V. Dineikos pionieriški žygiai Lietuvos teatro ir futbolo istorijoje

2020-ieji žymi žaismingu žvilgsniu į kūrybą ir kasdienybę pagarsėjusio tarpukario teatro aktoriaus ir futbolininko Viktoro Dineikos 120-ąsias gimimo metines.

Iš futbolo aikštės į sceną

"Dainos, kupletai ir įvairūs šposai margins vakaro programą, kurioje pirmą sykį pasirodys gražus importuotas Nigeris." Taip drąsiai ir linksmai skelbiama renginio plakate, 1926 m. iškabintame Bruklino gatvėse, Amerikoje gastroliuojant V.Dineikos suburtai lietuvių estrados grupei "Dzimdzi drimdzi".

V.Dineikos gyvenimas buvo toks pats pilnas pokštų kaip ir "Dzimdzi drimdzi" pasirodymai. Netikėtumai aktoriaus gyvenimą lydėjo jau nuo jaunų dienų. V.Dineika gimė 1900 m. sausio 1 d. Rygoje, kur gyveno po 1831 m. sukilimo iš Lietuvos ištremti būsimo artisto tėvai. Mokėsi gimnastikos Rygos aukštesniojoje mokykloje, pradėjo aktyviai domėtis futbolu (Ryga tuo metu buvo garsus futbolo centras) ir buvo besiryžtąs savo gyvenimą skirti sportinei veiklai. Vis dėlto netikėtai sėkmingai prasidėjusią karjerą futbole jis iškeitė į teatrą.

Būdamas 16 metų gimnazijos absolventu, V.Dineika išvyko į Sankt Peterburgą, kur baigė buhalterijos ir hidrotechnikos kursus. Mokydamas šių specializacijų toliau domėjosi futbolu, tačiau visai neplanuotai atrado teatro pasaulį. Arba, ko gero, atvirkščiai – teatras jį surado. Peterburge jaunasis futbolininkas susipažino su ten gyvenusiais lietuviais teatralais ir kitais menininkais, aktyviai lankėsi rusų spektakliuose. Bet labiausiai jį sužavėjo Peterburge pirmąją lietuvių teatro studiją įkūrusio teatro režisieriaus Juozo Vaičkaus, inicijavusio lietuvių profesionalaus teatro steigimąsi, pasirodymai. V.Dineika įstojo į J.Vaičkaus dramos studiją, kurioje aktorystės meno stropiai mokėsi dvejus metus (1916–1918). Tapo J. Vaičkaus "Skrajojamojo teatro" aktoriumi.

1918 m. V.Dineika persikėlė gyventi į Lietuvą. Buvo savanoriu besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje ir už aktyvią veiklą apdovanotas – paskirtas butas Kaune, Vydūno alėjoje. Taip jaunąjį sportininką ir aktorių likimas ilgam atvedė į Kauno miestą. 1919 m. sugrįžo prie sportinės veiklos, noras paraleliai darbavosi ir teatro srityje, bei ėmė garsėti kaip puikus futbolininkas (žaidė Lietuvos sporto sąjungos (LSS) ekipoje, vėliau – Lietuvos futbolo komandoje, 1922 m. tapusioje pirmąja Lietuvos futbolo čempione), futbolo teisėjas, reporteris, sporto organizatorius, buvo paskirtas Lietuvos sporto lygos centro komiteto sekretoriumi. V.Dineikos veikla paliko svarbų indėlį Lietuvos futbolo istorijoje.

Aktyviai futbole reiškėsi iki 1924 m., o po to visiškai atsidavė teatrui. "Artėjo VIII Paryžiaus olimpinės žaidynės. Jose ruošėsi dalyvauti ir Lietuvos sportininkai. V.Dineikai gausėjo visuomeninių darbų, tad reikėjo apsispręsti: sportas ar teatras. Viktoras pasielgė garbingai: nenorėdamas būti popieriniu sporto valdininku, rašo pareiškimą, kad, būdamas labai užsiėmęs teatre, pasitraukia iš LSL CK sekretoriaus pareigų" (Algirdas Klimkevičius, "Lietuvos aidas", 2000 m. sausio 13 d.). Aktorius tapo Lietuvių meno kūrėjų draugijos valdybos nariu (Dramos sekcijos sekretoriumi), 1920 m. įsteigusios profesionalų Lietuvos teatrą. Vaidino Dramos vaidyklos, vėliau – Valstybės teatro, spektakliuose.

Sporte sėkmė lydėjusi ir Viktoro brolį Karolį, kuris taip pat buvo sportininkas, tik, priešingai nei brolis, nemėgęs futbolo. Jam artimesnis buvo krepšinis. 1922 m. K.Dineika publikavo knygą "Krepšiasvydis", kurioje susistemino šios sporto šakos taisykles. Organizavo krepšinio rungtynes Lietuvos kariuomenėje, dirbo kūno kultūros mokytoju, garsėjo kaip sporto teoretikas, sveikos gyvensenos šalininkas.

Bičiuliai: iš kairės – J.Olšauskas, J.Dikinis, V.Dineika ir A.Vanagaitis. patefonas.lt nuotr.

Tiesa, reikėtų pažymėti, kad tarpukariu ne tik V.Dineika, bet ir kiti teatralai buvo aktyviai įsitraukę į sportinę veiklą. Pavyzdžiui, operos solistas Kipras Petrauskas taip pat buvo aistringas futbolo gerbėjas, jis buvo Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos garbės narys, globojo savo vardu pavadintą ("Kipras") futbolo klubą ir 1923 m., steigiant Lietuvos futbolo lygą, buvo kviečiamas būti jos pirmininku, bet atsisakė. Kaip futbolo žaidėjas ir teisėjas, išgarsėjo ir kitas žinomas operos solistas Petras Oleka.

"Teatralinis turnė"

V.Dineika – pionierius net tik Lietuvos futbole, bet ir estrados mene. Jis vienas pirmųjų stipriai susidomėjo estrada ir pradėjo pats ją kurti. Kartu su kolegomis aktoriais Antanu Vanagaičiu, Juozu Olšausku, Jonu Dikiniu (vėliau jį pakeitė Stasys Pilka) 1924 m. aktorius subūrė tuomet plačiai išgarsėjusios satyrinės estrados grupę "Dzimdzi drimdzi". Pavadinimą jaunieji aktoriai sugalvojo remdamiesi vienos dzūkiškos humoristinės liaudies dainos žodžiais. Grupė dvejus metus gastroliavo Amerikoje.

"Birželio 15 d. išvažiavo į Ameriką žymesnieji Lietuvos Valstybės teatro artistai. Jie ketina padaryti teatralinį turne po Jungtinių Valstybių lietuvių kolonijas", – panešama 1924 m. laikraštyje "Lietuva". Keliavę tokiu maršrutu: Masačusetsas, pradedant Bruklinu, Niujorkas, pradedant Bostonu, Pensilvanija ir Ilinojus, pradedant Čikaga. Didesniuose miestuose buvo vaidinama po du vaidinimus.

"Gastrolių programon ima linksmą muzikos vokalę programą su vaidinimu, deklamacijomis, kupletais, muzika ir dainomis" ("Lietuva", 1924 m. rugsėjo 2 d.). Taip buvo pristatoma "Dzimdzi drimdzi" pagrindinė programa. Savo pasirodymuose pasitelkdama juoką grupė pašiepdavo Lietuvos išeivių nutautėjimą, jiems svetimą amerikietiško gyvenimo būdą, vaizdavo ir politines to meto aktualijas, pavyzdžiui, Vilniaus išvadavimą. V.Dineika pats rašė scenarijus. Tai buvo drąsūs pasirodymai, kėlę net tik juoką, bet ir susijaudinimo ašaras. "Dzimdzi drimdzi" akimirksniu "paimdavo publiką į rankas". V.Dineika vykti drauge į Ameriką kvietė ir teatrą jį atvedusį režisierių J.Vaičkų, bet šis atsisakęs.

Grupės repertuarą sudarė keli pagrindiniai vaidinimai – patriotinė misterija "Laisva Lietuva", "Šiupinys", "Jovalas", "Mūsų troškimas", "Piršlybos". Buvo skaitomos ištraukos iš šių dramų: V.Mykolaičio Putino "Valdovo sūnus", Maironio "Kęstučio mirtis", S.Čiurlionienės "Aušros sūnus". Išlikę tarpukario spaudoje straipsniai ir pasirodymų plakatai liudija, kad gastrolės buvę itin įdomios ir linksmos. Išskirtiniai buvę jau patys renginių plakatai – žvelgiant į juos negali nenusijuokti. Savo pasirodymus patys artistai įvardijo "jovališku rezginiu ant dzimdziško urpalio".

Įdomu ir tai, kad V.Dineika "Dzimdzi drimdzi" vakaruose vaidindavo moteriškus vaidmenis, kurie keldavo dar didesnę šypseną. Būta ir nelinksmų nuotykių – Bostone gastrolių metu V.Dineika pateko į avariją ir patyrė stiprių sužalojimų. "Jis bėgdamas skersai gatvę pakliuvo po sunkiuoju automobiliu, kurs sužeidė Dineikai koją, ranką ir skaudžiai apdraskė veidą" ("Lietuva", 1926 m. sausio 28 d.). Laimei, aktorius sėkmingai pasveiko ir toliau tęsė kūrybinę veiklą.

V.Dineikos vadovaujama grupė "Dzimdzi drimdzi" siekė ne tik pralinksminti, bet ir svetur skleisti žinią apie užgimusį lietuvišką teatrą ir lietuviškumą apskritai. Taip pat kartu siekė ir tuomet tokios Valstybės teatrui reikalingos Amerikoje gyvenusių lietuvių išeivių finansinės paramos.

Iš Amerikos į Kauną grįžęs 1926 m. V.Dineika subūrė naują estradinę grupę "Linksmieji broliai", su kuria lietuvius linksmino iki 1940 m. Trupė važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius, taip pat daug vaidinimų surengė ir radijo eteryje. Šia satyrine estrada kritikavo miesčioniško to meto lietuvių gyvenimo ydas, išjuokdavo girtuoklius ir valkatas. Paraleliai V.Dineika aktyviai dirbo Valstybės teatre.

Estrada: „Dzimdzi drimdzi“ plakatai smalsuolius viliojo į humoro vakarus. Saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje / e.paveldas.lt

Pusiau klounas

Kuo išskirtinė buvo V.Dineikos vaidyba? Teofilė Vaičiūnienė prisiminimuose, publikuotuose knygoje "Scena ir gyvenimas" (1975), V.Dineiką prisimena kaip tiek scenoje, tiek gyvenime nuolat besišypsantį, o jo šypseną prilygina putojančiam šampanui. Nesvarbu, jis vaidino komedijoje ar tragedijoje, visur putojo šypsena – žaisminga, viltinga, groteskiška. Dėl įgimto linksmo charakterio daugiausia vaidmenų sukūrė komedijose: "Dineika puikiai lošia komedijas ir išeina puikus pusiau klounas" ("Dirva", 1925 m., gruodžio 25 d.).

Kaip pamena V.Dineikos mokinė operos solistė Regina Tamulevičiūtė, gyvenime jis buvo ne vien linksmas, bet turėjo ir kitą asmenybės pusę. "Buvo labai rimtas, susirūpinęs, nestokojantis naujų idėjų ir sumanymų" ("Kultūros barai", 1990 m., Nr. 1).

Be puikaus humoro jausmo, aktorius publiką žavėdavo ir savo ištreniruotu, gracingu kūnu, judesių lengvumu. Lyginant su kitais to meto dramos teatro aktoriais, V.Dineika išsiskyrė tuo, kad daug dėmesio skyrė veikėjų charakteriams perteikti scenoje kalbant kūno kalba. Kaip kad šokyje. Jis entuziastingai lankė ir Olgos Dubeneckienės įsteigtą pirmąją Lietuvoje baleto studiją. Nusisukęs nuo futbolo nesiliovė sportavęs toliau. Šiandien, ko gero, jis galėtų būti puikus šiuolaikinio šokio šokėjas. Tuo metu, deja, tokios galimybės nebuvo, tad turimą fizinį pasirengimą ir judesių kalbą V.Dineika bandė jungti su įprasta dramos teatre vaidyba. Jo personažai būdavo paprasti, gyvi, nuoširdūs, Be viso to, aktorius turėjo puikų balsą ir ritmo pojūtį (dainavo ir operetėse).

V.Dineika dirbo su visais svarbiausiais Valstybės teatre kūrusiais režisieriais: Juozu Vaičkumi, Konstantinu Glinskiu, Antanu Sutkumi, Borisu Dauguviečiu ir teatre kurį laiką viešėjusiu Michailu Čechovu. Iš viso sukūrė apie 150 vaidmenų, daugiausia jų buvo antraeiliai. Svarbesni vaidmenys: Skaidra (V.Mykolaičio-Putino "Valdovas", rež. K.Glinskis, 1921), Fabricijus (C.Goldoni "Mirandolina", rež. B.Dauguvietis, 1924), Valeras (Molière'o "Tartiufas", rež. B.Dauguvietis, 1926), Chlestakovas (N.Gogolio "Revizorius", rež. M.Čechovas, 1933), Ser Endrejus Egčikas (W.Shakespeare’o "Dvyliktoji naktis", rež. M.Čechovas, 1933), Juokdarys (W.Shakespeare’o "Karalius Lyras", rež. K.Juršys, 1937), Bielogubovas (A.Ostrovskio "Pelninga vieta", rež. B.Dauguvietis, 1938), Kleantas (Molière’o "Šykštuolis", rež. K.Juršys, 1938).

Juoku sakoma teisybė

Tarpukario lietuviškoje spaudoje daug dėmesio susilaukė pirmą kartą spektaklį režisavusio Valstybės teatro aktoriaus Kazio Juršio darbas – W.Shakespeare'o tragedijos "Karalius Lyras" pastatymas, kuriame V.Dineika vaidino juokdarį. Aktorius stipriai nustebino net teatro žinovus, personažo jausmų gyliu ir natūralumu pranokęs pagrindinį Lyro vaidmenį, kurį vaidino Vincas Steponavičius. "Jo susikaupimas, prasmingumas vaidybiniuose taškuose puikiai vaizdavo skurdžią, nuvargintą pačio Lyro sielą. Juokdarys kenčia, glaudžiasi į savo dėdę (karalių) peršlapęs audroj kaip žiurkė (A.Budrys, "Naujoji Romuva", 1937 m., Nr. 21–22). "Noras juoku pasakyti teisybę, gailesys savo valdovo, ištikimybė ir bejėgiškumas prieš daromą skriaudą Dineikai tikrai pavyko įkūnyti į pasigėrėtiną vaidybą" (Alminas, "Vairas", 1937 m., Nr. 6).

Gausiai recenzijų pasirodė ir po 1932–1933 m. Valstybės teatre viešėjusio garsaus Rusijos aktoriaus ir režisieriaus M.Čechovo pastatytų premjerų – Šekspyro "Hamleto", "Dvyliktosios nakties" ir Gogolio "Revizoriaus". Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, unikalų vaidybos metodą sukūrusio M.Čechovo pamokos lietuvių aktoriams buvo be galo naudingos. Tačiau tuo metu M.Čechovo viešnagė sulaukė gana priešiškų vertinimų: "O ką tie svetimieji mums davė už tas milžiniškas sumas, kurias teatras jiems sumokėjo? Rusiškos dvasios įpumpavo ir keletą nevykusių pastatymų" (Alkis, "Vairas", 1933 m., Nr. 11).

M.Čechovo spektakliai buvo kritikuoti dėl "aktorių sudaiktinimo", jų kūrybinės laisvės apribojimo, "perdėto sielojimosi", dėl režisieriaus kūrybai būdingų "patalogiškai nerviškų pradų". Šiame kontekste išsiskyrė žmogišku paprastumu dvelkiantys V.Dineikos personažai, neįtelpantys į šiuos pasipiktinusių kritikų teiginius.

Futbolininkas: 1922 09 24. Lietuvos sporto sąjungos komanda čempionė – pirmoji pergalė tarptautinėse rungtynėse Rygoje. Komanda prieš rungtynes. V.Dineika – antras iš dešinės.

Pradėjęs vaidinti pirmuose profesionalaus lietuvių teatro spektakliuose jaunasis aktorius sulaukdavo ir kritikos strėlių. Po spektaklių premjerų pasirodžiusiose recenzijose daugiausia kritikuotas jo vaidmenų "pertempimas", per didelis šaržavimas. Turėjo ir kalbos defektą – kalbėdamas per daug pabrėždavęs priebalsę "s".

Vien vaidyba V.Dineika neapsiribojo, savo gebėjimus jis išbandė ir režisūroje bei dramaturgijoje. Parašė dramą "Baltakė" (1922 m.), rašė pjeses radijo teatrui. Į lietuvių kalbą vertė užsienio autorių dramas. Režisieriaus pareigas Kauno dramos teatre aktorius ėjo iki 1949 m., paruošė dvylika aktorių, tarp kurių – H.Vancevičius, A.Voščikas, J.Lozoraitis, L.Zelčius, R.Senkutė.

V.Dineikos režisuoti spektakliai: B.Lavreniovo "Lūžis" (1941 m., su B. Dauguviečiu ir S. Čaikausku), S. Kymantaitės-Čiurlionienės "Didžioji mugė" (1944), O. Goldsmitho "Klaidų naktis" (1946), C. Goldoni "Žaismingas nuotykis" (1948).

Bet tai dar ne viskas, kuo buvo V. Dineika. Jo nerimastingas charakteris pastoviai vedė naujų iššūkių link. 1946 m. jis savo jėgas išbandė ir Lietuvos kino studijoje dubliažo grupėje (dirbo dubliažo režisieriumi). Pablogėjus sveikatai aktorius visam laikui pasiliko gyventi Vilniuje ir į Kauną nebegrįžo. LKS įgarsino apie 150 pilnametražių filmų. Čia dirbo iki pat mirties – 1968 m. rugsėjo 25 dienos. Didžiąją gyvenimo dalį teatrui paskyręs aktorius niekada neužmiršo ir meilės futbolui – gyvybė užgeso vieną pavakarę jam klausantis futbolo rungtynių reportažo.

1935 m. aktorius apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, sovietmečiu, 1965 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

V.Dineikos neblėstantis entuziazmas ir charizma stipriai įkvepia. Tikėti savo idėjomis, nebijoti būti savimi. Įkvepia įvertinti tai, kokie buvome ir kokie galime būti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių