Vestuvių tradicijos Lietuvoje: nežinomos detalės

Jėgos patikrinimas

Jei dalyvavote tradicinėse vestuvėse, tai veikiausiai matėte, kaip jaunikiai atlieka įvairias jiems skirtas fizines užduotis. Pas mus jaunikis skaldo malkas, o Vokietijoje, pavyzdžiui, jaunieji pjauna rastą. Kaladės suskaldymas susirinkusių svečių akivaizdoje – tai ne kas kita, kaip jaunikio jėgos ir ištvermės išbandymas. Čia išryškėja ir pagrindinis skirtumas tarp mūsų bei kituose kraštuose gyvuojančių tokio tipo tradicijų. Mat Lietuvoje fizinę užduotį atlikti turi vyras. Daugelyje kitų Europos kraštų ištvermę patikrinančias užduotis jaunieji atlieka drauge. Tai rodo, kad darbo pasidalijimas šeimoje įvyksta vos tik ją sukūrus ir atspindi pačios mūsų visuomeninės santvarkos dėsnius.

Linksmumo užtaisas

Vaišių stalo užsėdimas, kai jį užima persirengėliai – vienas tipiškiausių lietuviškų vestuvių papročių. Pagrindinis jo tikslas – pralinksminti susirinkusiuosius ir padėti visiems apšilti, gerai nusiteikti. Mat atvykę jaunieji, norėdami susėsti prie stalo, turi atskleisti savo iškalbą ir visaip demonstruodami išmonę – palenkti savo pusėn jų vietoje sėdinčius "nekviestus svečius". Išsipirkti vietą prie stalo turi ne tik jaunieji, bet ir pamergės su pabroliais. Tad liežuviu pamalti tenka visiems iki vieno.

Nuotakos nešimas per tiltą – taip pat pramoginę funkciją atliekanti tradicija, kuri į senųjų papročių gretas pretenduoti negali. Mat atsirado ne taip jau seniai – sovietmečiu. Manoma, kad ši tradicija yra labiau šiuolaikinė ir kilo ne kur kitur, o Vilniuje. Šios pramogos ištakomis laikoma idėja iškrėsti jaunikiui pokštą ir siekiant išbandyti jo ištvermę pareikalauti jaunąją pernešti per patį ilgiausią tiltą. Vis dėlto tąsyk jaunikis pasitaikė tvirto sudėjimo, o ir nuotakos liesos būta, tad užduotis buvo įveikta, o idėja paplito po visą kraštą.

Sovietmečio reliktas

Į lietuvių gyvenimą vis labiau skverbiasi ir populiarajai kultūrai būdingi elementai, tad pabandykime prisiminti tas lietuviškų vestuvių tradijas, kurios skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Štai XX a. viduryje gyvavusius vestuvių papročius aprašančiuose veikaluose minima, kad po santuokos ceremonijos namo sugrįžusius jaunuosius prie durų pasitikdavo duona ir druska nešini tėvai. Ši tradicija gyvuoja ir dabar, tačiau unikalų paprotį gerokai iškreipė alkoholis.

Vietoj dabar tiekiamo alkoholio senovėje į taurę buvo pilamas šaltinio vanduo.

Dažnai vestuvėse matome, kad šalia šeimos gerovę simbolizuojančios duonos ir druskos pastatomas ir stikliukas su degtine. Tai ne kas kita, kaip sovietmečio palikimas, kai be degtinės neapseita daugelyje švenčių. Dažnas reiškinys, kai šiuos velnio lašus jaunųjų tėvai pagardina pipirais, prieskoniais bei kitais karčiais elementais ir primygtinai reikalauja juos susiversti į burną: "Juk ne visad gyvenimas bus saldus, tad pratinkitės, bus visko!" Deja, su senosiomis tradicijomis tai nieko bendro neturi. Lietuviai nuo seno ne degtinę į gerklę pylė, o midų. Tačiau ir jam vestuvėse toli gražu ne pirmuoju smuiku groti buvo skirta. Anksčiau atsisveikinimas su jaunyste ir perėjimas į vedybinį gyvenimą buvo suvokiamas kaip itin sakralus ir atsakingas procesas, tad apie jaunosios girdymą alkoholiu nė kalbų būti negalėjo.

Vietoj dabar tiekiamo alkoholio senovėje į taurę buvo pilamas šaltinio vanduo. Už jaunuosius alkoholio sklidinas taureles kilnodavo svečiai ir būtent jie gerdavo į jaunųjų sveikatą. Tad, jei norite išvengti nesusipratimo ir nenorite įžeisti tėvų atsisakydami gerti alkoholį sakralaus proceso metu, perspėkite artimuosius apie tai iš anksto.

Su sakralumo ženklu

Beje, tradicija jaunuosius pasitikti prie durų su duona ir druska atsirado ne taip jau seniai – XIX a. viduryje. Pasirodo, tikroji lėkštutės su šiomis gėrybėmis, kurias papildydavo ir tyro šaltinio vandens sklidina taurė, vieta – marčios kampas. Tai erdvė, kurią įrengdavo viename iš jaunikio namuose esančių kambarių.

Marčios kampas buvo puošiamas prieš pat vestuvių iškilmes ir prie jo puošybos bent maža dalimi prisidėdavo kiekvienas šventės dalyvis. Nedidelis stalelis ir sienos buvo puošiami lininės drobės audiniu, žalumynais, lauko gėlėmis. Jų nesant – medžių šakelėmis. Kiekvienas dalyvaujantysis šiame rituale pats išsirinkdavo elementą, kurį norėtų patalpinti marčios kampe ir atsinešdavo jį pas jaunikį į namus. Tai būdavo palaikymo ir pritarimo šios poros santuokai ženklas.

Jei svarstote apie papročių puoselėjimą, tačiau niekaip negalite išsirinkti keleto tradicijų iš lietuviškųjų gausos, galite pasirinkti jau užmirštą, tačiau itin lietuvišką ir žavų paprotį, kuris siekia pagonybės laikus. Tai ne kas kita, kaip grūdų barstymas siekiant palaiminti jaunavedžius. Senaisiais laikais tautiečiai jaunuosius apiberdavo kviečiais, avižomis, miežiais, žirniais ir pupomis. Magišku ritualu jiems linkėta vaisingumo ir skalsos. Toks lietuviškų gėrybių mišinys – puiki alternatyva svečiuose kraštuose užaugintiems ryžiams. Na, o jei nenorite rinkti grūdų bei pupų iš savo plaukų, tuomet lietuvišką skonį savo vestuvėms galite suteikti pasitepdami lūpas medumi. Taip XVI a. darydavo mūsų tautiečiai, kai jaunoji peržengdavo savo namų slenkstį.