Jo­lan­tos Kauš­pė­dai­tės na­muo­se ne­pa­ma­ty­si nė vie­no puo­do, šaukš­to ar ša­ku­tės. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad „Jung­ti­nių pa­jė­gų“ ar­chi­tek­tės na­muo­se jų nė­ra. Vi­sa bui­ties tech­ni­ka, reik­me­nys ir įran­kiai pa­slėp­ti mo­der­niuo­se, mi­ni­ma­lis­ti­nio sti­liaus vir­tu­vės bal­duo­se. Pa­žiū­rėti ši funk­ci­nė zo­na net ne­pa­na­ši į vir­tu­vę, nes ji su­si­lie­ja su val­go­muo­ju ir sve­tai­ne.

Ats­ky­rė erd­ves

Bū­tent to J.Kauš­pė­dai­tė ir sie­kė kur­da­ma na­mus sa­vo šei­mai. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad vir­tu­vė tu­ri bū­ti ne tik erd­vi, švie­si, bet ir su­jung­ta su sve­tai­ne, o jų bend­ras plo­tas – ne ma­žiau kaip 50 kv. met­rų. To­dėl pro­jek­tuo­da­ma šias erd­ves vil­nie­tė la­bai ge­rai ap­gal­vo­jo net ma­žiau­sias de­ta­les. Ne vel­tui ar­chi­tek­tė šių me­tų pa­va­sa­rį bu­vo no­mi­nuo­ta ge­riau­sio vir­tu­vės pro­jek­to apdovanojimui.

Kad J.Kauš­pė­dai­tei pa­vy­ko iš­sau­go­ti erd­vę, su­kur­ti pa­to­gią ir sti­lis­tiš­kai vien­ti­są ap­lin­ką, ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti pa­si­žval­gius Vil­niaus pa­kraš­ty­je stūk­san­čia­me, pu­šų ap­sup­ta­me 220 kv. met­rų plo­to na­me. Čia ka­ra­liau­ja švie­sios spal­vos, erd­vumas, susidaro ste­ri­lu­mo įspū­dis.

Har­mo­ni­ja ypač iš­ryš­kė­ja bend­ro­je vir­tu­vės, val­go­mo­jo ir sve­tai­nės zo­no­je, ku­rios plo­tas – 57 kv. met­rai, iš jų de­vy­ni skir­ti vir­tu­vei. „Pro­jek­tuo­ti at­ski­rą vir­tu­vę – reiš­kia ne­tau­py­ti gy­ve­na­mo­jo na­mo plo­to. Jei ją in­teg­ruo­ji į sve­tai­nę, ši pa­di­dė­ja bent 10 kv. met­rų“, – da­li­jo­si min­ti­mis J.Kauš­pė­dai­tė.

Ar­chi­tek­tės nuo­mo­ne, vir­tu­vė­je šei­mi­nin­kau­jan­tis žmogus ne­tu­ri jaus­tis izo­liuo­tas, to­dėl la­bai svar­bu, kad ši funk­ci­nė zo­na tap­tų pui­kia vie­ta bend­rau­ti. Dėl to kū­rė­jos na­muo­se nė su ži­bu­riu ne­ra­si per­tva­ros, ski­rian­čios šias erd­ves. Ri­bas pa­brė­žia tik tin­ka­mai pa­rink­ti vir­tu­vės, val­go­mo­jo ir sve­tai­nės bal­dai, spe­cia­lūs ar­chi­tek­tū­ri­niai ir di­zai­no spren­di­mai. An­tai vir­tu­vę ir val­go­mą­jį nuo sve­tai­nės ski­ria ba­ras su kė­dė­mis, mo­der­nus ži­di­nys ir pa­že­min­tos lu­bos, ant ku­rių, įjun­gus švie­są, iš­ryš­kė­ja įmant­rus ap­švie­ti­mas.

Vy­rau­ja gam­tos spal­vos

Vie­nas svar­biau­sių tiks­lų, ku­rių sie­kė J.Kauš­pė­dai­tė, – kad bend­ro­je sve­tai­nės erd­vė­je įkom­po­nuo­ta vir­tu­vė ne­pri­min­tų vir­tu­vės ir bal­dai bū­tų pa­na­šūs į sve­tai­nės sek­ci­jos bal­dus. Už jų pa­slėp­ta vi­sa bui­ties tech­ni­ka, puo­dai, in­dai, įran­kiai ir ki­ti reik­me­nys. Ar­chi­tek­tei la­bai svar­bu ir tai, kad vir­tu­vė bū­tų pa­to­gi bei er­go­no­miš­ka.

Tam­siai ru­do ąžuo­lo plokš­te pa­deng­ta sie­ni­nė­je spin­to­je įreng­ta bui­ti­nė tech­ni­ka, spin­te­lių du­re­lės. To­kią spal­vą ar­chi­tek­tė pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai – ji pui­kiai de­ra prie bend­ro in­ter­je­ro, ku­riame do­mi­nuo­ja smė­lio, dramb­lio kau­lo spal­vos, o ak­cen­tai yra šo­ko-
­la­do spal­vos.

„Švie­sių spal­vų ne­rei­kia bi­jo­ti. Jos la­bai gra­žios, pa­di­di­na erd­vę, o jos mes esa­me iš­troš­kę. Tai vie­na iš ar­chi­tek­tū­ri­nių prie­mo­nių erd­vei di­din­ti“, – pa­sa­ko­jo ar­chi­tek­tė.
To­kią spal­vų ga­mą pa­si­rin­ko ir to­dėl, kad de­ri­no prie gam­to­je vy­rau­jan­čių spal­vų. Mat per vit­ri­ni­nius na­mo lan­gus iš lau­ko ma­ty­ti in­ter­je­ras, jis tar­si su­si­lie­ja
su gam­ta.

Įk­vė­pė ma­dos dik­ta­to­riai

Ar­chi­tek­tė šyp­sojo­si pri­si­mi­nu­si, kaip jai pa­vy­ko vie­na­me ita­lų bal­dų ga­min­to­jo ka­ta­lo­ge at­ras­ti pa­na­šaus sti­liaus val­go­mo­jo, ba­ro ir sve­tai­nės kė­des, ku­rios sko­nin­gai įsi­lie­jo į bend­rą gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką. Prie­šin­gu at­ve­ju, kė­džių bū­tų te­kę ieš­ko­ti kur kas il­giau.
Ir tai ne vie­nin­te­lė idė­ja, ku­rią J.Kauš­pė­dai­tė par­si­ve­žė iš Ita­li­jos ir pri­tai­kė na­muo­se. Į pres­ti­ži­nę „iSa­lo­ni“ pa­ro­dą Mi­la­ne ke­lia­vu­si ar­chi­tek­tė pa­gal nau­jau­sias ma­dos ten­den­ci­jas su­pro­jek­ta­vo ir vir­tu­vės bal­dus, tarp ku­rių – ir šiuo me­tu itin po­pu­lia­rė­jan­ti vir­tu­vės sa­la. „Tai yra de­mok­ra­tiš­kas bal­das, jis vie­ni­ja mais­tą ga­mi­nan­čius žmo­nes, ska­ti­na bend­rau­ti“, – var­di­jo ga­mi­nio pra­na­šu­mus ge­riau­sios vir­tu­vės sa­vi­nin­kė.

Virš šio bal­do ka­ban­tis švies­tu­vas taip pat at­ke­lia­vo iš Ita­li­jos. „Jis ma­ne su­ža­vė­jo dėl dvie­jų funk­ci­jų. Vie­nu me­tu ga­li­ma ap­švies­ti ne tik stal­vir­šį, bet ir lu­bas. Įjun­gus vir­šu­ti­nį ap­švie­ti­mą ir žvilg­te­lė­jus į lu­bas ma­to­mas neįp­ras­tas, sie­ty­ną pri­me­nan­tis re­gi­nys“, – ro­dy­da­ma į lu­bas kal­bė­jo J.Kauš­pė­dai­tė.

Bū­tent ties juo žvilgs­nis su­sto­jo vos tik per­žen­gus ar­chi­tek­tės na­mų slenks­tį.

Klai­dų ne­ma­to

Jei kas at­suk­tų laik­ro­džio ro­dyk­lę at­gal ir vėl rei­kė­tų sta­ty­tis na­mą, J.Kauš­pė­dai­tė, ko ge­ro, vis­ką da­ry­tų taip pat. Be­veik me­tus pačios pro­jek­tuo­ta­me būs­te gy­ve­nan­ti kū­rė­ja iki šiol ne­ma­to jo­kių klai­dų.

Pak­laus­ta, ar ne­bu­vo su­dė­tin­ga kur­tis na­mus, ar­chi­tek­tė ne­dve­jo­da­ma at­sa­kė: „Tik­rai ne sun­kiau, nei pro­jek­tuo­ti už­sa­ko­vui. Gal­būt leng­viau tik dėl vie­no da­ly­ko – ne­rei­kia de­rin­tis, dis­ku­tuo­ti dėl spal­vų, erd­vės. Da­riau taip, kaip man at­ro­dė tei­sin­ga.“

Trū­ku­mų erd­vaus būs­to šei­mi­nin­kė ne­pas­te­bi ir vir­tu­vė­je. Šio­je zo­no­je mo­te­ris jau­čia­si ge­rai, nes čia pa­to­gu ir er­go­no­miš­ka. Ta­čiau dėl įtemp­to dar­bo gra­fi­ko šei­mi­nin­kau­ti mėgs­tan­ti kū­rė­ja įdo­mes­niais pa­tie­ka­lais ar­ti­muo­sius nu­džiu­gin­ti ga­li tik sa­vait­ga­liais.