Vytautas V. Landsbergis: žodis šiandien stoja į kovą su vaizdu

  • Teksto dydis:

Režisierius, rašytojas, leidyklos įkūrėjas Vytautas V. Landsbergis sako pasakų rašyti niekuomet neplanavęs.

Tačiau, kaip dažnai nutinka, gyvenimas padiktuoja savas taisykles, šiandien be rašymo Vytautas save sunkiai įsivaizduoja. Apie patirtis, apie tai, kaip žinojimas keičia nežinojimą ir atvirkščiai, apie kūrybiškumo reikšmę vaikystėje ir paauglystėje Vytautas pasakos gruodžio pradžioje jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“, o šiandien dalijasi mintimis, kodėl jam būtų sunku gyventi be pasakų.

– Vytautai, kodėl pasakos mūsų gyvenime užima tokią svarbią vietą – ir vaikų, ir suaugusiųjų?

– Yra daug priežasčių, kodėl jos svarbios. Pirmiausiai –  pasakos žadina smalsumą ir fantaziją. O tai juk –  esminės laimingo žmogaus savybės. Antra, jose randu magiškų dalykų –  skaitydamas gali ne tik save geriau pažinti, bet ir perprogramuoti. Persikūnyti į kitą, pajusti jį ir suprasti, pagyventi kito „kailyje“. Pasakos yra svarbi psichoterapijos, savęs ir aplinkinių pažinimo forma. Jau nekalbant apie pasaulio pažinimą.

– Vadinasi, kurdamas pasakas, rašote jas ne tik vaikams?

– Dažnai galvoju ir apie tėvus, kurie skaitys vaikams, ir, žiūrėk, susipainioju. Tada kritikai sako – apsibrėžk savo auditoriją. Ir klausia: kam skirtos tavo pasakos? Mano pasakos skirtos ir tėvams, ir vaikams. Kiekvienoje iš jų yra dalykų, skirtų ne vaikui. Arba – labai brandžiam vaikui. Knygelė apie rudnosiuką buvo išrinkta geriausia metų vaikiška knyga, betgi studentiškais laikais pradėjau rašyti ją ne vaikams. Studentams, draugams, kurso draugams.

Kiekvienoje iš jų yra dalykų, skirtų ne vaikui. Arba –  labai brandžiam vaikui.

– Kokias pasakas labiausiai mėgdavote vaikystėje?

– Pasakų tradicija mūsų šeimoje visada būdavo gyva. Su tėvais ir seneliais jas ne tik sekdavome, bet ir improvizuodavome, prisigalvodavome visokiausių istorijų.  Tai man padėjo, savo vaikams irgi stengiausi perduoti šį įgūdį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, kartais netgi juodasis humoras praslysdavo, kai kalbėdavomės apie problemas, apie mano vaikiškus nusidėjimus. Prieidavome prie jų iš toli, iš aplinkui ir dažnai bekalbėdami tiesiog iš visko pasakoje pasijuokdavome.

– Suprasdavai: tėtis žino, ką padarei, betgi atvirai nebara!

– Mūsų namuose vakarais, prieš miegą, pasaka būdavo būtina. Skaitydavome arba kurdavome jas patys. Aš skaičiau nuo šešerių, man atsivėrė visa tėvuko biblioteka. Joje buvo daug geros vaikiškos tarpukario literatūros, kuri sovietų laikais buvo sunkiau pasiekiama ir randama. Na, kad ir knygos apie Tarzaną ar Algimantą, pavyzdžiui. 

– Kada pasakos pradėjo kurtis jūsų galvoje?

– Pasakos yra Likimo arba Dievulio pokštas. Neketinau jų rašyti, norėjau būti labai rimtas suaugusiųjų rašytojas arba režisierius. Bet juokais parašyta mano pirmoji studentiška knyga apie rudnosiuką buvo pripažinta kaip „vaikiška“. Sėkmė, nori nenori, atkreipė dėmesį – aha, čia sekasi, lemtis deda tau ant lėkštės galimybę. Renkiesi ją, vieną iš daugelio, tačiau neplanuotai ji tampa svarbiausia. Tik vėliau išaiškėja, kad netyčiukas atitinka mano vidinę žaismę, net švietėjiškas nuostatas.

– Iš kur jūsų galvoje atsiranda personažai? Jie visi – labai skirtingi.

– Kiekvienas personažas turi savo istoriją. Rudnosiukas atsirado iš nostalgijos vaikystės personažui – Vytės Nemunėlio Rudnosiukui. Man trūko jo, taigi, pradėjau žaisti, kas būtų, jei Rudnosiukas egzistuotų toliau? Po kurio laiko supratau, kad kiekviena tema atranda tam tikrą archetipinį gyvį. Jei nori rašyti apie baimę, atsiranda pelytė Zita – baimės, budrumo ir tylumo ženklas. Nedarai to sąmoningai, visa tai ateina iš mūsų tautosakos.

– Jau dešimt metų organizuojate kūrybines pasakų dirbtuves, matėte, kaip keičiasi vaikai. Koks yra šiuolaikinių vaikų santykis su pasakomis ir apskritai – kūryba?

– Santykis darosi vis sudėtingesnis. Literatūra ir žodis stoja į stiprią konkurencinę kovą su vaizdu. Į kino stovyklas vaikus surinkti lengva, o į pasakų dirbtuves tenka kaip reikiant paagituoti. Kai jie stovykloje patiria, kad gali valdyti žodį ir tai – itin įdomi kūrybos sritis, nuomonė pasikeičia.

Akivaizdu, ateina mažiau skaitančiųjų karta. Netgi pasakas šiandien rašome iš  trumpų, nesudėtingų sakinių, o mano jaunystėje buvo įprasta ieškoti ilgesnių aprašymų, tarkim –  jausmų atitikmens gamtoje. Ateinanti karta yra ateities vaikai, tad negali jų tempti atgal, niekas iš jų nerašys, kaip Jonas Biliūnas. Taigi, tenka mokytis iš jų – savo puikiu technologijų išmanymu, greita reakcija jie pasiūlo ir literatūrinių sprendimų. O kartais atsako ir į man kylantį klausimą – kaip vaikai priims naują kūrinį? Dažnai jiems paskaitau, ką tuo metu pradedu rašyt, pasitikrinu. 

Prieš porą metų žaisdami, improvizuodami pabandėme perkelti Eglę žalčių karalienę į tarpukarį, kūrėme tarsi filmo scenarijų. Vaikai tiek gražių dalykų prigalvojo, kad paskui aš smagiai dvejus metus rašiau apysaką „Žalčių karalienė“, šiek tiek pasiremdamas ir tomis mūsų improvizacijomis. Derlinga, vaisinga erdvė, kai matai būsimąjį skaitytoją, suvoki, ką jis nori priimti ir ką atmeta.

– Ar jūsų vaikai seka pasakas savo vaikams? O gal visos pasakos šeimoje paliktos seneliui?

– Mūsų namuose žodis, knyga yra mėgstama. Kadangi trys vyresnieji jau augina savo vaikus, matau, kaip nuo mažų dienų pratina anūkus prie knygelių.

Gabrieliaus vaikai yra fanatikai, knygų rijikai, ryja glėbiais, visomis kalbomis, gražu žiūrėti. Tie vaikai jau bus kitokia ateities karta, jiems Lietuva taps atvira pasaulio valstybe. Elena ir Jonas, kurie augina mažesnius, irgi matau, kad skaito kiekvieną vakarą ar gyvas pasakas seka. Džiaugiuosi ta tradicija, tikiuosi, ji ilgai tęsis, nors... viskas šiame pasaulyje keičiasi, o ir tradicijos kuriasi naujos.

Vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“ vyks gruodžio 7-9 dienomis Vilniaus mokytojų namuose. Renginys nemokamas. Festivalį globoja ir iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

NA NA

NA NA  portretas
landsbergių dinastija stoja į kovą su nepriklausoma Lietuva ,kurie nori baigti su komunizmo pasakomis , landsbergiai kuria savo pasakas, ne tik augančiai kartai ,bet ir suaugusiems žmonėms ,falsifikuoja istoriją ,šildosi Lietuvos šviesuoliu šiluma ir laukia, kada galės nuspirti ,,,sėkmės ,savo žinias ir iškalbą panaudok žmonėms stebinti , o ne skaudinti ,,,
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė
    Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė

    Eidama 98 metus šeštadienį mirė lietuvių teatro aktorė, teatrologė, televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja Dana Rutkutė, pranešė LRT Radijas. ...

    2
  • Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“
    Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“

    Penktadienio vakarą Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje atidaroma paroda „Netikėtasis Dali“ . Modernaus šokio teatras „Aura“ šios parodos atidarymo metu pristatys savo performansą. ...

  • Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre
    Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre

    Menas ir rafinuotos pramogos – šie raktažodžiai galėtų glaustai apibūdinti "Autoportreto" rubrikos menininkę – iliustratorę, tekstų autorę, parodų kuratorę Juliją Račiūnaitę. Ironija, būdinga kūrėjos darbams, tai ...

  • Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais
    Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais

    Žolinčių akademijos vadovė ir sveikos gyvensenos propaguotoja, buvusi kaunietė Danutė Kunčienė liko ištikima savo veiklai ir gimtajame pajūryje. Čia jos iniciatyva kasmet organizuojami Duonos žygiai praplečia žinias apie tradicinį Duonos k...

    1
  • Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius
    Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius

    Jei reikėtų įvardinti kūrinį violončelei, kuris iš esmės reprezentuotų šį instrumentą – neabejotinai tai būtų Johanno Sebastiano Bacho Siuitos violončelei, kurių jis sukūrė šešias. Šiuos, prieš 30...

  • Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“
    Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“

    Šveicarijos šiaurėje rasti iki šiol specialistams nežinomi prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery (Antuano de Sent Egziuperi) piešiniai jo knygai „Mažasis princas“ (Le Petit Prince), praneša ...

  • Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas
    Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas

    Fotografas Remigijus Treigys ir tapytojas Eimutis Markūnas sujungė bendras jėgas kūrybiniam dialogui "Integracija". Vienoje erdvėje eksponuojama spalvinga, gestinė tapyba integruojasi į monochrominę fotografiją, kuri, savo ruožtu, atkartoja...

    4
  • Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius
    Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius

    „Sveiki, kultūros piligrimai!“, – taip vakar į Anykščius susirinkusius 12-ojo nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ svečius, atlikėjus ir žiūrovus sveikino vienas festivalio organizatorių, menotyrinink...

  • Kanados bliuzo ir roko gitaros herojus A. Gomes
    Kanados bliuzo ir roko gitaros herojus A. Gomes

    Rugpjūčio 21 ir 22 d. Lietuvoje pasirodys 21-ojo amžiaus bliuzo ir roko gitaros herojumi nominuojamas Anthony Gomes. Apie atlikėją teigiamų žodžių negali nė bliuzo grandas B.B. King, o bliuzo ir roko muzikos topai neapsieina be jo pavardės pirmose p...

  • Etnologė D. Šeškauskaitė: tautosakoje – išminties atsargos
    Etnologė D. Šeškauskaitė: tautosakoje – išminties atsargos

    Per pastaruosius keliasdešimt metų mūsų gyvenimo būdas ir papročiai stipriai pasikeitė. Vienos tradicijos išliko, o kitos nugrimzdo praeitin, taip duodamos kelią globalizacijos procesams. Tačiau, pasak etnologės, humanitarinių mokslų d...

    6
Daugiau straipsnių