Vertėjo mokytojai – kiekvienas geras rašytojas

Kalba – nuolat kintantis gaivalas, o ne statiškas kūrinys, įsitikinęs vertėjas Dominykas Norkūnas. Jis – šiemetis Dominyko Urbo premijos laureatas.

Grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą skiriamą apdovanojimą D.Norkūnui pelnė gera kalbinė nuojauta ir lankstumas verčiant Jerome'o Rothenbergo eilėraščių rinktinę "Khurbn" (Vilnius: Versus, 2020). Kas atvedė D.Norkūną į etnopoezijos pradininku laikomo poeto kūrybos pasaulį? Kaip ir kodėl jis apskritai paniro į poezijos vertimus? Ką mano apie kalbų kaitą? Apie tai kalbamės su D.Norkūnu.

– Kaip nusprendėte studijuoti vokiečių filologiją? Ar jau tada svarstėte, ką veiksite baigęs šias studijas?

– Į studijas įstojau vos baigęs mokyklą ir, tiesą sakant, gerai neapgalvojęs, ko noriu iš gyvenimo. Studijų taip ir nebaigiau, vėliau dirbau įvairiose pilkose įstaigose, vertimų biuruose, baruose ir t.t. Laimei, vieninteliai nuolatiniai mano palydovai taip ir liko literatūra ir vertimai.

Nesumeluosiu sakydamas, kad J.Rothenbergo „Khurbn“ buvau faktiškai išmokęs atmintinai. Skamba gal kiek gąsdinančiai, bet ši praktika, manau, tikrai nepakenkia.

– Kaip tapote vertėju? Ar esate apie tai anksčiau svajojęs?

– Ankstyvoje paauglystėje – siekdamas praplėsti žodyną – versdavausi "Rammstein" ir Ozzy Osbourne'o tekstus, taigi nuo to viskas, matyt, ir prasidėjo. Kiek vėliau dėmesį patraukė Walto Whitmano ir Wallace‘o Stevenso poezija, o nuo 2014 m. ėmiau reguliariai versti užsienio poetus įvairiems poezijos festivaliams.

– Iš kur mokėtės vertimo subtilybių? Ar vis dar kaip nors specialiai gilinate savo žinias šioje srityje?

– Mokiausi iš esmės skaitydamas ir versdamas, tad mokytoju galėčiau pavadinti kiekvieną gerą rašytoją ar kruopštų vertėją, su kurio darbais esu susidūręs. Dėl žinių gilinimo – stengiuosi kartkartėmis dalyvauti kokiose vertimo dirbtuvėse, skaitau knygas apie vertimą, tačiau įgūdžius aštrinti geriausia tiesiog verčiant, skaitant ir, žinoma, bendradarbiaujant su redaktoriais.

– Ar dažnai laisvalaikiu skaitote knygas? Kokia kalba dažniausiai?

– Taip, tai vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Pasitaikius laisvai akimirkai, stengiuosi perskaityti kad ir trumputį eilėraštį. O skaitau daugiausia, be abejo, lietuviškai. Gimtoji kalba vertėjui – pagrindinė jo priemonė.

– Ar, kai išleidžiamos jūsų paties išverstos knygos, jas visuomet perskaitote?

– Visuomet perskaitau išverstą knygą kokius du tris kartus, prieš jai iškeliaujant į spaustuvę. Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad J.Rothenbergo "Khurbn" buvau faktiškai išmokęs atmintinai. Skamba gal kiek gąsdinančiai, bet ši praktika, manau, tikrai nepakenkia.

– Be vokiečių, verčiate iš anglų, latvių, olandų, rusų kalbų. Kaip ir kada išmokote tiek daug? Ar šis gebėjimas naudingas ir jūsų asmeniniame gyvenime?

– Vokiečių buvo pirmoji mano užsieno kalba nuo pradinės mokyklos, tad galima sakyti, buvau priverstas ją išmokti, anglų kalbos taip pat išmokau mokykloje, nors ne mažiau pagilinti žinias padėjo ir George‘o Carlino stand-upai, serialas "Sopranai" ir įvairių atlikėjų dainų tekstai. Latvių pramokau iš nuobodulio – kartą paauglystėje su šeima porai savaičių apsistojome pietinėje Latvijos pakrantėje ir taip jau nutiko, kad  turėjau latvių kalbos pradžiamokslį, po kelių dienų šiaip ne taip susikalbėjau su vietiniais žvejais, o grįžęs pradėjau skaityti latvių poeziją, pirmieji autoriai – Knutas Skujeniekas ir Uldis Berzinis. Nepasakyčiau, kad moku olandiškai – šia kalba tik skaitau, esu, aišku, ir šiek tiek išvertęs. O rusiškai gerai nekalbu, tačiau vis stengiuosi kiek pasiskaityti, kol kas verčiau tik vieną poetą – Borisą Poplavskį. O kuo šis gebėjimas naudingas asmeniniame gyvenime? Kaip sako vokiečiai – išmokęs naują kalbą, žmogus įgyja naują sielą.

– Jei ne tarpukario kalbininkai, šiandien lietuvių kalboje neabejotinai turėtume daugiau skolinių, ji būtų labiau nusususi. Tačiau dabar labai aktyviai susiduria, pavadinkime, lituanistai liberalai ir konservatoriai, kurie skirtingai vertina kalbos kitimą, norminimą. Koks požiūris jums artimesnis?

– Na, latvių kalboje skolinių iš rusų ar vokiečių išties daug, tačiau jokiu būdu nepavadinčiau jos nusususia. Konservatyvesni lituanistai, regis, yra įstikinę, kad lietuvių kalbai gresia kažkokie pavojai, tačiau nederėtų užmiršti, kad šiais laikais lietuvių kalbos padėtis nepalyginti geresnė nei  kada nors anksčiau – tai valstybinė kalba, ją kasdien vartoja apie 3 mln. žmonių, ja išleidžiamų knygų nebereikia slapta gabenti iš Karaliaučiaus ir t.t. Apskritai kalbą esu linkęs suvokti kaip nuolatos kintantį gaivalą, o ne statišką kūrinį. O turint omenyje bendrą lietuvių raštingumo lygį, kuris, švelniai tariant, yra nepavydėtinas, tai čia kalti ne vadinamieji barbarizmai ir ne užsienio kalbų įtaka, ne – tai viso labo požymis, kad mūsų švietimo sistema klaikiai šlubuoja.

– Kaip su panašiomis problemomis, su anglicizmų įtaka, susidoroja tose kalbinėse aplinkose, iš kurių kalbų jūs verčiate?

– Vokiečiai, pavyzdžiui, to net nelaiko problema – jei koks anglicizmas įsibrauna kalbon, jie paprasčiausiai įtraukia jį į žodyną.

– Kokių knygų vertimų, jūsų manymu, labiausiai reikia Lietuvai?

– Man asmeniškai norėtųsi kuo daugiau verstinės poezijos – nesvarbu, kokios šalies. Tačiau būtiniausia, mano manymu, versti lenkų literatūrą. Ši tauta istoriškai mums be galo artima, o jos rašytojai daugelį mums aktualių temų yra išnagrinėję aukščiausiu lygiu. Pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad lietuviškai neseniai pasirodė naujų Tadeuszo Konwickio knygų, šis autorius Lietuvos mokyklose turėtų būti privalomas, ir ne vien dėl glaudžių sąsajų su mūsų šalimi.

– Dominyko Urbo premiją gavote už gerą kalbinę nuojautą ir lankstumą verčiant J.Rothenbergo eilėraščių rinktinę "Khurbn". Ar tikėjotės būti įvertintas būtent už šios knygos vertimą? Ar stipriai įsijautėte į šią J.Rothenbergo poeziją?

– Premija skiriama už vertimo debiutą, o "Khurbn" buvo pirmoji poezijos knyga, kurią verčiau ir sudariau vienas pats, taigi atsakymas į pirmąjį klausimą būtų taip.

Pažintis su šiuo poetu buvo keistoka. Dar dvyliktoje klasėje, slampinėdamas po skaitytų knygų krautuvę, aptikau jo lietuviškai verstą čiabuką "Dibukas" ir, tiesą sakant, man visiškai nepatiko, nors vertimai buvo geri. Vėliau, jau po ketverių metų, internete perskaičiau jo "Išlieju įtūžį ant gyvūnų" ir mane taip pakerėjo, kad bemat ėmiausi versti, o po maždaug dar ketverių metų atsirado ir mano versta J.Rothenbergo rinktinė "Khurbn". Taigi panašu, kad šio poeto eilės pasielgė su manimi taip, kaip dibukas pasielgia su savo auka – pamažu įsliūkino galvon, tenai iškerojo ir užvaldė mintis.

– Literatūrologės Brigitos Speičytės teigimu, jūsų parengta rinktinė lietuvių kalba "skatina plėsti lietuvių poetinės tradicijos suvokimą". Koks, jūsų nuomone, šiuo metu yra tas lietuvių poetinės tradicijos suvokimas? Ką dar reikia tobulint?

– Suvokimas gali būti be galo įvairus ir, manau, jį reikia ne tobulinti, o, kaip rašė B.Speičytė, plėsti, toliau verčiant užsienio autorius ir taip pamažu nušviečiant kol kas dar nepažintas literatūrinio pasaulio nišas.

– Kaip manote, kiek svarbus yra vertėjo darbas ir kiek jis bus svarbus ateityje, skaitytojui vis dažniau skaitant originalo kalba?

– Užsienio literatūra į bendrąjį tautos intelektualinį naratyvą įžengia tik išversta, priešingu atveju, ji viso labo šmėžuoja privačiuose pokalbiuose ar publicistikoje.

– Kurią išverstą knygą laikote svarbiausiu savo darbu?

– Esu palyginti jaunas vertėjas, tad kol kas nė vieno savo darbo nenorėčiau kaip nors tituluoti.

– Ką patartumėte pradedantiesiems vertėjams? Kokių pačiam patirtų klaidų linkėtumėte nekartoti?

– Kaip jau minėjau, pats esu jaunas vertėjas, taigi ir patarimų dalyti nesiveržiu, nebent vieną – išverstas kūrinys privalo skambėti taip, tarsi būtų parašytas kalba, į kurią verčiate.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių