Caro valdžios numalšinto 1863-iųjų sukilimo ženklu paženklinti metai baigiasi skausminga sukaktimi. Gruodžio 28 d. sukanka 150 metų nuo dienos, kai Kaune mirties bausmė įvykdyta kunigui Antanui Mackevičiui.

Juzefos sapnas

Paberžės bažnyčios klebono A.Mackevičiaus asmenybė nepelnytai primiršta. Tačiau istorikė Anelė Butkuvienė puikiai žino daugybę faktų iš garsiojo Liolių parapijos (Raseinių apskritis) žemaičių bajorų Tado ir Marijonos Mackevičių sūnaus gyvenimo.

Ypatingą dėmesį A. Mackevičiui rodė ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, kraštotyrininkas Gediminas Ilgūnas, dar sovietmečiu ieškojęs ir suradęs namą Vilkijos apylinkėse, kur buvo užkluptas ir suimtas sukilimo vadas.

Būtent G. Ilgūnas kalbino dabar jau mirusią Juzefą Ignatavičienę, gyvenusią tame name. Anuomet, 1863 m. gruodį, toje Ringovės kaimo troboje gyveno eigulys Petraitis.

J. Ignatavičienė tvirtino G. Ilgūnui, kad ji sapnuojanti kunigą – sukilėlių vadą, kuris, stovėdamas trobos tarpduryje, vis klausdavęs, kodėl jį visi užmiršę. Tai sutvirtino G.Ilgūno mintį įamžinti A. Mackevičiaus suėmimo vietą.

Į istorinį namą būsimasis signataras veždavo ekskursantus, besidominčius sukilimu ir jo vadu, o 1981 m. su bendraminčiais slapčia nuo sovietų valdžios čia pastatė įžymiojo liaudies meistro Ipolito Užkurnio sukurtą koplytstulpį. Po to J. Ignatavičienė vėl esą susapnavusi kunigą – jis dėkojo Lietuvai, prisiminusiai jo auką.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sukilimo vado suėmimo vietoje pastatytas paminklinis atminimo akmuo. G. Ilgūnas anuomet apgailestavo, kad nesurasta lėšų namo, kuriame caro žandarų buvo užkluptas A. Mackevičius, remontui.

Lemtingos vestuvės

A.Mackevičius, grįžęs iš piligriminės kelionės į Čenstakavą, kur buvo susitikęs su lenkų patriotinio sąjūdžio dalyviais, rengusiais sukilimą, 1862 m. rugpjūtį dalyvavo Kėdainiuose vykusiose Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės jungtuvėse. Jose dalyvavo ir sukilimą rengę Kostas Kalinauskas bei Jokūbas Geištoras. Per vestuvinius pietus buvo aptarti būsimojo sukilimo planai.

Sukilimas Lenkijoje prasidėjo 1863 m. sausį, o Lietuvoje – vasarį. Tų pačių metų kovo 20-ąją Paberžės bažnyčioje A.Mackevičius per pamokslą perskaitė sukilėlių manifestą, kuriame gyventojai raginami sukilti, palaimino susirinkusius bažnyčioje į sukilimą pasirengusius eiti vyrus. Po to kunigas nuskubėjo į kleboniją, kur, nusivilkęs sutaną, apsirengė pilka sermėga, apvedžiota juodu kailiuku, ir su 250 sukilėlių būriu, ginkluotų dalgiais, išvyko į Surviliškio valsčiaus Miegėnų mišką. Prasidėjo sukilėlių kovos.

A.Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai (daugiausia tai buvo valstiečiai iš visos Kauno gubernijos) netrukus prisijungė prie Z.Sierakausko būrio. 1863 m. kovo–liepos mėnesiais Kauno gubernijoje įvyko 59 sukilėlių susidūrimai ir kautynės su rusų kariuomene.

Pasirinko spąstus

Rudenėjant sukilimas silpo. 1863 m. gruodį A. Mackevičius su savo adjutantu ir iždininku, lydimi dviejų palydovų, keliavo Augustavo gubernijos link, kur turėjo susitikti ir tartis su Lenkijos sukilimo vadovybe dėl tolesnės kovos ir sukilėlių aprūpinimo ginklais bei kitais reikmenimis.

Iš A. Mackevičiaus tardymo medžiagos tampa aišku, kad vyrai visą naktį ėjo per tankų mišką, per purų, siekiantį kelius, sniegą. Auštant priėjo Nemuną, bet gal nepataikė į sutartą vietą, nes ten valties nerado. Sunku dabar pasakyti, ar jie paklydo, ar tai buvo išdavystė.

Išsekinti kelionės, vyrai nutarė pailsėti aukščiau krante pastebėtoje trobelėje. Tačiau jiems pailsėti neteko – netrukus į trobą įėjo keli ginkluoti rusų kareiviai, ieškoję ugnies pypkei prisidegti. A. Mackevičius tuo metu snaudė, sėdėdamas trobos kampe, o jo adjutantas ir iždininkas sėdėjo prie stalo.

Pritrūko jėgų pabėgti

Pasinaudojęs tuo, kad visas kareivių dėmesys buvo nukreiptas į durklais ir revolveriais ginkluotus prie stalo sėdinčius vyrus, A. Mackevičius paspruko iš namo. Pastebėjęs, kad nuo kalno tekantis upelis nuplovė sniegą, sukilėlių vadas, norėdamas sumėtyti pėdas, pakilo nuplauta įkalne ir nubėgo į mišką. Tačiau netrukus pasijuto taip pavargęs, kad, neturėdamas jėgų eiti toliau, krito po medžiu ir, prisidengęs eglės šakomis, atsidavė Dievo valiai.

Po ketvirčio valandos poilsio atsigavęs nusprendė tęsti savo žygį. Deja, išgirdo artėjančių kareivių kalbą. Netrukus jie aptiko bėgimo išvargintą A. Mackevičių ir grąžino jį į eigulio namus, kur sėdėjo nuginkluoti jo bendražygiai.

Iš to meto laikraščio „Kuryer Wilenski“ paaiškėja, iš kur toje vietoje atsirado rusų kareiviai – jie lydėjo iš Kauno į Jurbarką panemunės keliu vežamus puskailinius kareiviams. Tą rytą vienas kareivis, prisikimšęs pypkę tabako ir neradęs pas draugus ugnies, užėjo su savo keliais bendražygiais į trobą, kur ir užklupo įtarimą sukėlusius vyrus. Mat kareiviams pasirodė įtartini poniški jų veidai, ilgi plaukai, aukšti batai, kažkas paslėpta po drabužiais. Šis fatališkas atsitiktinumas pražudė sukilėlius ir jų blyškiaveidį, apžėlusį plačia tankia barzda vadą.

Didelė caro valdžios sėkmė

Suėmimo dieną, 1863 m. gruodžio 17-ąją, A. Mackevičius su stipria apsauga buvo išvežtas į Kauną, kurį pasiekė vakare. Jo suėmimą caro valdžia laikė ypač didele sėkme. Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas apie A. Mackevičiaus suėmimą skubiai pranešė savo tėvui – Vilniaus karinės apygardos kariuomenės vadui generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, o šis telegrafavo į Peterburgą karo ministrui.

Sukilimo vado suėmimas greitai apaugo įvairiais gandais ir legendomis, tačiau istoriniai tyrinėjimai patvirtina, kad A.Mackevičius buvo užkluptas atsitiktinai ir suimtas po gaudynių. Atvežtas į Kauną, buvo uždarytas į kalėjimą, kurio kameros buvo įrengtos dabartinio Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsyje.

Iš trumpalaikio A. Mackevičiaus kalinimo yra išlikę autentiški jo parodymai ir laiškai, kuriuose pripažįsta, kad pagrindinis jo gyvenimo tikslas – pakelti beteisę lietuvių tautą į kovą už laisvę. Tam jis rengėsi 12 kunigavimo metų, panaudodamas pamokslus, vestuves, krikštynas, laidotuves laisvės idėjoms skleisti.

Nuteisė pakarti

1863 m. gruodžio 24 d. Laikinojo karo lauko auditoriato nutarime A. Mackevičius kaltinamas tuo, kad nuo seno puoselėjo anticarinius ketinimus, kuriuos skleidė ne tik tarp savo parapijiečių, bet ir propagavo sukilimą Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose.

Būdamas Kauno vaivadijos sukilėlių vadovas ir turėdamas didelius įgaliojimus, buvo svarbiausias ir veikliausias sukilimo Lietuvoje agitatorius. Auditoriato nuosprendis – bausti A.Mackevičių pakariant ir mirties bausmę atlikti viešai Kaune. Bausmės išvakarėse buvo dar kartą mėginta iš nuteistojo sužinoti apie Motiejaus Valančiaus paramą sukilimui, tačiau suimtasis viską neigė.

1863 m. gruodžio 28 d. 11 val. ryto dabartinėje E. Ožeškienės g. įrengtų kartuvių link A. Mackevičių lydėjo kunigas Baltramiejus Pukšta, kurio pasmerktasis myriop prašė pranešti vyskupui M. Valančiui apie jo mirtį ir tai, kad palieka jam obligacijas. Į egzekucijos vietą pasmerktą myriop kunigą lydėjo kraupus būgnų tratėjimas ir kareiviai. A. Mackevičius į mirties vietą ėjo ramiai.

Mirties akivaizdoje

Pakeliui į egzekucijos vietą A. Mackevičius nusirišo nuo kaklo šaliką, suplėšė jį ir sviedė į minią. Žmonės išgraibstė skutus. Atsisveikinti su sukilimo vadu susirinko tūkstančiai žmonių.

Paprastai prieš kariant sukilėliams ant galvos užmesdavo marškinius ar užrišdavo akis, tačiau A.Mackevičius laukė mirties atviromis akimis. Jis buvo be kepurės, apsirengęs civiliniais drabužiais – atsegtu švarku, kurio apykaklė ir rankogaliai buvo apsiūti žalia medžiaga, o krūtinę juosė žaliai siuvinėta juosta. Prieš mirtį jis paprašė užsirūkyti – jo prašymas buvo patenkintas.

Susirinkusieji egzekucijos vietoje labai jaudinosi ir verkė. A. Mackevičius, ramiai išklausęs mirties nuosprendį, pakėlė rankas į viršų ir atsisveikino su žmonėmis.

Pasak sukilimo dalyvio A. Medekšos, rašiusio apie sukilimą, prie kartuvių bausmę vykdžiusiam karininkui paklausus, ar nuteistasis sutinka išduoti savo bendražygius, jis atsakė: „Aš savo baigiau – dabar jūs darykite savo.“

Neįvardytas egzekucijos liudytojas apie ją rašė: „Kai kazokai ruošėsi jį karti, iš Aleksoto pusės pasirodė bažnytinė procesija su vėliavomis. Kaune kilo nerimas; rusai tuojau nuėmė pontoninį tiltą, Nemuno krante, ties Vytauto bažnyčia, pastatė patrankas.“ Tai bylojo, kad caro valdžia bijojo sukilėlių puolimo.