V. Grainytė: laimės potyriui nebūtinos kontrastingos patirtys

„Nesidairymas į kitų gyvenimus leidžia jaustis harmoningiau“, – paklausta apie laimės sąlygas pripažįsta rašytoja, dramaturgė, poetė Vaiva Grainytė.

Laimės permąstymams Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ ir Nacionalinės premijos laureatė skyrė naują knygą – koliažinį romaną „Rožės ir bulvės“. Galimybę susitikti su rašytoja kauniečiams suteiks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ ir kongresas „CoHappiness“.

Belaukiant gyvų susitikimų – pokalbis su V.Grainyte apie naujausios knygos iššūkius, turinio, kontekstų jungimo vingius, netikėtumus ir atradimus, asmenines laimės ir nelaimės pajautas.

– Knyga „Rožės ir bulvės“ yra kongreso „CoHappiness. Permąstant laimę“ programos dalis. Šis renginys bus skirtas laimei – neretai mokslininkus, menininkus gluminančiai temai – permąstyti. Ar jums buvo didelis iššūkis ir didelis iššūkus rengti knygą šia tema ir kodėl?

– Iš kongreso iniciatorių sulaukusi kvietimo parašyti knygą laimės tema kiek sutrikau. Laimė – ne tik itin plati, paini, daugiaprasmė, bet ir banalybių, ir klišių gaubiama tema. Apie ją daug kalbama savipagalbos knygose, kursuose, mokymuose. Tai bene pagrindinė dvasinių ir pseudoezoterinių praktikų ašis. Nerimą kelia klausimas, kaip išvengti dubliavimosi su jau egzistuojančia informacija, nekalbėti žinovės tonu, kaip neparašyti bakalaurinio darbo, t.y. sauso tyrimo apie, tarkime, istoriškai besikeičiančias laimės sampratas, ar nenuklysti į vien sarkazmo, parodijos arba, atvirkščiai, – filosofines lankas. Turint mintyje temos mastelį, jas, tas lankas, reikėjo apsibrėžti.

Nerimo kėlė ir knygos – t.y. ne straipsnio ar esė – formatas, ir nurodytas pusantrų metų terminas. Kadangi leidinys dvikalbis, procesas – rašymo, perrašymo, vertimo ir redagavimo darbai – truko dvejus metus. Turėjau garbės bendradarbiauti su nuostabiai jautriais anglų kalbos vertėjais – Karla Gruodis ir angliškojo vertimo redaktoriumi Jeremy Hillu.

Bejėgiškumas ir dvejonės rungėsi su nerimu, tačiau laimėjo smalsumas ir intriga. Pasikinkiusi šiuos du žirgus, dvi varomąsias jėgas, leidausi į intelektualinį nuotykį. Drąsino projekto iniciatorių suteikta visiška kūrybinė laisvė ir žinojimas, kad veikiu ne akademiniame, o grožinės literatūros lauke, kad laimės tyrimo metu įgytas žinias verčiu kūriniu, o ne vadovėliu ar straipsnių rinkiniu.

– Kas paskatino rinktis būtent tokią – koliažinio romano – formą?

– Koliažinės formos iš karto nepasirinkau. Ji gimė ir gryninosi palaipsniui – ieškant tinkamos tonacijos, žanro, nardant tarp įvairių kontekstų, šaltinių, skaitant įvairią literatūrą. Vienu metu stichiškai rašiau ir straipsnius, ir trumpas istorijas – vienaip ar kitaip pagrindinės temos veikiamas miniatiūras. Jau turint tekstų pluoštelį, atsirado aiškesnė kryptis.

Knygos turinys vystėsi pasitelktus tiek poetinę asociacijų logiką, kai jungiami tarpusavyje, atrodytų, nesusiję pasažai, tiek racionalų, dramaturginį mąstymą. Knygos forma – sąmoningas straipsnių pynimas su trumpomis istorijomis – tapo konceptualiu sprendimu, leidžiančiu motyvuoti hibridinį „Rožių ir bulvių“ žanrą: publicistinių straipsnių autorystę priskyriau vienam iš knygos veikėjų, tad romanas yra apie rašomą knygą laimės tema ir aplink rašomus tekstus vykstančias, o gal įvykusias, laimės patirčių miniatiūras.

Romaną įvardyti kaip koliažinį pasiūlė leidykla „Baltos lankos“. Šis terminas reiškia skirtingų žanrų ir rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.

– Ar, jūsų nuomone, į laimės temą mūsų visuomenėje reikėtų labiau gilintis? Ar tai padėtų atskirti, kur iš tiesų slypi kiekvieno mūsų laimė, o kur – užslėpti siekiai kažką kažkam įrodyti ar įsprausti save į visuotinės laimės klišes?

Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo.

– Nesu tikra, ar tas labiau ar daugiau čia būtinas, turint omenyje ir taip sparčiai klestinčią laimės industriją. Galbūt svarbesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis laimės temos aspektas? „CoHappiness“ kongresas ir siekia sukurti tokią platformą, kurioje susitiktų platesni žvilgsniai ir rakursai.

– Rašydama knygą, gilinotės į laimės sąvoką – aprašėte cheminius organizme vykstančius procesus, įvairias skirtingais laikmečiais vyravusias laimės, požiūrio į depresiją teorijas, tyrinėjote kasdienybėje įsitvirtinusį laimės sureikšminimą ir prievolės mechanizmą. Kokie jums buvo netikėti atradimai? Ar po šios knygos jūsų pačios požiūris į laimės sąvoką pakito?

– Turėjau galimybę įgyti naujų, nors ir fragmentiškų, diletantiškų, žinių iš įvairių dalykų: zoologijos, frenologijos, ekonomikos, sociologijos, neurologijos ar filosofijos. Atradimai lydėjo nuolat. Jie, ko gero, labiausiai susiję su netikėtomis kontekstų jungimo galimybėmis. Pvz., jeigu ne „Rožių ir bulvių“ iššūkis, smegenų nebūčiau susiejusi su brokoliu, brokolio su poete Anne Sexton, A.Sexton psichinės sveikatos su XIX a. amerikiečių geležinkelininko patirta galvos smegenų trauma, o šio istorinio liudijimo – su šiuolaikiniu laimės šarlatanizmu.

Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo. Tiesa, beveik supratau, kaip apskaičiuojamas šalių laimingumo indeksas.

– Viename savo interviu sakėte, kad riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo yra labai trapi arba jos tiesiog nėra. Jūsų knygoje „Rožės ir bulvės“ ryški pandemijos tema, kuri buvo itin aktuali rašant šį kūrinį: koronavirusas, karantinas tapo svarbiu knygos fonu. Jeigu tekstą vis dar konstruotumėte, ar šių dienų įvykiai karo kontekste kažkokiomis formomis įsilietų į fabulą? Gal galvojote šia tema – kokie atsirastų knygos herojai, kokias jie istorijas pasakotų?

– Jūsų minėtame interviu, manau, omenyje turėta išsitrynusi riba tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir laisvalaikio – tai atskira tema. Dėl į knygos turinį persikėlusių aktualijų – taip, jos neišvengiamai mus veikia. Pandemija buvo tokia įspūdinga ir siurreali patirtis (beje, koronavirusui turėčiau būti dėkinga už sėslų pusmetį, leidusį susikurti rašymo rutiną), kad sustojusio pasaulio aura neišvengiamai įsiskverbė į knygą. Neabejoju, kad Ukrainoje vykstančio genocido įvykiai taip pat koreguotų knygos turinį. Gal tiesiog paralyžiuotų rašymo veiksmą, priverstų naujai kvestionuoti jo prasmingumą.

– Savo knygoje rašote, kad „dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip kanalizuojanti, galinga, išjudinanti jėga: be akistatos su kančia nebūtų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keitusių istorijos vagą ar visatos sampratą“. Ar tai galioja ir laimei? Ar tik susidūręs su sunkumais gali suvokti, ką savo gyvenime gali apibrėžti sąvoka „laimė“?

– Laimę tyrinėjantis knygos veikėjas nemažai advokatauja (oficialiai mažiau nei laimė) pageidaujamiems turiniams – kančiai, liūdesiui – jie legalizuojami, parodomi ir tyrinėjami kaip svarbios ir integralios išorinio ir vidinio pasaulio dalys. Ar laimės potyriui būtinos kontrastingos patirtys? Manau, nebūtinai, tačiau, tarkime, katastrofos ar ligos akivaizdoje sumažėjusi poreikių ir troškimų amplitudė išgrynina, pakeičia laimės sąvoką, tampa paprasčiau vertinti mažus dalykus.

– Jūsų knygos pavadinimą pasuferavo šventosios Faustinos dienoraštyje aprašytas jos patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi verdamų bulvių puodo dangtį, ten rado rožes. Ne tai, ko tikėjosi, bet tai nereiškia, kad nusivylė. Kaip manote, ar netikėtumo faktorius yra svarbus laimės pajautai? Gal iš tiesų, tikėdami rasti laimę vienur, ją netikėtomis formomis aptinkame kitur? Tik ar gebame atsiplėšti nuo pirminio tikslo ir ar sugebame ją atpažinti?

Šis terminas reiškia skirtingų žanrų ir rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.

– Sesers Faustinos patyrimas greičiausiai koduoja gilesnes prasmes nei netikėtumo – staiga aplankytos sėkmės – momentą. Tačiau taip, kaip teigiama „Rožių ir bulvių“ veikėjo rašomose esė, laimė anksčiau sieta su išoriniais veiksniais, tokiais kaip sėkmė, atsitiktinumas, netikėtai nusišypsojusi Fortūna. Bene nuo XVIII a. laimė suvokiama labiau kaip subjektyvus turinys. Abi šios laimės sampratos – objektyvioji ir subjektyvioji – iki šių laikų yra gajos, tarpusavyje besimainančios ir taip komplikuojančios pačios laimės sąvoką. Tad, žiūrint iš šalies, grynai techniškai, laimingu galima pavadinti ir miške stambią pinigų sumą radusį sulytą grybautoją, ir gyvenimo meilę tame pačiame lėktuve sutikusį, įprastai į eilinę konferenciją keliavusį klerką. Tačiau galbūt tiek romantiniai klerko santykiai, tiek pinigai grybautojui vėliau atnešė daug skausmo ir nemalonumų. Dar vėliau tais sunkių patirčių serpantinais tariami veikėjai galimai nuvingiavo į laimės teritoriją, kuri taip pat nesidriekė amžinai... Manau, atpažinimas yra santykinė ir kintanti, laiko ir atstumo veikiama perspektyva.

– Jūsų knygoje rašoma: „Don Chuanas klausia, kas mane daro laimingą.“ Kas jums yra laimė? Kada ją jaučiate? Ir apskirtai, ar jums pačiai svarbu analizuoti savo laimės pajautas, ką tai duoda?

– Verta patikslinti, kad šį klausimą Vikai, vienai iš knygos veikėjų, uždavęs Don Chuanas yra meksikietis iš specialios susitikinėjimų programėlės (angl. dating app). Vika galiausiai išsilaisvina iš desperatiškų antrosios pusės paieškų, bandymo įgyvendinti laimingos šeimos programą ir atranda laimę, savo vidinę Atėnę, visai kitur.

Pati asmenines laimės ir nelaimės pajautas analizuoju nuolat – tai, matyt, yra ir psichinės konstitucijos, ir profesinės ligos pasekmė. Toks proto būvis suteikia įžvalgų, idėjų, kurias vėliau galiu įdarbinti, panaudoti kūryboje. Vis dėlto laimingiausia esu tada, kai pavyksta nuolat besisukantį analizės malūną bent kiek pritildyti. Nesidairyma į kitų gyvenimus taip pat leidžia jaustis harmoningiau.

– Ar pritariate, kad laimė yra mūsų apsisprendimas?

– Tai viena iš teorijų, kuriai turbūt pritartų kognityvinės psichologijos šalininkai, daugelis vadovų ugdytojų (angl. coach), iš sunkumų išsikapstęs žmogus arba viena iš „Rožių ir bulvių“ knygoje cituojamų laimės eksperčių, teigiančių, kad laimė tėra įpročio klausimas.

Jeigu pritarčiau vienam – šiam ar kitam – galimam laimės išgavimo būdui ar apibrėžimui, anuliuotųsi visas „Rožėse ir bulvės“ vykstantis tyrimas: klausimų, atsakymų ir naujų klausimų tvistas. Mieliau likčiau ten, kur jaučiuosi geriausiai, – paradokso, minėtojo tvisto stichijoje, o ne laimės žinovės kėdėje.


Kas: „Kauno literatūros savaitė“: susiti­kimas su V.Grainyte.

Kur: Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Ka­da: Gegužės 4 d. 19 val.


Kas: Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“.

Kur: Įvairiose Kauno erdvėse.

Ka­da: Birželio 1–3 d



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių