Varlės nebūtinai šaltos ir slidžios

"Varlės buvo mūsų pagrindiniai žaislai", – varlių migracijos periodu prisiminimais į vaikystę grįžta Kolekcionuojančių varles asociacijos (KVA) įkūrėja Reda Pečiulienė.

Lukšiuose gyvenanti moteris sako, kad būtent vaikystėje gimė iki šiol neblėstanti meilė varlėms, o savo kolekcijoje šiandien suskaičiuoja 3 400 su jomis susijusių eksponatų.

– Pirmą suvenyrinę varlę dovanų gavote prieš penkiolika metų. Draugė žinojo, kad jas mėgstate. Iš kur ta meilė varlėms?

– Augau vienkiemyje, draugė gyveno už pusės kilometro. Bėgdavau pas ją žaisti, nes ten kieme buvo didelė kūdra, kurioje gyveno daugybė varlių. Mūsų žaislai ir buvo varlės: buožgalviai, mažos varlytės, didelės varlės. Mes jas gaudydavome ir rankomis, ir sieteliais. Esame daug žalos gamtai pridariusios, bet tuomet nesupratome, kad blogai elgiamės, – mums tai buvo pagrindiniai žaislai. Net ir užaugusi, ištekėjusi žavėjausi varlėmis – kokios jų akys!

Pasigavusi turiu pašnekinti, pamyluoti, nors kitiems atrodo, kad jos šaltos ir slidžios. Kadaise pamačiau parduotuvėje suvenyrinę varlę ir pagalvojau, kaip norėčiau iš Kalėdų Senelio dovanų gauti varlių. Jis išgirdo. Kai pagimdžiusi vaiką grįžau iš gimdymo namų į savuosius, radau 50 varlių! Nuo tada visi pradėjo man jas dovanoti. Pirmąją išties buvau gavusi iš savo vaikystės draugės, bet po tų 50 padovanotų užsikabinau ir nebegalėjau praeiti pro varles. Šiandien turiu 3 400 varlių, nė vienos tokios pačios. Deja, didelę kolekcijos dalį esu atidėjusi padovanoti, nes nebetelpa namuose.

– Ar nesunku tas varles prižiūrėti? Juk tiek smulkių eksponatų – reikia ir dulkes nuo jų valyti.

– Nesunku. Nesu pedantė, bet du tris kartus per metus iš pagrindų valau – viską iškilnoju. Po to kaip gera įėjus į kambarį – švaru, varlės atsišviežinusios. Visas iš naujo prisimeni, pabendrauji, pakilnoji.

– Eksponatus su varlėmis gaminate ir pati. Kokiomis technikomis?

– Veliu iš vilnos. Vieną žiemą tiek segių, pakabukų-varlyčių privėliau! O dabar mėgstu deimantų tapybą – siuvinėjimą be adatos, klijuojant deimantukus. Ir tik varlių atvaizdus! Kitokių nemėgstu.

– Gal svajojate auginti kokios nors retos rūšies varles?

– Turėjau naguotąją varlę. Bet man labai sunku išgyventi netektis. Vis pagalvoju, kad kieme norėčiau medvarles auginti, bet vis prisibijau to netekties liūdesio.

– Įsteigėte Kolekcionuojančių varles asociaciją (KVA). Kaip suradote bendraminčių?

– Viskas prasidėjo nuo pirmosios mano parodėlės, kurią surengti paskatino Lukšiuose gyvenanti draugė. Labai bijojau, kad žmonės pagalvos, jog aš kvaištelėjusi. Tačiau tie, kurie aplankė parodą, buvo sužavėti, ir tikrai nesulaukiau nė vieno neigiamo atsiliepimo. Net ir spauda susidomėjo, iš laikraščio ir kiti žmonės apie mane sužinojo. Pradėjo ieškoti mano kontaktų ir susipažinome – pasirodo, kad bendraminčių yra kur kas daugiau, nei maniau. Asociaciją įsteigė vienuolika bendraminčių, šiandien joje 21 narys. Gegužę švęsime asociacijos septynerių metų gimtadienį.

– Ar yra tekę girdėti, kad dėl savo pomėgio esate keistuolė?

– Esu ūkininkė, daug laiko praleidžiu namuose, bet turiu nemažai visuomeninės veiklos: tai moterų klube, tai bendruomenėje, tai kokiuose nors renginiuose. Niekada nesu girdėjusi neigiamų komentarų, niekada nesijaučiau keistuole, tik palaikymą jaučiau. Buvo neseniai suorganizuotas "Tūkstantosios varlės" renginys, tai žmonės džiaugėsi, šiltai bendravo.

Pažinti – saugoti

Paskutinis balandžio šeštadienis šiemet 28-oji, daugelyje pasaulio šalių diena, skirta varlių išsaugojimo problemoms aptarti ir geriau pažinti šiuos varliagyvius.

Varlių kurkimas yra vienas pirmųjų garsų, kuriais prasideda gamtos atbudimas. Deja, varlių išnykimo mastai, dėl kurių kenčia ekosistema, jau ne vieną dešimtmetį gąsdina mokslininkus.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje informacija apie varlių nykimą įvertinta skeptiškai. Buvo laikomasi nuomonės, kad varliagyvių populiacijos smarkiai svyruoja savaime, tačiau dabar niekas neabejoja dėl šios grėsmės. Apskaičiuota, kad dabartinis varliagyvių nykimas yra 211 kartų spartesnis nei įprastas. Jeigu į skaičiavimus įtrauktume ties išnykimo riba atsidūrusias rūšis, šis skaičius siektų sveiku protu nesuvokiamą mastą – 25–45 tūkst. kartų.

Varlėms sunku prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Dėl jų odos ypatumų, oro ir vandens tarša jas veikia daug intensyviau. Jų masinį nykimą lėmė aplinkos užterštumas, agresyvi žemdirbystė, klimato pokyčiai. Ypač daug žalos padarė tręšimo preparatai.

Pasaulyje yra apie 500 rūšių, priklausančių apie 61 genčiai, varlių, nors dėl genčių kiekio nėra bendros nuomonės. Lietuvoje gyvena trylikos rūšių varliagyviai, penkios iš jų įrašytos į Raudonąja knygą.

Kiekvieną pavasarį, kovo–balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas ir daug jų žūva keliuose po automobilių ratais. Siekiant išsaugoti pavasarį migruojančias varles, saugomų teritorijų direkcijos daro užtvarus šalia automobilių kelių. Vilniaus miesto savivaldybė varlių migracijos laikotarpiu laikinai apriboja automobilių eismą į Vingio parką. Įpratę atvairuoti iki pat Vingio parko automobiliu, turi priimti 40 dienų iššūkį pasivaikščioti.

Pomėgis: Redos Pečiulienės varlių kolekcijoje – beveik pusketvirto tūkstančio eksponatų.

Redos Pečiulienės asmeninio archyvo nuotr.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių