Quantcast

Vertybės fotografijoje: asmeniškos ir visuotinai svarbios

Grupinei parodai pasirinktą vertybių temą kiekvienas autorius interpretuoja savaip, pasirinkdamas vis kitus fotografinės raiškos būdus. Vertybės čia ne tik abstrakčios sąvokos, bet ir susiejamos su konkrečiomis amžiaus, socialinėmis grupėmis, grindžiamos asmenine kiekvieno parodos dalyvio patirtimi bei pažiūromis. Taip žiūrovui paliekama galimybė atpažinti sau artimą pasaulėžiūrą individualiose parodos autorių įžvalgose.

Parodos dalyviai ir jos kuratorius I.Švelnys tartum kviečia žiūrovus nueiti kelią nuo to, kas asmeniška, iki visuotinai svarbių vertybinių nuostatų.

**

Parodos tema lemia autorių siekį savo darbuose išreikšti filosofines įžvalgas, apibendrintas mintis, o tai reikalauja peržengti fotografijos, kaip atsitiktinumų meno, nuotraukos, kaip momentinio atvaizdo, sampratos ribas. Šią kūrybinę kryptį nurodo I.Švelnio darbai. Autorius, kitaip nei reportažiniu metodu dirbantys fotografai, nefiksuoja pasirinktų natūralios gyvenimo tėkmės akimirkų, bet pats kuria, režisuoja metaforinę prasmę turinčias mizanscenas. Kaip ir ankstesnėje savo kūryboje, vaizdinėms metaforoms kurti I.Švelnys naudoja žmogaus kūno kalbą, aplinką ir kūrybinį sumanymą paryškinančius objektus. Metaforų kalba perteikiamas mintis emociniu turiniu užpildo fotografijų koloritas, šviesos panaudijimas, be to, šį kartą fotografas minties įtaigumą sustiprina ir grafičio stiliaus užrašais fotosesijų lokacijose.

**

L.Šileikaitė renkasi kitokį kūrybinį metodą – dokumentuoja jai pažįstamų jaunųjų kūrėjų kasdienybę, gyvenamąją aplinką, įamžina pačius jaunuosius menininkus. Nepaisant kūrybinio metodo, kuris leidžia fiksuoti tikrą gyvenimą, L.Šileikaitės darbuose už individualius žmones ir konkrečią jų gyvenamąją aplinką vis dėlto svarbesnė yra apibendrinta metaforinė prasmė. Apibendrinimo pasiekiama išraiškingais kūrybiniais sprendimais – už kadro paliekant ar šešėliu uždengiant žmonių veidus, fotografuojant juos iš nugaros, pasirenkant mažą ryškumo gylį. Taip naikinamos nuorodos į konkrečias asmenybes ar buities detales, o jų vietą užima metaforinis ir emocionalus kalbėjimas apie kūrybą ir nuoširdžius santykius kaip pamatines vertybes.

**

R.Maciulevičiūtė, kaip dauguma šios parodos autorių, nepasitiki atsitiktinumu ir renkasi pati kurti fotografuojamas scenas, fotografijose įkūnydama įsivaizdavimą apie pirmapradį žmogaus ir gamtos ryšį. Jos fotografijose nesunku atpažinti tokius gamtos elementus kaip ugnis, vanduo ar žemė, simbolius, kuriuos visuose darbuose papildo žmogaus kūno motyvai. Žmonės čia taip pat yra nuasmeninti, pasirodo fotografijose kaip dalis gamtos, jie vaizduojami dar laisvi nuo civilizacijos primetamų suvaržymų ir socialinių vaidmenų. Išskirtinis R.Maciulevičiūtės darbų bruožas – kelių kadrų sujungimas į vieną atvaizdą. Toks fotomontažas kuria tęstinumo, laiko tėkmės cikliškumo, nuolatinio virsmo įspūdį, kuris atitinka autorės siekį vaizdais pasakoti apie priešistorinę, mitinę gamtos ir žmogaus būtį.

**

Nuo konkretaus laikotarpio ir apibrėžtos erdvės vaizdavimo atsiriboja ir L.Sakalauskienė. Parodoje ji pateikia vienodu rakursu – tiesiai iš viršaus – nufotografuotų vaikų nuotraukų seriją. Toks, atrodytų, paprastas, bet kūrybine prasme efektyvus pasirinkimas ne tik suteikia serijai estetinio vieningumo, bet ir galimybę išvengti nereikalingų detalių, buitinės aplinkos fragmentų. Pasirinktas rakursas, vizualiai neutralus fonas, švelni, išsklaidyta šviesa leidžia fotografijose vaikus tarsi perkelti iš kasdienio į svajonių pasaulį, kuriame, kaip ir nuotraukose, juos lydi mėgstami žaislai. Atsiribojimo, nugrimzdimo į fantazijų pasaulį įspūdį sustiprina ir tai, kad daugelis vaikų neužmezga akių kontakto su fotografe, o kartu ir žiūrovu – jie tartum sklendžia kitoje, besvorėje vaizduotės erdvėje. Tokia fotografija neleidžia abejoti autorei svarbiausiomis vertybėmis: vaikais, vaikyste ir ją nuolat lydinčiu pažinimo bei nuostabos jausmu.

**

Į neapibrėžtą erdvę savo modelį nukelia ir G.Ryženinas. Jo fotografuojama mergina taip pat neužmezga kontakto su fotografu, nepažvelgia žiūrovui į akis ir lieka uždaroje, beveik klaustrofobiškoje fotografijų erdvėje, kurią užpildo aukso spalvos šviesa. Tokia fotografijų estetika, kartu su modelio pozomis, įvaizdžiu, dirbtiniu spindesiu simbolizuoja netikras vertybes, materializmą, kurį fotografas savo darbais siekia kritikuoti.

**

D.Paršonienės darbų serijoje derinami skirtingi kūrybiniai metodai: autorė ir fiksuoja gatvės gyvenimą reportažiniu būdu, ir nevengia pati kurti aiškiai perskaitomas vaizdines metaforas. Fotografės darbuose kaip viena žmogaus gyvenimą papildančių vertybių parodoma senų žmonių sukaupta patirtis. Nors šiuose darbuose senatvė įgyja idealizuotą formą, jos vaizdavimas neatitrūksta nuo tikro gyvenimo. Fotografės įamžinti senoliai, įvairi jų patirtis atrodo tikresni už dabarties gyvenimo akimirkas, kurios šmėsteli vitrinų atspindžiuose. Parodos temą ypač taikliai apibendrina šios fotografės darbas, kuriame matomos tik jaunos rankos, perduodančios gėles į vyresnio žmogaus delnus. Taip sukuriama vertybių tęstinumo, abipusio dalijimosi metafora.

Vardai ir veidai

Parodos dalyviai: Iridijus Švelnys (kuratorius), Laura Šileikaitė, Raminta Maciulevičiūtė, Laima Sakalauskienė, Gediminas Ryženinas, Danguolė Paršonienė. Koordinuojant fotomenininkui I.Švelniui, pusę metų skirtingi kūrėjai tobulino žinias apie meninę fotografiją. Fotografijų ciklas "Vertybės" – bendras mokymosi rezultatas.

Kas: Fotografijų paroda "Vertybės".

Kur: Kauno kūrybinių industrijų centre, galerijoje "Ars et mundus" (Mapu g. 20).

Kada: Atidarymas vasario 22 d. 18 val. Veiks iki kovo 15 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių