Gyvūnai, kaip ir žmonės, vertina šalia esančiųjų jautrumą ir kasdienį dėmesį

Kauno r. greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausiasis gydytojas Algirdas Šepetys dėmesingas ne tik bėdos ištiktiems žmonėms. Medikas nuo vaikystės nesiskiria ir su gyvenimui šilumos teikiančiais naminiais gyvūnais.

Sargas iš kartoninės dėžutės

Atokiau nuo miesto šurmulio gyvenantis A.Šepetys nuoširdžiai džiaugėsi savo kūrybos vaisiais – paties suprojektuotu gyvenamuoju namu, išpuoselėta aplinka ir net jaukia šuns būda.

„Ją irgi pats suprojektavau ir pastačiau. Tai tikrai šiltas būstas mano mišrūnui šuneliui Tobiui, kurį daugiau nei prieš trejus metus parsinešiau iš darbovietės, tapęs vyriausiuoju gydytoju“, – prisiminė A.Šepetys.

Prieš kelerius metus pradėjęs vadovauti Kauno r. greitosios medicinos pagalbos stočiai, jos teritorijoje vyriausiasis gydytojas rado bendradarbių globojamą kalytę Pupą, kuri per savo gyvenimą jau buvo atsivedusi apie 60 šuniukų. Tuo metu pas ją, nedidelę ir gauruotą, lankėsi kažkoks grynaveislis šunėkas, nors prie kalytės dar glaudėsi vienas likęs jos mažylis. A.Šepečiui jo labai pagailo. Tad gydytojas namo parėjo nešinas kartonine dėžute, kurioje nuščiuvęs gulėjo baltas, juodomis dėmėmis kur ne kur išmargintas šuniukas. Tai ir buvo Tobis.

Beveik tobula būda

„Parsinešti šuniuką paskatino ir tai, kad ne kartą parėjęs iš darbo rasdavau nerakintas namų duris – namiškiai tuo metu triūsdavo kitame gale. Tobis iškart gerai suprato savo pareigą: garsiai lojant pranešti apie kiekvieną pro vartus įžengiantį žmogų. Ir štai jau treji metai, kaip jis sąžiningai atlieka sargo pareigas“, – gyrė A.Šepetys džiaugsmingai aplink jį šokinėjantį Tobį.

Tobis gyvena prie sodybos tvoros, priešais namą. Šunėkas, atrodo, patenkintas savo būstu, kurio jam galėtų pavydėti bet kuris kitas gentainis. Nuo vaikystės pamėgęs meistrauti A.Šepetys pastatė trumpaplaukiui šuneliui būdą su dvigubomis sienomis, grindimis ir lubomis. Be to, tarpus tarp lentų užpildė izoliacinėmis medžiagomis, iš vidaus izoliavo stogą nuo drėgmės, o jo šlaitų sandūrą uždengė skardos juosta. Tad nė vienas lietaus lašas negali patekti pro tokios konstrukcijos stogą.

Prie būdos landos A.Šepetys padarė specialų paaukštinimą, kad Tobiui būtų lengviau patekti į vidų. O virš landos prikalė stogelį, kad vėjas nepripūstų į būdą lietaus lašų ar sniego, o vasarą – nespigintų saulė.

Supranta šeimininką be žodžių

Tobis myli savo šeimininką be proto. Matyt, už tai, kad priglaudė mažutį, pastatė šiltą būdą, sočiai šeria ir, bene svarbiausia, kasdien išveda pasivaikščioti. Tokiu prabangiu gyvenimu iš tiesų gali pasigirti retas prie grandinės pririštas keturkojis kiemsargis.

Šuniukas niekada netriukšmauja be reikalo – tik pagal jam vienam žinomus požymius atskiria, kurį pro sodybą šaligatviu einantįjį aploti, o kurį – praleisti tylomis. Savo šeimininką jis supranta, kaip sakoma, iš pusės lūpų ar rankų mosto. Gal todėl, kad Tobis jaučia nuoširdžią A.Šepečio meilę gyvūnams.

Gydytojas prisiminė ir kitą jį labai mylėjusį gyvūną – Vakarų Sibiro laiką Čiapą. „Jaunystėje, kai studijavau mediciną ir gyvenau už miesto, žiemomis dažnai slidinėdavau su Čiapa. Šis šuo atidžiai mane saugodavo nuo prašalaičių, neleisdavo niekam prieiti. Gaila, Čiapa žuvo, sulaukęs tik trejų metų“, – prisiminė Tobio šeimininkas.

Šunelių kerštas

Dar visai neseniai A.Šepečio namuose gyveno katinas Micius, tačiau šis pasirinko valkatos gyvenimą. Taip pasielgti jį privertė ūgtelėjęs Tobis ir Šepečių lepūnėlė Rikutė – mažutėlis, į stirniuką panašus šunelis, saugiai gyvenantis namuose. Tobio šeimininkas Rikutę nusipirko Aleksoto turguje, kai jai buvo trys mėnesiai. A.Šepečiui visai nesvarbu, ar ji toiterjerė, ar pinčerė, ar jų mišrūnė. Svarbu tai, kad šis šunelis tapo visų šeimos narių labai mylimas. Tačiau vakare, kai šeima žiūri televizorių, Rikutė glaudžiasi prie šeimininko kojų.

„Kai Tobis su Rikute augo, katinas Micius mėgdavo parodyti savo galią – neretai kepštelėdavo šuniukus letenėle. Kai jie ūgtelėjo, suvedė sąskaitas su katinu vaikydami jį po sodybos teritoriją, aplodami. Ir štai vieną dieną Miciaus kantrybė trūko – jis išėjo iš namų“, – pasakojo A.Šepetys.

Kol šunelių šeimininkas pasakojo apie jų kerštą katinui, Tobis ir Rikutė šokinėjo aplink tarsi atsiprašinėdami už savo kerštą Miciui.