su sa­vi­mi, kad, gi­mus vai­kui, gy­ve­ni­mas pa­si­keis kar­di­na­liai. Vai­kams paau­gus ir at­si­ra­dus tru­pu­tį lais­vo lai­ko, ėmiau mąs­ty­ti, ką no­rė­čiau veik­ti. Bet šiuo me­tu, lai­ky­da­ma ant ran­kų ma­žą­jį Juo­za­pė­lį, ga­liu pa­liu­dy­ti, kad gy­ve­nu lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo va­rian­tą. Gal pa­si­ro­dy­siu ne­ma­din­ga, bet nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo pa­da­ry­ti stul­bi­nan­čios kar­je­ros. Pag­rin­di­nis ma­no tiks­las vi­suo­met bu­vo šei­ma. Tie­sa, bu­vau pra­dė­ju­si mo­ky­tis tink­la­raš­čių pro­gra­ma­vi­mo, bet gi­mus Juo­za­pė­liui te­ko ku­riam lai­kui ati­dė­ti pa­mo­kas. Vis dėl­to sa­kau, kad ne­su au­ka, o la­bai lai­min­gas žmo­gus, tu­rin­tis nuo­sta­bią ga­li­my­bę bū­ti ma­ma!

Tandemas: vyresnėliai Jonas ir Paulina – didieji Astridos Lindgren kūrybos gerbėjai. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jums, Vin­cen­tai, la­bai pa­si­se­kė: Ing­ri­da – su­per­ma­my­tė iš pri­gim­ties. Ar su­tik­tu­mė­te iš­leis­ti ją sa­vait­ga­liui pail­sė­ti ir pa­si­lik­ti vie­nas su ke­tu­riais vai­kais?

V.V.: O ką – kai žmo­na iš­va­žia­vo gim­dy­ti ket­vir­to, aš su tri­mis li­kau na­muo­se (kva­to­ja­si). Bet jei rim­tai, mums nė­ra po­rei­kio kaž­kur iš­vyk­ti po vie­ną. Vis tiek pa­skui min­ti­mis, šir­di­mi esa­me kar­tu. Ži­no­ma, jei jau Ing­ri­da už­si­no­rė­tų pa­siim­ti lais­vą sa­vait­ga­lį, ma­nau, ir vie­nas su­si­do­ro­čiau –įves­čiau ko­kią links­mą tvar­ką ir vi­si sma­giai pa­šėl­tu­me.

I.V.: Pri­si­mi­niau is­to­ri­ją apie saus­kel­nių kei­ti­mą, nes kai gi­mė Jo­nu­kas, abiem bu­vo bai­su jį im­ti ant ran­kų, o kur dar čia saus­kel­nes keis­ti... Vin­cen­tas pir­mas ėmė­si ini­cia­ty­vos. Vy­ras did­vy­riš­kai kei­tė jas tol (nors ran­kos pa­čiam dre­bė­jo), kol aš įsi­drą­si­nau ir ne­ju­čia nu­ša­li­nau jį nuo šių pa­rei­gų.

– Ar jū­sų gau­si šei­ma tu­ri ko­kių nors sma­gių kas­die­nių ri­tua­lų?

V.V.: O kaip­gi! Ry­tą pra­de­da­me mal­da, va­ka­rą ir­gi bai­gia­me bend­ra mal­da. Sek­ma­die­niais da­ly­vau­jame šv.Mi­šio­se. Vi­sai ne­se­niai mū­sų Pau­ly­tė įdie­gė dar vie­ną mal­de­lę prieš val­gį, ku­rią iš­mo­ko „Švie­sos“ mo­kyk­lo­je. Mie­lai ją kal­ba­me vi­si. Kaip ir val­gy­ti sė­da­mės vi­si drau­ge. Daž­nai vai­kai no­ri, pa­grie­bę ko­kį su­muš­ti­nį, bėg­ti nuo sta­lo, bet sten­gia­mės už­kirs­ti tam ke­lią. Va­ka­rais ski­ria­me lai­ko gra­žiems, pra­smin­giems fil­mu­kams žiū­rė­ti, ku­riuos anks­čiau pa­rink­da­vo­me mes su žmo­na, bet da­bar jau vy­res­nie­ji, iš­siug­dę sko­nį, pa­tys va­do­vau­ja pro­ce­sui. Dar vie­nas ma­lo­nus ri­tua­las – kny­ge­lių skai­ty­mas prieš mie­gą. Šiuo me­tu vai­kai be ga­lo ža­vi­si Ast­ri­dos Lindg­ren kū­ry­ba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sasnausko kaimynė

Sasnausko kaimynė portretas
Su visa pagarba šiai gražiai šeimai. Vaikučiai auga apsupti meilės. Tėvelis kas rytą jiems mojuoja išeidamas į darbą.Supermamytė su tuomet trim vaikučiais ( vienas kūdikis nešioklėje, kiti du greta) bei pirkinių krepšiais, nes nevairuoja.Labai noriu palinkėti būtent jaunai mamytei sveikatos ir rasti malonių akimirkų sau palepinti...

Aleksandra

Aleksandra portretas
Sėkmės, geros sveikatos, o džiaugsmo turite. Žaviuosi Jūsų šeima. Vaikai gražūs, kaip lėlės. Būkit laimingi.

šaunu

šaunu portretas
ir gyvena graži šeima, negalvodama apie šeimų maršus.Ačiū jums.
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kauno kolegija – lyderiaujanti aukštoji mokykla
    Kauno kolegija – lyderiaujanti aukštoji mokykla

    Žurnalo „Reitingai“ 2022 m. kolegijų reitinge Kauno kolegija užima lyderiaujančią poziciją ir bendrame reitinge yra antroji tarp valstybinių kolegijų. Jau ne vienerius metus tarp geriausiai įvertintų aukštųjų mokyklų besirikiuoj...

    1
  • Pakaunėje kuriamas „Svajonių ūkis“
    Pakaunėje kuriamas „Svajonių ūkis“

    Babtų seniūnijoje, Gailiušių kaime, kuriamas „Svajonių ūkis“. Pavadinimas kilo nuo jo šeimininko Svajūno Tamulio vardo, nors vyras neslepia, kad jis išties mėgsta svajoti. Ūkininkas plės daržovių plotus, augins tik t...

  • Mokiniai iškovojo kelialapius į Europos Parlamentą
    Mokiniai iškovojo kelialapius į Europos Parlamentą

    Gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko pirmojo Demokratijos žinių konkurso finalas. Tarp laimėtojų ir du VDU Ugnės Karvelis gimnazijos atstovai: II gd klasės mokinys Simas Tiškevičius ir IV gb klasės mokinys Ąžuolas Kazakevičius. J...

    1
  • Į Zapyškį sugrįžo bėgimo šventė
    Į Zapyškį sugrįžo bėgimo šventė

    Į Zapyškį prie senosios Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios gegužės 14 d. sugužėjo šimtai bėgikų – čia vyko „Kauno rajono bėgimas 2022“. ...

    1
  • Kauno rajone vaikai su seneliais išbandė naujovišką futbolą
    Kauno rajone vaikai su seneliais išbandė naujovišką futbolą

    Siekiant skatinti gyventojų fizinį aktyvumą, visuomenės sveikatos priežiūros specialistai ugdymo įstaigose balandį ir gegužę organizavo renginius „Aš ir mano seneliai“ ir susipažino su nauja ir Lietuvoje tik pirmuosius žingsnius ...

    1
  • Kauno rajono klubas iškovojo Lietuvos moterų rankinio čempionato bronzą
    Kauno rajono klubas iškovojo Lietuvos moterų rankinio čempionato bronzą

    Lietuvos moterų rankinio čempionato mažojo finalo varžybose Garliavoje paaiškėjo, kas pasipuoš bronza. Dėl šios spalvos medalių kovojo Kauno r. klubas „Cascada-HC Garliava“ ir Vilniaus klubas SM „Tauras“. Pra...

  • Kurortams prašoma daugiau dėmesio
    Kurortams prašoma daugiau dėmesio

    „Kurortai ir kurortinės teritorijos kuria didžiulę pridėtinę vertę visuomenei, tačiau mūsų šalyje jų plėtrai skiriama nepakankamai dėmesio“, – konstatavo Lietuvos kurortų asociacijos (LKA) prezidentė, Birštono mer...

  • Iš Bergštrasės apskrities savivaldybės delegacija parsivežė naujų idėjų
    Iš Bergštrasės apskrities savivaldybės delegacija parsivežė naujų idėjų

    Kauno rajono savivaldybės ir Bergštrasės apskrities (Vokietija) draugystė tęsiasi daug metų. „Turime ne vieną bendradarbiavimo partnerį, tačiau bendradarbiavimas su Bergštrasės apskritimi yra produktyviausias“, – pabr...

  • Kauno rajono vaikų laukia turininga vasara
    Kauno rajono vaikų laukia turininga vasara

    Vis labiau artėjant vasarai ir mokinių atostogoms, tėveliai domisi, kokių  stovyklų yra pakaunėje ir kada jos bus organizuojamos šiemet. Šiai informacijai neabejingi ir vaikai – juk tai galimybė susirasti naujų draugų, patirti...

    1
  • Kryptimi link Zapyškio – spūstis: vairuotojams teks apsišarvuoti kantrybe
    Kryptimi link Zapyškio – spūstis: vairuotojams teks apsišarvuoti kantrybe

    Sekmadienio vakarą Zapyškio kryptimi vykstantys vairuotojai socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi nusidriekusių spūsčių vaizdais. ...

    1
Daugiau straipsnių