Anot jo, Lietuva turi būti kultūros eksporto šalis, tačiau baisiai verstis per galvą nėra geras kelias – valstybė turi suteikti sąlygas laisvai judėti ir gauti kontaktų užsienyje.

– Atmetus diplomatines gražbylystes, kas jus nešė į Seimą?

– Pasakyčiau, kad galbūt naivumas. Tikiu, kad galiu kažką pakeisti. Atėjęs į Seimą, randu pasiteisinimų, kad pasielgiau teisingai. Matant, kokie žmonės ten yra, Andrius Tapinas ne veltui juos pavadino bebrais. Ten yra labai blogai. Ten esantys žmonės nėra gilūs. Jie paviršutiniški, žiūri, kur paskirstyti pinigus, kokį įstatymą priimti ir pan., – dirba dėl savęs.

– Nebijote, kad tapsite vienu iš jų?

– Ne, nes aš manau, kad tai mentalumas. Koks jis yra, toks ir esi. Spaudoje yra tiek pavyzdžių, kad politikoje esantys žmonės visgi yra tie ūsuoti bebrai. Mentalitetas yra tam tikros vertybės ir aš, atėjęs į Seimą, džiaugiuosi, kad su manimi atėjo ir kitų jaunų žmonių. Manau, kad tikrai galime pradėti keisti terpę.

– Visada buvote aktyvus visuomenininkas – AGATA tarybos narys, Vytauto Kernagio fondo įkūrėjas ir vadovas, socialinių ir kultūrinių iniciatyvų autorius, pastebimas kultūros ir muzikos terpėje. Ar nebijote, kad jūsų iniciatyvos, daugybė gerų idėjų kažkur nuskęs, pradings?

– Darau tai ne dėl to, kad būčiau pastebimas. Manau, kad tai tikrai nenuskęs, nes turiu be galo daug bičiulių, kurie neleis, kad tai įvyktų.

– Vykdėte daug edukacinių projektų, spektaklių, festivalių, koncertinių programų ir kt. Tačiau viename interviu sakėte, kad Lietuvoje turi prasidėti kultūros renesansas. O kas vyko šiuos 20 metų? Kas blogai su mūsų kultūra, kad jai reikia pagalbos?

– Tai plati tema. Pradėčiau nuo to, kad esame nuvertinę kultūrą. Taip, be galo svarbu, ką mes valgome, kokiu oru kvėpuojame, kaip rengiamės ir pan. Tačiau svarbiausias dalykas žmogui – stuburas. Galime ginčytis iki nukritimo, bet, mano nuomone, tas stuburas – kultūra. Nežinau, kodėl, bet per tuos 27-erius metus nuvertinome kultūrą – stuburą.

– Atrodė, kad turi užaugti ekonomika. Turėjo būti atvirkščiai?

– Taip, nes, pavyzdžiui, ką mes pademonstravome Sąjūdžio laikais? Ne gražius drabužius, o stuburą. Visi atsistojome ir parodėme, kokie esame kieti. Tačiau kitą dieną pamiršome. Nebijokime kalbėti apie kultūrą kaip pagrindinį dalyką, kurio žmogui reikia. Vakarų valstybės, skyrusios dėmesį kultūrai, jau seniai nuėjusios į priekį.

– Bet ar įmanoma kultūrą veikti ir reguliuoti? Pavyzdžiui, JAV nėra kultūros ministerijų, viskas vyksta savaime, bet tai nėra šalis, neturinti kultūros.

– Mes visą laiką reguliavome kultūrą. Žmonės, kurie būdavo valdžioje, Kultūros ministerijoje, sakydavo, kas yra toji kultūra, kas neteisinga, kaip reikia paversti kultūrą kultūringesne. Pastaruosius dvejus mėnesius kalbuosi su kultūros žmonėmis ir klausiu, kokie jų poreikiai, kurioje vietoje jie stringa ir negali keliauti po pasaulį. Prašau jų įvardyti priežastis, nes, žinant jas, galima keisti kultūros politiką ir pritaikyti ją poreikiams. Duokime laisvę ir suteikime sąlygas kultūros žmonėms kurti kultūrą. Ne valdininkai turi ją kurti.

– Kaip matote mūsų muzikos kontekstą? Ką galima gerinti?

– Galima padėti išjudinti muzikos rinką. Nebūtinai muzikos, apskritai – kultūros rinką. Pripažinkime, Lietuvos rinka bet kokiai gamybai per maža. Mes turėtume būti eksporto šalis. Kultūros eksportui skiriama be galo mažai dėmesio. O jei ir skiriamas, tai labiau yra produkto eksportas – pastatoma koncertinė programa, išvažiuojama į Amerika, apkeliaujama ir grįžtama atgal. Nemanau, kad tai teisingas kelias. Teisingesnis kelias – suteikti sąlygas išvažiuoti kūrėjams į užsienį ir ten megzti kontaktus.

– Bet kaip, pavyzdžiui, Andriui Mamontovui ar Marijonui Mikutavičiui, dainuojantiems lietuviškai, megzti kontaktus? Jie gali nuvažiuoti ir pagroti tik lietuvių bendruomenėms.

– Vidas Bareikis su spektakliu „Kaligula“ ką tik gastroliavo Kinijoje, jie vaidino lietuviškai. Manau, kad valstybė turėtų suteikti žmonėms sąlygas laisvai judėti ir gauti galimybes, kontaktus ir pažintis užsienyje.

To pavyzdys – narystė užsienio kultūros organizacijose, ilgalaikė parama dalyvavimui parodose. Tarkime, bent trejiems metams. Nes kai išvažiuoji ir apie tave sužino, kažką pasikviesti gali ir tu. Nereikia šnekėti, kad štai – važiuokime ir dainuokime lietuviškai. Apskritai, nėra sąlygų, kad imtume judėti. Nebent kai baisiai verčiamasi per galvą, bet tai ne toks kelias.