Baroko laikotarpiu, pasakoja istorikas, eisenos buvo ypač populiarios: kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip teatras, tai teatro scenoje reikia ir vaidinti. „Dėl to eisenos ypač teatrališkos, joms ypač kruopščiai ruošiamasi, jos labai spalvingos, iškilmingos. Jokia valstybės šventė ir didesnis įvykis, pvz., reikšmingo valstybės veikėjo, didiko laidotuvės, religinės šventės, pergalės, neapsieidavo be eisenų“, – kalba V. Liepuonius.

Vertinamas kontroversiškai

10 dukatų monetose, vadinamose portugalais, pavaizduotas valdovo portretas, kitoje – karūnuotas keturių laukų herbas. 1 dukato monetoje – Gdansko herbas su dviem liūtais, 5 ir 10 dukatų monetose – Lenkijos erelis, Švedijos trys karūnos, Lietuvos raitelis ir Folkungų liūtas. Abiejų herbų širdyje – Vazų pėdas, o 5 ir 10 dukatuose herbą juosia ir Aukso vilnos ordino grandinė.

Pasak istoriko V. Liepuoniaus, Zigmantas Vaza – kontroversiškai vertinamas valdovas: „Mano nuomone, jis labai ambicingas valdovas. Jis labai norėjo išplėsti savo valstybės ribas, o pats ambicingiausias jo projektas – bandymas prijungti Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę ir sukurti trinarę Lenkijos, Lietuvos ir Maskvos Kunigaikštystės valstybę. Kitas įspūdingas projektas – bandymas atsisėsti į Švedijos sostą, kas jam, kad ir labai trumpai, bet pavyko. Kažkuriuo laikotarpiu, net galime sakyti, personaliniais ryšiais Švedija, Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos į vieną valstybę.“

Kitiems istorikams, pastebi V. Liepuonius, Zigmantas Vaza – labai fanatiškas valdovas, nesėkmingos politikos vykdytojas, per daug ambicingas, todėl nesugebėjęs suvaldyti bajorų ir bajoriškos demokratijos, reformuoti valstybės į tvirtą centralizuotą monarchiją ir taip padėjęs pagrindus tolesniam valstybės irimui.

„Manau, kad tai vis dėlto perlenkta. Zigmantas Vaza buvo savo epochos žmogus ir tikrai geras valdovas. Kai kam atrodytų, kad reikia spręsti socialines problemas, paleisti valstiečius iš baudžiavos, o ne bažnyčias statyti, bet to laikotarpio didikams bažnyčios ar pompastiškų rūmų statymas, ypač brangios palydos per eisenas buvo svarbus dalykas“, – kalba istorikas.

Jo teigimu, tuo metu didikas galėdavo priartėti prie bankroto ribos, kad tik atrodytų pompastiškai, antraip jis nebūtų didikas: „Didikas, kuris taupo, gyvena kukliai ir investuoja pinigus, kad dar daugiau jų uždirbtų, to meto supratimu, būtų visiškai nevykęs žmogus, kurį niekintų ne tik didikiška aplinka, bet ir pasmerktų valstiečiai – nes koks gi tu didikas, jei neatrodai išsiskiriantis ir iškilmingas.“

Pasak V. Liepuoniaus, auksinės monetos buvo ne tik valiuta, bet ir monarcho galios simbolis, o šiandien tokių monetų atkūrimas – užmiršto istorinio laikotarpio priminimas. „Tai tam tikra net propagandos priemonė, nes ant pinigo yra valdovo profilis – vadinasi, pasaulyje, kuriame nėra televizijos, laikraščių, tai vienas dar iš informavimo būdų, kad dabar toks valdovas valstybę valdo. Be to, tai prestižo reikalas, monarchijos reprezentavimas“, – pastebi istorikas.