Vienoje scenoje – dvi pianistės: spalvingi muzikiniai paveikslėliai keturioms rankoms

Ankstyvojo klasicizmo kompozitoriai kur kas labiau buvo pamėgę įvairias klavesino atmainas, ir tik baigiantis XVIII a. iškilusis Ludwigas van Beethovenas suprato, kad fortepijonas gali ne tik išpildyti įvairiausias jo muzikines fantazijas, bet ir tapti sielos draugu. Slapčiausias savo mintis patikėjęs jam, užrašė sonatų rankraščiuose, artimai draugystei su instrumentu įkvėpdamas ateities kompozitorius ir atlikėjus, kuriems fortepijoninė muzika tapo savotišku dienoraščiu.

Frédéricas Chopinas, norėdamas draugams pasakyti, kaip labai jie jį nuvylė, šalia kitų minčių, būtinai pridėdavo frazę "tai, ką anksčiau pasakojau tau, dabar sakau tik fortepijonui". Žymus britų pianistas Jamesas Rhodesas taikliai pastebėjo, jog fortepijonas teturi 88 klavišus, tačiau juose telpa visas pasaulis.

Kūrinius jungė ne tik impresionistinė tematika, bet ir muzikinės kalbos gija, tad renginys buvo labai organiškas, tačiau taip pat atskleidė abiejų atlikėjų technines galimybes.

Tad įsivaizduokime, kas nutinka tada, kai vienoje scenoje susitinka dvi pianistės: sujungusios savo kūrybines galias, jos padvigubina ir tas, kurias turi fortepijonas. Tuo galima buvo įsitikinti pianisčių Monikos Mašanauskaitės ir Annos Szałuckos koncertuose fortepijonų salone "Organum" Vilniuje rugsėjo 11-ąją ir Kauno valstybinėje filharmonijoje rugsėjo 13-ąją.

Jauki atmosfera

Pavadinusios savo koncertą "Muzikiniais paveikslėliais", pianistės pasirinko impresionistišką programą, kuria klausytoją norėjo nukelti į pasakų pasaulį: skambėjo Maurice'o Ravelio, Claude'o Debussy ir Sergejaus Rachmaninovo muzika. Pačios pianistės sako, jog besirinkdamos kūrinius galvojo apie tai, kas klausytojui galėtų praskaidrinti nuotaiką, todėl į itin sudėtingą ir dramatišką muzikinę kelionę leistis nenorėjo.

Pozityvių emocijų išties netrūko ne vien dėl pasirinktos pastelinių atspalvių programos, bet ir dėl jaukios atmosferos, kurią sukūrė M.Mašanauskaitė ir A.Szałucka.

Nors klasikinė muzika pastaruoju metu skamba visur – muziejuose, ant žolės ar kitose mažiau susakralintose erdvėse, džiugu, kai ir tradicinėje koncertų salėje atsisakoma oficialumo ir vieną kitą žodį galima išgirsti ne vien iš koncerto programos pranešėjos, bet ir iš pačių atlikėjų – garantuotai užsimezga glaudesnis ryšys tarp publikos ir atlikėjų. O ir abi pianistės, pirmiems dviems opusams sėdusios prie vieno fortepijono, visokeriopą ryšį, regis, turėjo stiprų, nes nesekant rankų judesių buvo sunku atskirti, kuri groja kurią partiją.

Įspūdinga darna

Koncerto programą pianistės išsidėliojo kruopščiai, tarsi kurdamos paveikslą: pradėjusios ramia "Ma mère l‘Oye" ("Mano mama žąsis") – M.Ravelio Siuita keturioms rankoms, tęsė panašaus charakterio, tačiau šiek tiek dinamiškesne C.Debussy Mažąja siuita keturioms rankoms, o pabaigė S.Rachmaninovo Siuita dviem fortepijonams Nr. 1 g-moll. Visus kūrinius jungė ne tik impresionistinė tematika, bet ir muzikinės kalbos gija, tad renginys buvo labai organiškas, tačiau taip pat atskleidė abiejų atlikėjų technines galimybes.

Kiekviena jų buvo skirtingos nuotaikos, tačiau ne pernelyg kontrastingos – jungiamos elegantiškos neoklasicistinės pajautos.

Pirmoji skambėjo M.Ravelio "Mano mama žąsis", kurią kompozitorius sukomponavo savo draugo vaikams, bet vėliau šis kūrinys imtas atlikti ir profesionaliosios muzikos scenoje, taip pat buvo perrašytas vienam fortepijonui bei simfoniniam orkestrui. Tąkart prancūzų kompozitorių įkvėpė Charles'o Perrault'o ir kitų pasakų motyvai, tačiau turint omenyje tai, kad M.Ravelis, kurdamas net sudėtingiausius simfoninius kūrinius, dažnai juos nuspalvindavo įvairių legendų motyvais, siuitą "Mano mama žąsis" vargiai galima būtų pavadinti vaikiška. Juolab ir muzikinė medžiaga nėra itin lengvai įkandama, o grojant keturiomis rankomis reikalaujanti dar ir ypatingo susiklausymo.

M.Mašanauskaitė ir A.Szałucka grojo lyg viena – tarsi vienodai kvėpuodamos ir vienodai subtiliai pasakodamos trumputes istorijas, kurias M.Ravelis pavadino taip: "Miegančiosios gražuolės pavana", "Tomuko nykštys", "Maža bjauri mergaitė, Pagodos imperatorienė", "Gražuolės ir pabaisos pokalbis", "Pasakų sodas". Kiekviena jų buvo skirtingos nuotaikos, tačiau ne pernelyg kontrastingos – jungiamos elegantiškos neoklasicistinės pajautos.

Ryškesnėmis impresionistinėmis spalvomis sužibo M.Ravelio draugo ir kolegos C.Debussy Mažoji sukomponuota siuita keturioms rankoms. Keturios jos dalys – "Irkluojant", "Procesija", "Menuetas" ir "Baletas" – taip pat skambėjo labai organiškai, labiau nei M.Ravelio siuitoje išryškinant kontrastus tarp skirtingų nuotaikų. Šiame opuse buvo daugiau erdvės atsiskleisti techninėms atlikėjų galimybėms, kurios, kaip ir jų emocinė išraiška, šiame kontekste labai sutapo. Nors perdėto jausmingumo šiame opuse merginos atsisakė, labiau koncentravosi į muzikinio garso spalvas, kuriomis perteikė tam tikrą vaizdą ir trumpalaikę nuotaiką.

Įtaigus atlikimas

Papasakojusios dvi prancūziškas istorijas, pianistės sėdo prie dviejų fortepijonų ir savo "Muzikinius paveikslėlius" vainikavo šiek tiek kito konteksto opusu – S.Rachmaninovo Siuita dviem fortepijonams Nr. 1 g-moll. Šis rusų kompozitorius nuo subtilaus prancūziško impresionizmo nutolo gana daug, nes savo kompozicijose mėgo sudėtingus pasažus ir plačią emocinių išraiškų skalę. Su M.Raveliu ir C.Debussy jį sieja tai, kad savo etiudus mėgo pavadinti etiudais-paveikslais, nors, priešingai nei pastarieji, konkrečios jų programos dažniausiai nepateikdavo, leisdamas kiekvienam juose nutapyti, ką nori.

Siuitoje Nr. 1 g-moll pavadinimai vis dėlto yra – "Barkarolė", "Ir naktis, ir meilė", "Ašaros", "Džiugi šventė", tad "tapyti" pianistėms teko pagal paties S.Rachmaninovo programą. O sudėtingoje partitūroje tai daryti nėra labai lengva. Bet abiem pianistėms techninės užduotys, regis, buvo įkandamos lengvai, nes duetas vėl buvo ypač tikslus ir organiškas, tik emocijų skalė šįkart buvo kur kas platesnė – joms atsiskleisti buvo parankus ir pats S.Rachmaninovo opusas. Visos dalys nuskambėjo skirtingai, bet labiausiai įsiminė "Ašaros" – tylaus, bet labai stipraus skausmo emocija perteikta itin įtaigiai. Sodresni čia buvo ir atlikėjų pianistiniai pasažai, nes juk sėdėdamos prie atskirų instrumentų turėjo tam daugiau erdvės, tačiau ir šiame kūrinyje jos nepamiršo subtilumo ir elegancijos. 

"Muzikiniai paveikslėliai" – labai taiklus pavadinimas tokiam koncertui, tačiau kartu ir šiek tiek ambicingas, nes "tapyti" kamerinė muzika įpareigoja spalvingai, bet subtiliai ir preciziškai. M.Mašanauskaitė ir A.Szałucka atliko tris gana panašius opusus, tačiau kiekvienas jų įgavo skirtingus pastelinių impresionistinių spalvų niuansus – vietomis subtilesnius ir tapybiškus, o kartais ir ryškesnius, lydimus emocijų. Visuose žavėjo ypatingas susiklausymas ir susigrojimas, taip pat ir subtilus muzikinių spalvų pojūtis. Tad "Muzikiniai paveikslėliai" buvo tikrų tikriausi paveikslėliai, garsais nukėlę į spalvingą pasakų pasaulį, kuriame gausu visko – džiugesio, liūdesio, pastorališkų vaizdinių ir meilės.