Šiaudiniame name gyvenantys A. ir R. Augučiai: svarbiausia darna su savimi ir gamta

Aušra ir Rolandas Augučiai į Kazlų Rūdos savivaldybėje esantį Kardokų kaimą, neoficialiai vadinamą Lietuvos šiaudinių namų sostine, atsikraustė prieš dvylika metų. Dar uždarbiaudama Airijoje pora subrandino idėją, kad nori tvaresnio būsto ir gyvenimo harmonijoje su gamta.

– Kai atsikėlėte į Kardokus, buvote vieni pirmųjų naujos bendruomenės kūrėjų?

Aušra: Buvome dvi naujakurių šeimos. Šiuo metu čia yra dvylika namų ūkių, bet yra ir daugiau šeimų, jau nusipirkusių sklypus Kardokuose ir žadančių statytis namus artimiausiu laiku. Su jais bendruomenės skaičius išaugs gal iki šešiolikos šeimų.

– Kur susipažinote, kaip įsižiebė judviejų su Rolandu meilė?

Aušra: Aš baigiau renginių organizavimą Vilniaus konservatorijoje. Paskui ketverius metus dirbau savo gimtųjų Kybartų kultūros centre, vedžiau renginius vaikams ir suaugusiesiems. Kai sutikau Rolandą, jis tuomet dirbo kriminalinėje policijoje Kaune. Taip jau likimas pasistengė, kad abu vienu metu įstojome studijuoti menotyros į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Tiesa, baigėme tik vieną kursą. Įsižiebė mudviejų meilė, o su ja – ir svajonė nuvykti į Airiją, užsidirbti pinigėlių, o už juos susikurti savo svajonių būstą Lietuvoje.

– Įdomu, kaip pavyko neužstrigti svetur ir likti ištikimiems savo svajonei – grįžti į Lietuvą?

Aušra: Ačiū Dievui, mano vyras labai konkretus žmogus. Jis užsibrėžė, kad išvykstame penkeriems metams. Todėl, suėjus šiam terminui, grįžome į Lietuvą įgyvendinti savo vizijos – statytis šiaudinio namo.

Realizacija: Augučiai džiaugiasi, kad per ilgai neužsibuvo Airijoje, o grįžę įgyvendino bendrą svajonę – pasistatė molinį namą ir apsigyveno kaime.

– Vadinasi, šiaudiniais namais pradėjote domėtis dar gyvendami Airijoje, o grįžę į Lietuvą ieškojote juos stačiusiųjų, konsultavotės su šiaudinių namų statybos pradininku Lietuvoje Petru Devižiu, kuris ir padėjo statyti jūsų svajonių būstą?

Rolandas: 1996-aisiais pirmą šiaudinį namą Lietuvoje pastatė architektas P.Devižis. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, kol žmonės tokius namus pradėjo savo reikmėms statyti. Iš pradžių svajojau apie rąstinį namą. Paskui supratau, kad mūsų sparčiai kertamose giriose tinkami tokioms troboms medžiai nebespėja užaugti. Tuomet nutariau statyti nedidelį apvalios formos šiaudinį namelį. Tiesiog jaučiau, kad mūsų šeimai reikia būtent tokio būsto. Sukalėme medinį pastato karkasą, į jį prikimšome supresuotų šiaudų, vadinamųjų kitkų. Kad šiaudai neturėtų sąlyčio su oru, juos užkonservavome molio tinku, į kurio sudėtį įėjo molis, žvyras, karvės mėšlas, vanduo ir smulkinti šiaudai. Papildomo šiltinimo tokiam namui nereikia. Šiaudų sienos pasižymi ir gera garso izoliacija. Statant tokį namą labai svarbu laiku uždengti stogą, kad šiaudai nespėtų sudrėkti. Jei viskas padaroma tinkamai, užkonservuoti šiaudai gali laikyti šimtus metų. Savo šiaudiniame name turime krosnį, sumūrytą iš senų plytų.

– Taigi gyvenate panašiai, kaip mūsų protėviai kadaise gyveno?

Rolandas: Panašiai, bet kur kas komfortiškiau. Naudojamės šiuolaikine buitine technika – virykle, skalbykle. Tradicinio šulinio irgi neturime – tik tokį kaltinį, panašų į gręžinį, iš kurio elektra pumpuojamas vanduo. Mūsų namuose nėra aslos, šalta su ja. Namas apvalus, tad atskirų erdvių jame nėra. Kadangi praktiškas gyvenimas reikalauja kai ką patobulinti, tai mes pusę namo esame tarsi atskyrę. Pats vidurys laisvas, o kraštas palei namo sieną turi įvairių mažesnių erdvių – drabužinei, skaityti ir filmukams žiūrėti, dukrelės miegamajam, WC kambariukui.

– Kai žmonės stato savo pirmąjį namą, dažnai neišvengia klaidų. Galbūt svajojate ir apie antrąjį šiaudinį namą, kuris būtų skirtas jūsų veiklai – "Laimės namams"?

Rolandas: Šiaudiniai namai paprastai skirstomi į kelis tipus. Pats paprasčiausias ir pigiausias – bekarkasis namas su perdengtu stogu. Jo plotis – iki 6 m. Kai norima statyti didesnį būstą – būtinas karkasas. Todėl pirmasis mūsų namas buvo labiau hibridinės statybos (kai konstrukcija laiko stogą), o antrasis statinys yra grynai karkasinis. Kuriame atskirą erdvę "Laimės namams" – mudviejų su žmona veiklai. Iki šiol priimdavome visus norinčius pas save namuose, bet kai antrasis pastatas bus baigtas, atsiras daugiau vietos ir galimybių rengti pozityvaus gyvenimo būdo seminarus, vegetariško maisto gaminimo kursus, šeimų stovyklas. Daug kuo mes užsiimame. Džiaugiamės, kad esame žmonėms reikalingi.

– Taigi abu su žmona esate dvi laimingos sielos, mokančios žmones pozityviai gyventi?

Rolandas: Vienas pagrindinių dalykų, kurio savo pavyzdžiu mokome, – pasirinkti gyvenimą tokį, kokio norite. Eiti ten, kur veda širdis. Išdrįsti, nebijoti. Šiuo metu tam ne pats palankiausias metas – pandemija, karantinas. Bet mes su Aušra tikime, kad kai žmogus gyvena širdimi, vis tiek viskas būna gerai. Tiesiog reikia išdrįsti keistis, dažniau atsigręžti į savo vidų, stengtis mažiau vartoti. Mieste gyvenantiems darbas veja darbą. Tikrai to nebenorėčiau patirti. Gimiau ir užaugau Kaune. Gyvenimas Airijoje vyko dar didesniu tempu nei Lietuvoje.

– Gal turite receptą, kaip pandemijos metais išlikti optimistais, kai ryte vos pabudę ir įsijungę televizorių, radiją jau išsyk eterio bangomis girdime sklindančias negatyvias žinias – tiek žmonių mirė, tiek susirgo ir pan.?

Rolandas: Radijo mes neklausome, naudojamės "Spotify" – komercinės muzikos klausimosi internetu platforma. Joje galima rasti visų pagrindinių įrašų kompanijų leidinių be reklamos. Televizorių vis dar turime, bet matome tik LRT kanalą, per kurį sekmadieniais vaikai žiūri laidas apie gamtą. Nepaisant to, tikrai orientuojamės šiandienėje pasaulio situacijoje (yra socialiniai tinklai). Mūsų bendruomenėje televiziją turi tik kelios šeimos. Mieliau gyvai bendraujame. Drauge švenčiame tradicines lietuvių šventes. Kai geras oras – visi renkamės lauke, jei prastesnis – lauko darželio patalpose. Ten tarsi neoficialūs mūsų bendruomenės namai. Aptariame darbinius reikalus, žiūrime, kam reikia bendruomenės narių pagalbos prie statybų, aplinkos tvarkymo, medelių sodinimo ir daržų paruošimo. Tokia veikla vienija, palengvina įsikūrimo procesą.

Vienas pagrindinių dalykų, kurio savo pavyzdžiu mokome, – pasirinkti gyvenimą tokį, kokio norite. Eiti ten, kur veda širdis.

– Turite ir Kardokų gamtos mokyklą bei lauko darželį?

Rolandas: Šis projektas gimė pačios bendruomenės iniciatyva ir iki šiol su dideliu entuziazmu yra vykdomas. Vienus metus Kardokų mokyklą lankė ir mūsų dukrelės Melanija (13 metų) su Sėlija (11 metų). Bet prieš tai jos buvo Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazijos mokinės, tai po metų mokymosi Kardokų gamtos mokykloje sesės ėmė ilgėtis buvusių bendraklasių ir galų gale grįžo pas juos. Gamtos mokykloje praleisti metai joms buvo į naudą. Ten jos lavino savo talentus per natūralią gyvenimo patirtį. Rūpinosi avytėmis, kurios vasarą gyveno darželio teritorijoje. Važiuodavo į ūkį, kur tas avis kirpdavo. Mokydavosi velti jų vilną. Kardokų mokiniai nukakdavo ir į pieno ūkį. Matydavo, kokie produktai gimsta iš pieno. Žiesdavo puodus iš molio, įgydavo stalininkystės pradmenų. Žodžiu, jaunas žmogus čia buvo mokomas ne teorijos, o praktikos, kad gyvenime sugebėtų pats prasimaitinti.

Kaimynystė: Kardokų gamtos mokyklą vienus metus lankiusios Melanija ir Sėlija turėjo progą iš arčiau susipažinti su kaimynystėje buvusio gyvūnų ūkio gyventojais.

– Ar Kazlų Rūdoje jūsų dukrelėms užtenka veiklos? Ne paslaptis, kad dažnai vaikų vežiojimas iš vieno būrelio į kitą tėvams tampa svaria priežastimi kraustytis atgal į miestą, kur viskas vietoje.

Aušra: Nuo Kardokų iki Kazlų Rūdos mokyklos – apie 17 km. Mergaičių progimnazijoje yra daug projektinių būrelių, į kuriuos galima eiti tiesiai po pamokų. Mūsų mergaitės ten jau viską išbandė – ir šokius, ir muziką, ir dailę, o mes jų labai ir nespaudėme. Dabar Šakiuose jos atrado cirką. Tad tenka vežioti. Akrobatika, batutai, gimnastika, stovėjimas ant rankų ir pan. Kadangi sesės atėjo į cirką jau ūgtelėjusios, tai didelių aukštumų gal ir nesieks, bet laiką praleis tikrai įdomiai.

– Jei jau gyvenate tokiame ekologiškame šiaudų name, gal ir automobilių visai nenaudojate – tik dviračius ar kokius elektromobilius?

Rolandas: Mes nesiekiame kažkokių ekologijos etikečių. Ir mūsų bendruomenė nevadinama ekologiška. Man priimtinesnė būtų gyvenimo darnoje su gamta samprata. Kardokų bendruomenė šito principo bando laikytis, nors… tiesą sakant, labai sunku visiškai ekologiškai šiais laikais gyventi. Neturėti automobilio, pačiam viską auginti, kad niekur nereikėtų važiuoti ir pirkti, – XXI a. tai netgi nelabai įmanoma. Gal daug svarbiau būti ekologiškesniu vartotoju. Antraip tu turi nieko nepirkti, nes bet koks pirkimas yra papildoma tarša. Viskas pas mus supakuota daugiausia į plastiką. Net ir ta pati elektra (elektromobiliams) ar saulės energijai gauti naudojamos panelės – su šitais dalykais irgi ne visada viskas yra ekologiška. Žmogui, gyvenančiam kaime, ekologija gali būti labai brangus malonumas. Bet yra turtingų žmonių, darančių tai tiesiog iš idėjos. Tarkim, vienas mano pažįstamas turėjo benzininę vėjapjovę ir sugalvojo ją perdaryti į elektra varomą. Investicija kainavo triskart daugiau už patį traktoriuką (juokiasi).

– Vienas iš judviejų su žmona užsiėmimų – vegetariško maisto gaminimo pamokėlės. Sakykite, kuris iš jūsų pirmasis tapo vegetaru?

Rolandas: Mano žmona ir anksčiau bandė gyventi vegetariškai. Bet galbūt nelabai žinojo, ką valgyti. O begyvenant Airijoje vienas pažįstamas pakvietė mane nueiti į "Gyvenimo meno" kursus apie streso valdymą, meditaciją, jogą. Tų kursų dalyviai buvo paprašyti penkias dienas nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, negerti kavos. Po tų kursų iš mano maisto raciono dingo mėsa, o po dvejų metų – ir žuvis. Vegetarystė – ne vien bulvės ir kruopos, kaip anksčiau sakydavo mano mama. Tai ir ankštiniai, daržovės, vaisiai, pieno produktai. Šiais laikais vegetarizmas – tik pirmas laiptelis į kitokią mitybą. O mūsų vaikų niekas nevertė būti vegetarais. Kai mes su Aušra jais tapome, Melanijos ir Sėlijos dar neturėjome.

– Norite pasakyti, kad mergaitėms, atėjusioms į vegetarų šeimą, nieko kito ir nebeliko?

Aušra: Kol buvo mažos, gal ir taip. Bet dabar jos turi labai stipriai išreikštą savo nuomonę ir kategoriškai pasisako prieš bet kokią gyvūninę maisto kilmę. Joms gaila žudomų gyvūnų.

Rolandas: Tikrai nebijau, kad galbūt kada nors Melanija su Sėlija paragaus mėsos. Tegul. Visokios patirtys reikalingos. Bet matau, kad mano dukros jau turi tvirtą stuburą. Ir dėl to man be galo džiugu. Mes daug šnekamės ne tik šia tema. Jų nuomone, žmogus neturėtų žudyti kitų gyvybių, kai tiek galimybių prasimaitinti teikia pati gamta.

Būstas: moliniame name nėra senovinės moliu plūktos aslos, užtai lovos čia iš tikro medžio.

– Ką jūsų šeima labiausiai mėgsta veikti drauge?

Rolandas: Vasarą mus vienija bendri darbai, paskui maudynės, važinėjimas dviračiais. Mėgstame bendrus pokalbius, diskusijas. Pasivaikščioti su tėvais paauglės jau nelabai nori. Mieliau leidžia laiką prie telefono, kompiuterio, kaip ir visi šio laikmečio vaikai. Ilgą laiką su žmona namuose turėjome tik stacionarų kompiuterį ir neišmaniuosius mobiliuosius telefonus. Mūsų vyresnėlei buvo aštuoneri, kai ji pirmąsyk paėmė į rankas išmanųjį telefoną. Betgi, kai vyksta namų mokymas – mums, tėvams, ypač sunku. Supaisysi, kur jos ten sėdi – pamokose ar "TikTok". Turime tvarką, kurios visi privalo laikytis. Namuose internetas ribojamas. Savaitgaliais jo išvis nėra. Vis dėlto puikiai suprantame, kad laikas dabar toks, kai vien draudimais problemos neišspręsi – reikia kelti vaikų sąmoningumą. O šeimos diskusijos joms labai prie širdies.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gyvunas

Gyvunas portretas
Grazus poziuris i gyvenima su gamta ir vegetariska mityba. Ko gero cionyksciai gyventojai sunkiai supranta toki pasirinkima. sekmes visiems nezudantiems gyvunu del maisto ir medicinines-kosmetines pramones.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių