Quantcast

Vokiečių kompozitoriui – Auksinis scenos kryžius už muziką spektakliui

Vokiečių kompozitorius Svenas Helbigas savo kūryboje kerta skirtingų stilių ir žanrų teritorijas, klasikiniais instrumentais kurdamas populiariosios, postroko, elektroninės ir eksperimentinės muzikos padiktuotus garsovaizdžius.

Jis yra dirbęs su grupėmis „Pet Shop Boys“, „Rammstein“ ir „Faure Quartet“, reperiu Snoop Dogg, skirtingais simfoniniais ir kameriniais orkestrais, kūręs muziką nebyliems kino filmams. Šiais metais S.Helbigas buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią metų kompozitoriaus darbą Agnijos Šeiko šokio ir muzikos spektakliui „Mano Piteris Penas“.

Gimėte ir augote Eizenhiutenštate, tuometinėje VDR. Kalbėdamas dažnai minite įtampą tarp socialistinio stygiaus ir kapitalistinio pertekliaus, suteikusią stiprų kūrybinį impulsą. Ar ji turėjo lemiamos įtakos jūsų meninei pasaulėžiūrai?

– Devintajame dešimtmetyje VDR gauti daugiau informacijos apie muziką galėjai tik artimame draugų rate. Kartais pavykdavo įsigyti garso įrašą, kartais pasiekdavo specializuotas žurnalas arba straipsnio iškarpa. Valandų valandas prakalbėdavome telefonu, skaitydami jas vieni kitiems arba tardamiesi dėl kopijos. Griuvus sienai, susidūrėme su didžiuliu kiekiu informacijos, pažadinusiu nepasotinamą žinių alkį. Tokios skirtingos patirtys leido sujungti išradingumą, turtingą muzikos istoriją ir plačias technines galimybes.

– Ką įvardytumėte kaip savo pirmąsias muzikines patirtis?

– Sulaukęs vienuolikos pradėjau konstruoti nedidelius radijo aparatus. Jie tilpdavo muilo dėžutėje, todėl galėdavau per naktį slapta klausytis muzikos. Tai buvo labai intymus procesas. Dvylikos išmokau groti gitara ir klarnetu. Nuo tada muzika tapo mano gyvenimu.

Muzikos klausymas liko svarbia jo dalimi. Kas skambėjo tuomet ir atsirado dabartiniame jūsų garso takelyje?

– Sunku pasakyti, nes klausausi labai įvairios muzikos. Senelio namuose skambėdavo pučiamųjų muzika ir senieji šlageriai. Namuose klausydavomės visko, ką transliuodavo VDR. Laukinis skirtingų stilių mišinys. Muzikinis skonis susiformavo vėliau. Septyniolikos didelę įtaką padarė Stevie’as Wonderis ir Jamesas Brownas. Vėliau susižavėjau opera. Šiandien labai mėgstu elektroninę muziką. Mano fonotekoje visada vyravo skirtingų stilių eklektika.

– Studijavote mušamųjų instrumentų atlikimo meną Dresdene, po Vokietijos susivienijimo studijas tęsėte Niujorke, kur įgijote stiprių techninių ir teorinių žinių. Kokią įtaką ši patirtis turėjo vėlesniems jūsų darbams?

– Kurdamas muziką niekada nemąstau teoriškai. Rašau tai, apie ką galvoju, jungdamas akademines žinias, savo išrastas technikas ir ankstesnes patirtis. Stengiuosi nenutolti nuo klasikinės harmonijos ir laikmečio ženklų. Studijos Niujorke buvo svarbus mano gyvenimo etapas, nes ten praleidau daug laiko gyvos muzikos klubuose. Juose pajutau džiaugsmą groti publikai. Muziką kuriu ne sau, o žmonėms.

Kritiškai vertinate muzikinę terminiją ir siūlote vengti apibrėžimų – skirtingus muzikos stilius matote kaip naujas prasmes kuriančias jungtis. Šiuo principu siūlote vadovautis ir muzikos kritikams. Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, jie turėtų atlikti?

– Muzikos kritika funkcionuoja ankštose žanrų ribose. Džiazo žurnalistas niekada nebus kviečiamas rašyti apie popmuzikos koncertą, o klasikinės muzikos ekspertas apie hiphopo pasirodymą. Jungdamas skirtingus muzikos stilius, dažnai susiduriu su šia problema – leidinių redaktoriai paskiria netinkamus autorius rašyti apie mano kūrinius. Neteko skaityti kritinio teksto, kuris pateiktų bendresnius vertinimus. Daugelis jų reliatyvūs, susieti su kontekstu ir statiški. Įdomu skaityti, ką galvoja ir jaučia skirtingi asmenys, tačiau tai jų asmeninė nuomonė. Ji tokia pat individuali, kaip ir muzika.

Kasdieniame gyvenime jungiate kompozitoriaus, atlikėjo ir prodiuserio vaidmenis. Kokį kūrybinį dialogą jie palaiko tarpusavyje?

– Skirtingų veiklų sintezė suteikia didelę laisvę. Mano gyvenime kiekvieną sekundę vyksta intensyvus vidinis dialogas. Apima palaiminga ramybė, kai kurdamas neturi priimti aplinkos primestų kompromisų.

Ką jums reiškia kurti muziką teatrui? Kaip kompozitoriaus akimis vertinate dramaturgijos vaidmenį? Kuriant šokio spektaklį „Mano Piteris Penas“, apmąstantį šiuolaikinio jauno žmogaus negebėjimą įžengti į suaugusiųjų pasaulį, taip pat buvo atsiremta į Jameso Matthew Barrie kūrinį.

– Teatre muzika neprivalo sukurti visų prasminių laukų. Joje turi atsispindėti scenoje vaizduojami santykiai, konfliktai, įtampos ir atomazgos. Muzika ne visada privalo būti daugiasluoksnė. Konkrečios scenos padiktuoja garsinius sprendimus, arba atvirkščiai. Kartais kompozitoriaus darbas tik sustiprina dramaturginę liniją. Kurdamas teatrui laikausi to paties principo kaip visada – stengiuosi aprėpti visumą. Tas pats vyksta ir scenoje. Draminio veiksmo skeletas universalus ir visada toks pats. Jis atgyja tik tada, kai spektaklyje susijungia pamatinės žinios ir įsitikinimai.

Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka vieta? Eizenhiutenštatą įvardijate kaip uždarą erdvę, kuri išlaisvino jūsų vaizduotę, ir šiandien grįžtate į gimtąjį miestą su skirtingais muzikiniais projektais. Niujorkas atvėrė langus į platųjį muzikos pasaulį. Berlynas, kuriame gyvenate šiuo metu, suteikia įvairiabriaunių kūrybinių galimybių. Nuolat bendradarbiaujate su turtinga Hamburgo muzikine scena, daug keliaujate po kitas šalis, tarp kurių ne pirmą kartą atsidūrė ir Lietuva.

– Kiekviena vieta turi savo nuotaiką ir vyraujantį mentalitetą. Šie veiksniai nesąmoningai įsilieja į muziką. Negaliu ir nenoriu to valdyti. Tai savarankiškai vykstantis magiškas procesas. Lietuvoje patyriau nepaprastą jausmą. Čia vyrauja smalsumas, kurį pažįstu iš vaikystės Eizenhiutenštate. Lietuvoje nesijaučiu turintis įveikti kultūrinį persisotinimą. Tai visapusiškai išlaisvina kūrybinį procesą.

Jūsų darbų pavadinimuose dažnai nuskamba gamtos motyvai. Atsiimdamas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią metų kompozitoriaus darbą atkreipėte dėmesį į gamtos apsaugos reikšmę. Ar šioms temoms tenka svarbus vaidmuo jūsų gyvenime?

– Manau, kad mano pažiūros yra savaime suprantamos. Kūrybinė veikla gali tik papuošti gyvenimą. Žemėje vyksta dramatiškas gamtos išteklių švaistymas. Atsižvelgdamas į tai, turėjau atsisakyti skristi į apdovanojimus Lietuvoje. Sutikau iš pagarbos žmonėms, nominavusiems mane svarbiam apdovanojimui, tačiau ateityje geriau apgalvosiu panašius pasiūlymus. Norėdami toliau kalbėti apie meną ir kultūrą, privalome liautis švaistyti gamtos išteklius. Taip pat turėtume prasmingiau paskirstyti laiką ir intelektines jėgas. Negaliu pasakyti dešimties sakinių apie muziką ir pusės apie naikinamą gamtą. Tai nebeatspindi realybės. Kaip menininkas, privalau rasti būdą laikytis tokių nuostatų kasdienybėje. Antraip jausiuosi prastai viešumoje ir scenoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių