Architektė: svarbiausia gerų namų statybinė medžiaga – kūrybiškumas

Vasara – būsto statybų ir remonto metas. Architektės ir dizainerės Jurgitos Ambraškaitės teigimu, tai geras sprendimas. Tačiau ne visada tam, kad akyse būtų šviesiau, būtina imtis grandiozinių darbų ir investuoti daug pinigų – kartais pakanka perdažyti sienas ar pakeisti užuolaidas.

Svajonių profesija

"Viską turiu – ir svajonių profesiją, ir svajonių darbą, ir svajonių namus. Tik laiko neturiu", – sako J.Ambraškaitė, vadovaujanti studijai "J-Architects". Tačiau pakalbėti apie tai, kas susiję su jos profesija, mielai atranda laiko.

Nuo vaikystės labiau už viską mėgusi piešti Jurgita net turi nuotrauką, kur ji, kokių trejų metų, – kaime su piešinių aplanku. Be popieriaus, pieštukų nė žingsnio nežengdavo, visos sienos namie buvo apipaišytos. Paaugusi dailės mokyklą lankė. Ir jai nebuvo didelio skirtumo, kur mokytis, – svarbiausia, kad tik leistų piešti.

Nors tėvai iš moksliukų klano ragino studijuoti mediciną, ji kategoriškai atsisakė, nes ten piešti negalima, o jie reagavo protingai – neprieštaravo. Tad baigusi mokyklą mergina įstojo į Gedimino technikos universitetą studijuoti, kaip pati sako, tikros, klasikinės, rimtos architektūros.

Viską lemia mūsų išsilavinimas, šeiminės vertybės, tai, ką mums įskiepijo tėvai, aplinka, tai, apie ką mes svajojame. Kai turime svajonių, atsiranda ir galimybės.

"Kai pirmus dešimt darbo metų mane užsakovai vadindavo dizainere, aš juos išdidžiai taisydavau, kad esu architektė", – prisimena J.Ambraškaitė.

Anot jos, architektūra nėra tik mokslo šaka – tai yra ir meno šaka, kiekvienas architektas – ar jis urbanistas, ar interjero specialistas turi gerai piešti, laisvai eskizuoti ranka, suvokti perspektyvą. Tad studijuojant jai teko mokytis ir tapybos, ir kompozicijos, ir piešimo.

"Renkantis, ką studijuoti, man buvo nesvarbu, kiek uždirbsiu, kaip uždirbsiu – man buvo svarbu, kad galėsiu kurti. Tik besimokydama atradau, ką noriu kurti, kas man įdomu, – pasakoja Jurgita. – Turėjau galimybę išvažiuoti pagal studentų mainų programą studijuoti į Veimarą Vokietijoje, jau nepriklausomybės laikais teko studijuoti Amerikoje. Tada kitaip pamačiau architektūros, dizaino, interjero galimybes."

Estetika, etika, funkcija

Paklausta apie jos svajonių namus, J.Ambraškaitė juokauja: "Aš esu kitoks batsiuvys – esu batsiuvys su labai gerais batais. Pati prieš 20 metų pasistačiau tokius namus, kokių man reikėjo. Neseniai dar kartą juose apsižiūrėjau ir supratau, kad vis dar nieko nenoriu keisti, gal tik vieną langą – noriu didelio į sodo pusę."

Nuo mažens gyvenusi, kaip sako, teisinguose namuose, o ne komunaliniame bute, kurdama savo namus architektė tiesiog žinojo, kad nori pro kiekvieną langą matyti ar alyvas, ar ąžuolus, ar liepas, kad po lietaus oštų pušys, kad beržai šlamėtų. Žinojo, kad nori didelės virtuvės, tad įsirengė tokią, kokia buvo jos senelių namuose – kur ir šeimininkauti gali, ir prie židinio pasėdėti su knyga rankoje, ir ant sofutės pasnausti. Jos miegamasis – ir su židiniu, ir su patogiu foteliu pailsėti, ir su masažine vonia šalia.

"Mano namai yra labai netipiški, bet jie tikrai teisingi, viskas su jais gerai", – tikina Jurgita.

Žinoma, viskas namuose turi atlikti tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, kiek name miegamųjų – tiek vonios kambarių. Tai ji sugalvojo prieš 25 metus, po studijų Amerikoje. Ši nuostata nepasikeitė iki šios dienos. Architektės manymu, jau geriau vaikų kambariai bus ne po 20, o 14 kv. m, jau geriau svetainė bus šiek tiek mažesnė, bet išskirti po 4–5 kv. m iš bendros kvadratūros vonioms, sanitariniams mazgams – normaliai dirbančiai jaunai šeimai yra būtina.

"Įsivaizduokite: ryte pakyla du suaugusieji, du trys vaikai, visi daugmaž vienu metu, o namuose – vienas vonios kambarys. Tai ar jiems eilėje stovėti? – klausia J.Ambraškaitė. – Aš sugebu net 70 kv. m bute suprojektuoti vonią su tualetu ir dar mažytį tualetuką. Juk jeigu vyras, pavyzdžiui, duše maudosi, tai negi dukrytė eis į tą pačią patalpą reikalui prispyrus? Tai elementari buitis, bet ji kiekvienuose namuose turi būti gerai organizuota. Vanduo – lauke, vanduo – viduje, vanduo – virtuvėje, vanduo – baro saloje. Vonios kambariai – prie miegamųjų. Nebūtinai jie prabangūs, jie turi būti kompaktiški, patogūs. Estetika, etika, funkcija – viskas tarpusavyje susiję."

Svarbu įvertinti poreikius

"Turėti savo namą nori daugelis, bet ar iš tiesų visiems tai reikalinga? – svarsto pašnekovė. – Vieniems, tarkim, 28–30 metų, o jie įsirengia kotedžą. Kodėl? Todėl, kad žmonės suaugę, savarankiški, nori patogios virtuvės, patogaus miegamojo, patogaus laisvalaikio namuose. Juk kokybiškas butas dabar kainuoja panašiai kaip kuklesnis kotedžas. Tad viskas priklauso nuo žmonių požiūrio ir tikslų."

Jaunimas dabar vis dažniau važiuoja į provinciją. Jie renkasi pigesnius variantus, bet įsirengia itin patogiai, jaukiai, šiuolaikiškai, su visomis daugiafunkcėmis galimybėmis – laistymu, paslėptais siurbliais, automatinėmis žaliuzėmis ir pan.

"Viską lemia mūsų išsilavinimas, šeiminės vertybės, tai, ką mums įskiepijo tėvai, aplinka, tai, apie ką mes svajojame. Kai turime svajonių, atsiranda ir galimybės, nes vien bambėti, kad nori prabangaus namo su baseinu ir turtingo vyro – nepakanka. Tie žmonės, kurie dirba, stengiasi, planuoja, gali pasistatyti kokybišką namą ar puikiai įsirengti įsigiję kad ir paprasčiausią butuką, – sako Jurgita. – Bet jeigu tu esi verslininkas, skraidūnas, filosofas, rašytojas, tau vargu ar verta įsigyti ir įsirengti namą, kur reikia vos ne kasdien dūzgentis su žoliapjove, kovoti su kurmiais, kiaunėmis ar gelbėti namus nuo sausros ar potvynio."

Natūralumas neišeina iš mados

Architektas, pasak J.Ambraškaitės, turi ne tik suprojektuoti namą, bet ir pajausti aplinką, kaip tą namą taisyklingai įsodinti į sklypą, kad pastatas būtų jaukus ir patogus. Prieš darant remontą taip pat būtina pasitarti su specialistu – tada nereikės darbams įpusėjus instaliacijos koreguoti, sienų stumdyti, skaičiuoti milimetrų perdarant užsakytus baldus. Nes visos klaidos – padariniai tų sprendimų, kurie yra padaryti nepasitarus su žinovu.

"Žmogui atrodo, kad taip ar anaip galėtų būti, o realybėje paaiškėja, jog taip būti visiškai negali. Pasivarto žurnalų, pasiguglina, instagrame ar pinterest platformoje pasižiūri – oi, puiku, darysime taip: išdaužysime sienas, parodysime plytas, atidengsime vamzdyną. O rezultatas – tikras košmaras. Žinoma, yra tokių žmonių, kurie patys puikiai susitvarko. Bet ir jiems specialisto konsultacija dažniausiai padeda sutaupyti ir lėšų, ir laiko, ir nervų", – teigia architektė.

Mados? Pasak J.Ambraškaitės, mes intuityviai einame su srautu. Tiesiog tai, kas vyrauja pasaulyje, ateina pas mus, mes kartais net į priekį nulekiame su savo mintimis ir idėjomis. Pavyzdžiui, tas 50 pilkų atspalvių bumas, prasidėjęs Amerikoje, arba prieš 20 metų toks populiarus buvęs skandinaviškas minimalizmas su baltomis sienomis – visa tai pasiekė ir mus. Tačiau pas mus lieka tik tam tikri pagrindiniai sprendiniai: mes į pietų pusę norime daugiau langų, norime daugiau erdvės, šviesesnių sienų, nes pas mus mažoka saulės. Dar norime kuo mažiau apsikrauti, kad būtų lengviau namus valyti, prižiūrėti, tvarkyti, kad kiekvienas daiktas turėtų savo funkcinę erdvę. Projektuodamas architektas į visus tuos pageidavimus atsižvelgia, sprendžia, kas tinka, kas patinka, kiek stilistiškai pritinka.

Bet yra grojančios tendencijos, pavyzdžiui, visada Lietuvoje stiprūs eko- ir etnomotyvai. "Dabar populiarios kuo ekologiškesnės medžiagos. Bet taip buvo ir prieš dešimt, ir prieš 20, ir prieš 50 metų. Plastikais niekas niekada nesižavėjo – gal tik momentinis euroremontų bumas buvo prieš kokius 30 metų, – sako architektė. – Iš esmės ir anksčiau, ir dabar vyrauja natūralios medžiagos – visi nori medžio, stiklo, akmens. Jeigu plokštė – kad būtų kuo natūralesnis paviršius, kad viskas būtų lengvai prižiūrima, valoma."

Tiesa, J.Ambraškaitę stebina lietuvių noras, kad statomuose namuose viskas būtų ilgaamžiška, tarsi statytume vaikams ir anūkams. "Na, nebus taip – vaikai ir anūkai turės savo norus bei vizijas ir sieks jas įgyvendinti", – sako specialistė, padedanti kurti svajonių namus.


Architektė J. Ambraškaitė – apie vasaros darbus

Kiekvienas ūkiškas žmogus, skaičiuojantis pinigus ir savo laiko sąnaudas, labai protingai elgiasi stengdamasis bendrus statybos darbus atlikti vasarą, nes ką išdažei, ką sumūrijai, ką ištinkavai – tas greitai išdžiūsta. Mes turime daug puikių namų, kurie statyti prieš 20, 30 ir daugiau metų. Jų statybinės medžiagos – gana geros, jie nesusidėvėję, tad reikalingi tik kailinukai, nes fasadas būna nubyrėjęs ir net neapšiltintas. Tai štai fasadų remontas, šiltinimas, langų keitimas, tinkavimas, klinkerio klijavimas, skardinimas – visi šie darbai turi būti atliekami šiltuoju sezonu. Jei naktį temperatūra nukrinta vos žemiau nulio, fasado jau negalima tvarkyti – išsipūs tinkas, nubyrės klinkeris, atliktą darbą nuplaus lietus. Vasara remontams patogi dar ir tuo, kad tai – atostogų metas. Išvažiavai kur nors į pajūrį, kaimą, sodybą, sodą, nereikia gyventi statybvietėje. Geras laikas vasarą ir vadinamiesiems bėgamiesiems remontams – tiems, kuriems reikia, kaip aš sakau, kibiro dažų ir būrio draugų. Kai kada net dviejų sienų perdažymas gali labai daug ką pakeisti ir namus atnaujinti. Aš tai kartoju jau 20 metų, bet tai yra šventa tiesa: kartais, norint geriau jaustis namuose, pakanka tiesiog apsišluoti ir apsikuopti. Išsidažyk baltai sienas – jau švaru, gražu. Pasikeisk užuolaidas – nereikia kaupti ir saugoti tų senų mamos, močiutės audinių, nebent tai išskirtiniai rankų darbo gaminiai. Juos pakeitus naujais, kad ir ne prabangiausiais, iškart bus šviesiau akyse.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių