Tarpukario lietuviška mokslinė fantastika: pažinimo galimybės ir įkūnytos emocijos

Šiuolaikiniame mene mokslinės fantastikos žanras itin populiarus. Jį mėgsta ir knygas, dramas ar filmo scenarijus rašantys lietuvių rašytojai. O ką žinome apie pirmuosius lietuviškus šio žanro kūrinius?

Mokslinė fantastika lietuvių autorius pradėjo žavėti tarpukariu. Vienas pirmųjų darbų – Igno Šeiniaus (1889–1959) satyrinis romanas "Siegfried Immerselbe atsijaunina" (1934), leidyklos "Vaga" šių metų išvakarėse išleistas naujai, minint rašytojo 130-ąsias gimimo metines.

Pasaulinės literatūros kūrinys

"Tai lietuvio autoriaus ir lietuviškai atkurtas, tačiau pasaulinės, tarptautinės literatūros kūrinys. (...) "Immerselbe" – neabejojama sensacija. Bus plačiai skaitomas ir svarstomas. Po Liudo Vasario ir graboriaus Kruko – Siegfried Immerselbe bus vienas aktualiausių literatūrinių tipų." Taip literatūrologas Liudas Gira (pasirašydavęs slapyvardžiu E.Radzikauskas) laikraštyje "Literatūros naujienos" (1934 m. gruodžio 1 d.) publikuotoje recenzijoje įvertino 1934 m. Kaune (leidykla "Sakalas") išleistą knygą.

„Siegfried Immerselbe atsijaunina“ – it 86 metus brandintas vynas. Dargi lietuviškas.

Perskaičius knygą šiandien, 2020-aisiais, norisi visiškai pritarti L.Giros nuomonei. Laikas nė kiek nesumenkino jos aktualumo, meninės vertės, rašytojo profesionalumo ir pasaulinės literatūros kūrinio įspūdžio. "Siegfried Immerselbe atsijaunina" – it 86 metus brandintas vynas. Dargi lietuviškas. Lietuviškos ir europietiškos gamtos ramybės bei nuolat verdančių emocijų virpesių kontrastu prisodrintas stiprus skonis vaizduotėje leidžia pajusti tarpukario inteligentijos meilę gyvenimui, kiekvieną dieną nugyvenant taip, lyg ji būtų paskutinė. Kiek daug šiame skonyje galima pajusti – nuoširdumo, svajonių, grožio ir romantikos, veiksmo ir tikėjimo, laimės akimirkų ir vidinės tuštumos.

Ir norisi tik apgailestauti dėl regimos neteisybės. Su L.Giros minimų tuo pat metu išleistų kitų autorių romanų veikėjais Liudu Vasariu (V.Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly", 1933) ir Franku Kruku (P.Cvirkos "Frank Kruk", 1934) galima puikiai susipažinti jau vidurinės mokyklos suole. O dėmesio Siegfriedui Immerselbe'ei buvo skiriama labai mažai arba visai neskiriama, į privalomosios literatūros sąrašą įtraukiant I.Šeiniaus romaną "Kuprelis". Sakau "buvo", nes labai norisi tikėti, kad antrasis šių dienų knygos leidimas leis iš naujo atrasti šį nepagrįstai pamirštą lietuvių literatūros perlą.

Kas gi fantastiško vyksta romane? Immerselbe – vienas svarbiausių vokiečių fašizmo ideologas, antropologijos profesorius, Miuncheno "Naujojo antropologijos muziejaus" įkūrėjas ir direktorius: "Visoje Vokietijoje nepaliks jis nei vieno žydo, nei vieno žydiško pėdsako. Bus atsijoti visi, bent kiek suteršti. Vokiečių tauta turės būti kaip krištolas nugryninta. Ne vien fiziškai. Ji bus grynai ariška, sveikai germaniška ir dvasiškai."

Šiam tikslui visą savo gyvenimą paskyręs Immerselbe vieną dieną ekskursijos metu netyčia pamiršta vyriausiojo vokiečių vado vardą. Absurdiška situacija leidžia suprasti, kad jis peržengė senatvės slenkstį ir tuo pats prieštarauja savo idėjoms. Jis randa išeitį – sužino apie italų profesoriaus Gonzano išrastą žmogaus atjauninimo metodą ir išvyksta į Italiją operacijai. Esminis šio atjauninimo metodo principas – pagyvenusiam žmogui yra suleidžiama jauno žmogaus hormonų.

Immerselbe sėkmingai atjaunėja trisdešimčia metų, bet pavirsta žydu, jam suleidus jaunos žydaitės hormonų. Nebetekęs ariškos išvaizdos ir savo ankstesnės pasaulėžiūros jis parašo knygą "Pamatai naujai žmonijai". Tačiau jis nėra išdavikas, jis tiesiog tampa kitu žmogumi, pradeda gyventi visiškai naują, nors ir kartu tragišką gyvenimą. I.Šeinius ėmėsi labai drąsios misijos kritikuoti ir net pašiepti A.Hitlerio nacizmo ideologiją (knyga publikuota praėjus metams po A.Hitlerio atėjimo į valdžią. Dėmesio susilaukė ir tarp Vokietijoje bei Klaipėdoje gyvenusių vokiečių, kurie ėmė patį rašytoją vadinti Siegfriedu Immerselbe).

Įvertinimas: nepagrįstai mažai dėmesio sulaukęs rašytojo kūrinys nusipelno vietos privalomosios literatūros sąraše.

Įkūnytos emocijos

Užvertus paskutinį knygos puslapį krūtinėje jauti pulsuojantį energijos gumulą. Šis plečiasi ir susitraukia mintims vėl pradėjus leistis į pagrindinio romano veikėjo nuotykius. Ko gero, žodis "nuotykiai" geriausiai apibūdina neįtikėtinus profesoriaus išgyvenamus įvykius, kuriuos skaityti yra be galo įdomu ir linksma. Knyga įtraukia iš karto, tačiau atmintyje išlieka ne patys nutikimai, ne vaizduojami moksliniai atradimai, o emocijos, kurias jie sukelia. Tokios stiprios ir gyvos, kad, regis, dar truputis ir minėtas gumulas išsiverš iš krūtinės įgydamas materialų pavidalą.

Net nė kiek nesidomėjus I.Šeiniaus kūrybiniu palikimu (ne gausiu, bet kokybišku) ir jo bruožais, galima aiškiai įvardyti stiprią impresionizmo įtaką. Romanas fiksuoja akimirkos įspūdį atskleisdamas plika akimi nematomą kasdienybės išskirtinumą. Leidžia savo paties gyvenimą įvertinti iš naujo, primindamas, kad kiekviena valanda mūsų gyvenime yra unikali. Negrįžtanti, todėl įkvepianti ir kartu melancholiška. Labai panaši nuotaika aplanko žvelgiant į garsiųjų impresionizmo dailininkų darbus, kuriuose ryškios spalvos ir aiškias formas tirpdantys ekspresyvūs potėpiai leidžia išvysti atmosferos virpesį. Ar tai būtų portretas, didmiesčio ar gamtos peizažas.

Lyg fotografijose šiuose skrupulinguose nuotaikų ir pojūčių aprašymuose rašytojas užfiksuoja ne ką kita, o patį save.

Pagrindinį knygos veikėją I.Šeinius leidžia pažinti visų šių trijų žanrų pagalba – stambiu planu, jam dirbant Miunchene ir gyvenant nuostabios Italijos gamtos apsuptyje. Visais atvejais rašytojas kalba su dideliu emociniu pakilumu. Kelia nuostabą tai, kad verčiant puslapius rašytojo entuziazmas ne mažėja, o auga. Kai kuriose scenose jis taip ilgai užsižaidžia aprašydamas pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį, suskaidydamas jį į daug atskirų fragmentų, kurie skyla į dar mažesnius, kad ilgam pasimeta pagrindinė romano tema.

Jeigu reikėtų recenziją rašyti tarpukariu, kai pasirodė pirmasis knygos leidimas, minėtą aspektą būtų galima įvardyti trūkumu. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai yra neįkainojama vertybė. Netgi atsitiktinė, mat rašytojas knygą publikavo skubėdamas ir dar nespėjęs galutinai jos suredaguoti. Lyg fotografijose šiuose skrupulinguose nuotaikų ir pojūčių aprašymuose rašytojas užfiksuoja ne ką kita, o patį save.

Tarp Immerselbe ir rašytojo portretų būtų galima surasti nemažai atitikmenų. Net ir išvaizdoje – I.Šeinius buvo aukštas, šviesių plaukų, mėlynakis – pasigėrėtinas arijų rasės pavyzdys, kaip ir Immerselbe. Susirgęs rašytojas vyko gydytis į Šveicariją (Immerselbe vyksta į Italiją pro Šveicariją), jis stipriai buvo susižavėjęs ne viena mergina ir išgyveno meilės be atsako dramą (Immerselbe pameta galvą dėl Amerikos žydės Salomės), knygoje veikiančiam lietuvių kilmės personažui – mokslininkui Petrui Inketoniui taip pat būtų galima surasti atitikmenį rašytojo gyvenime pažinotam asmeniui ir t.t.

Fantastika ar realybė?

I.Šeiniui patinka susilieti su pagrindiniu veikėju, labai įtikinamai ir gyvai aprašant jo psichikos procesus iki mažiausių smulkmenų. Galbūt todėl, kad romaną rašė po ilgos kūrybinės pertraukos (20 metų), rašytojas ne tik nepavargsta, bet, regis, kiekvienos Immerselbe vidinio peizažo dalelytės virpesys tik dar labiau jį inspiruoja ir veda prie naujų emocinių atspalvių paieškų. Tai nėra buitinis aprašymas. Pauzėmis, nutylėjimais, daugtaškiais, trūkinėjančiais sakiniais rašytojas kuria poetišką tikrovę.

Autobiografiškumas ištrina ribą tarp to, ką galima būtų įvardyti fantastika ir realybe. Iš tiesų ir pati atjauninimo operacijos idėja nėra vien I.Šeiniaus vaizduotės kūrinys. Kai kurių tarpukario gydytojų buvo svarstoma reali jos galimybė, jiems teigiant, kad senatvė yra liga, kurią galima išgydyti. Buvo netgi atliekamos (tik vyrams) plačiai reklamuojamos atjauninimo operacijos, naudojant gyvūnų hormonus. Tad galima stipriai suabejoti, kiek I.Šeiniaus knygoje yra tikros fantastikos.

I.Šeinius laikomas ne vien lietuvių, bet ir švedų rašytoju, kadangi Švedijoje praleido daug gyvenimo metų (rašytojo kapą galima aplankyti Stokholmo kapinėse) aktyviai įsitraukdamas į diplomatinę veiklą. Švedų kalba aktyviai rašė straipsnius apie lietuvišką kultūrą, o 1940 m. publikavo ir švedišką "Siegfried Immerselbe atsijaunina" variantą. Galbūt tai mano asmeninė sąsaja, tačiau Immerselbe's charakteryje stipriai juntama ir švedų literatūroje žinomų veikėjų dvasia. Be jokios abejonės, puikiai mokėdamas švedų kalbą rašytojas turėjo galimybę plačiai susipažinti su Švedijos rašytojų darbais, tarp jų – ir Augusto Strindbergo.

Būtent šio rašytojo ir dramaturgo romantinis herojus pirmiausia iškyla prieš akis – jausmo primatas, vienišas individualistas, besiblaškantis tarp savo valios ir fatališkumo, karščiuojančios sąmonės, leidžiantis savyje šėlti kraštutinėms būsenoms, norintis pabėgti pats nuo savęs. Abu rašytojai perteikė asmenines patirtis, stipriai domėjosi pasąmone, sapnais, o ir Friedricho Nietzsche's filosofija. Juos suartina ir patirtis gyvenant emigracijoje kitose Europos šalyse bei stipri trauka jos gamtai. Abiejų kurtų veikėjus nuolat lydi gamtos peizažai, reaguojantys į jų išgyvenimus. Immerselbe's nuotykiuose taip pat galima pasigėrėti nuostabia Šveicarijos ir Italijos gamta.

Knyga neabejotinai turi svarbią ir dokumentinę vertę. Ji kartu įamžina ir europietiško tarpukario atmosferą.

Pažinimo galimybės

Beje, su I.Šeiniaus knyga kiek anksčiau (2018 m. pabaigoje) supažindino režisierius Gildas Aleksa spektaklyje "Zygfrydas" ("Teatrono" ir Panevėžio Juozo Miltinio teatrų bendras darbas). G.Aleksa visada turimą literatūrinę medžiagą interpretuoja originaliai ir šiuolaikiškai. Šiuolaikinės technologijos ir originali Aisčio Lansbergo kurta scenografija bei kompozitoriaus Jokūbo Tulabos muzika leido visiškai atsiskleisti Šeiniaus knygos fantastiškumui.

Vis dėlto spektaklis neleido pajusti tų nervingos psichikos virpesių ir būsenų trapumo, poetiškumo, paslaptingumo, taip stipriai juntamų skaitant knygą. Senąjį Zygfrydą vaidinusiam aktoriui Vaidotui Vitkui pavyko įtikinamai perteikti pagrindinio veikėjo vidinę jėgą, tačiau aktoriaus darbas greitai paskendo nelygiavertėje jaunesnių kolegų vaidyboje. Galima būtų kaltinti ir pačią erdvę. Sėdint nelabai teatrui tinkamoje KTU III rūmų salės gilumoje, todėl tiesiog ne viską matant ir girdint, nepavyko užmegzti betarpiško vidinio dialogo su lietuviškuoju Faustu.

Knyga neabejotinai turi svarbią ir dokumentinę vertę. Ji kartu įamžina ir europietiško tarpukario atmosferą. I.Šeinius pastebi viską – ne vien nuotaikas, pasąmonės impulsus, bet ir moterų ir vyrų to meto aprangos detales, kvepalus, elgesį, meilės santykių kultūros subtilybes, kavinių ir miestietiško gyvenimo atmosferą, kelionių ir naujovių aistrą. Rašytojas leidžia net pajusti kvapus. Tarpukariškumą tik dar labiau sustiprina autentiška to meto lietuvių kalba, kuria parašyta knyga.

Perskaičius knygą junti ir savyje įvykusį atsijauninimo procesą. I.Šeinius pažeria ir ne vieną visiškai realų jaunystės receptą. Vienu jų ir norėtųsi baigti tekstą: "Jaunas ir stiprus žmogus turi ne žiūrėti ir laukti, o gyventi ir kurti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių