Daiktai iš atliekų interjere – ne hipsterių mada, o sąmoningas dizainas

Ši tendencija tampa ne vien ekologinį gyvenimo būdą praktikuojančių pavienių žmonių užsiėmimu, bet kaip principas įtraukiama į oficialią kai kurių šalių aplinkos politikos darbotvarkę ir pripažįstama statybų sertifikavimo sistemų kriterijumi.

Pernaudojimas – oficiali politika

Šį rudenį Švedijoje vyriausybei svarstyti pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siūloma mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) meistrams, teikiantiems smulkaus remonto ir taisymo paslaugas – nesvarbu, ar tai būtų galanterija, rūbai, dviračiai ar baldai. Dar daugiau, nusprendusiems taisyti buitinę techniką siūlomos specialios valstybinės kompensacijos, kurios padidins finansinį sprendimo remontuoti patrauklumą. Praktiški skandinavai taip siekia sulaužyti vartojimo ciklą pirk-naudok-išmesk-pirk ir prisidėti prie daugybės ekologinių problemų sprendimo, taip pat taupyti gamtos išteklius, mažinti taršą.

JAV galiojanti pastatų statybos sertifikavimo sistema LEED (europietiškojo BREEAM sertifikato atitikmuo) įtraukia vis daugiau privalomų kriterijų, susijusių su  antrinio dizaino elementais. Aukštesnio lygmens sertifikatais įvertinami tie pastatai, kuriuose pernaudojami daiktai, medžiagos, arba jie prikeliami naujam gyvenimui, pakeičiant jų funkciją. Maža to, JAV visi valstybinės paskirties pastatai yra statomi ir sertifikuojami būtent pagal šią metodiką, todėl antrinio dizaino elementų Amerikoje neišvengiamai daugės.

Tai vos keli pavyzdžiai, liudijantys, kad karščiausia dizaino tendencija tituluojamas antrinis dizainas nėra trumpalaikė hipsteriška mada, partizaninis ekologines idėjas propaguojančių dizainerių judėjimas, bet veikiau valstybiniu lygmeniu įtvirtinamas gyvenimo būdas, kurio esmė – atsakingas ir saikingas vartojimas bei gamtos resursų taupymas. 

Sena nauja idėja

Pasak interjero architekto Luko Gadeikio, antrinis dizainas pastaruoju metu dažniausiai suprantamas kaip ekologinę potekstę turintis atskirų daiktų ar medžiagų pernaudojimas, jų funkcijos pakeitimas, bet tai yra kur kas universalesnis ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo būdas.

„Lietuvoje vis daugiau antrinio dizaino elementų matome viešose erdvėse, kavinėse. Kad ir tos pačios europaletės, iš kurių padaromi stalai ar sėdimi baldai, šviestuvai iš skardinių ar butelių – visa tai charakteringi antrinio dizaino pavyzdžiai. Tačiau pasigilinę pamatytume, kad visas statybų procesas ir interjero dizainas kažkuria prasme yra antrinis. Jei pagrindinis kriterijus yra pernaudojimas ir funkcijos pakeitimas, tuomet ir visa loftų kultūra yra tipiškas antrinio dizaino pavyzdys, jau nekalbant apie antikvariato kultūrą, kurios ištakos susijusios su sentimentalios senų daiktų vertės suvokimu ir išsaugojimu“,  – sako interjero architektas.

Pasak L.Gadeikio, su loftų atsiradimu ir suklestėjimu Amerikoje bei aktyviu hipių judėjimu galima susieti ir šiems laikams būdingas trečiosios bangos antrinio dizaino tendencijas, kurios kyla ne dėl materialinių resursų stokos, bet kaip sąmoningas, apgalvotas ir ekologinę potekstę turintis dizainas.

„Dabar pagrindinis klausimas dizaineriams yra toks: kaip man išradingai pasinaudoti tuo, ką turiu, bet nebenaudoju, savo ir kitų gyvenimo kokybei pagerinti. Na ir loftai per se yra antrinio dizaino pavyzdžiai. Pakeičiama paties pastato funkcija, keičiamos ir pritaikomos gyvenamosioms patalpoms visiškai svetimos pramoninio dizaino detalės, estetiniai elementai. Pavyzdžiui, Vokietijoje stovėjusi sena gamykla Duisburg-Nord, kuri negriaunant, o tik keičiant funkciją ir atsižvelgiant į saugumo reikalavimus, buvo paversta įspūdingu landšafto parku“, – antrinio dizaino pavyzdžius vardija L.Gadeikis.

Noras pernaudoti daiktus yra toks aktualus, kad žmonės sąmoningai ima imituoti antrinį dizainą, kartais dėl to savo namus paversdami parodija. „Pačiam dizainui ribų gal ir nėra, bet labai aiškiai matau kitas ribas. Viena tokių ribų – noras dirbtinai sendinti daiktus ar interjerus, net ir pasitelkiant visiškos imitacijos techniką. Tokie kuriozai kelia šypseną, bet tuo pačiu įrodo, kad mums noras prisitaikyti prie aplinkos ir joje išsaugoti tam tikrą autentiškumą, yra labai svarbus“, – sako interjero architektas.

Ne atliekos, o kūrybinė medžiaga

Atsakingą vartojimą skatinančios socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ iniciatorius Giedrius Bučas teigia, kad nesunku praktiškai pademonstruoti, kaip veikia antrinio dizaino logika ir ką galima pasigaminti iš senų daiktų. Jo teigimu, čia galioja principas „iš rankų į rankas“, o ne išmestų daiktų rankiojimas iš sąvartynų.

„Psichologinis diskomfortas, kylantis žinant, kad pernaudojami daiktai potencialiai galėjo virsti šiukšlėmis, neturėtų bauginti. Čia „šiukšliškumo“ tikrai nėra. Tai, ką siūlome persidaryti, yra arba jūsų pačių, arba konkrečių žmonių bei įmonių atiduodami daiktai. Tai tarsi grandinė „iš rankų į rankas“, – aiškina G. Bučas,  parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Baldai“ pristatysiantis pernaudojimo dirbtuves.