Quantcast

Tarp ten ir čia: Ukrainos menininkai, atvykę į Lietuvą

Į Lietuvą dėl karo pasitraukusių menininkų iš Ukrainos paprašėme pasidalyti savo istorijomis. Uždavėme jiems klausimų apie dienas, kai prasidėjo karas, jų veiklą ir kaip ją paveikė karas, gyvenimą Lietuvoje. Klausėme, kokį vaidmenį, jų nuomone, karo metu vaidina menas ir kūryba, kaip įsivaizduoja ateitį ir ko linki Ukrainai.

Katerina Beslik, kostiumų dizainerė ir stilistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje

Apie karą žmonės pradėjo kalbėti likus dviem trims mėnesiams iki jo pradžios. Bet aš netikėjau, kad jis prasidės. Pirmąjį nerimo jausmą patyriau likus keturioms dienoms iki jo pradžios. Vis daugiau žmonių pradėjo nerimauti ir skelbti savo mintis socialiniuose tinkluose.

2022 m. vasario 23-iąją sapnavau, kad su kolege Julija ir  jos draugėmis esu kažkokioje nepažįstamoje vietoje ir man labai nejauku, jaučiu grėsmę. Visą dieną mane buvo apėmęs nerimas, tačiau jis mainėsi su patriotinėmis nuotaikomis ir tikėjimu mūsų šalimi. Iki tol internete sklandė informacija, ką reikia būti įsidėjus į išvykimo krepšį, tad namuose į kampą ant grindų buvau pasidėjusi šiek tiek konservų, nusifotografavau dokumentus. Tos dienos vakarą mane tėtis patikino, kad karo nebus...

Vasario 24-ąją 6 val. ryto man paskambino mano draugė Julija (kita) ir sušuko: „Katia, karas prasidėjo!“ Aš jos paklausiau: „Julija, ar tai tikrai tiesa?“ Nelabai ja tikėjau, pradėjau ieškoti informacijos „Google“, bet jos nebuvo. Nuėjau į „Telegram“, kur darbo grupėje kolegos rašė: „Susikrauk daiktus ir vyk į Vakarus. Karas prasidėjo.“ Skambinau tėvams, jie neatsiliepė. Paskambinau broliui, jis pasakė, kad netiki, ir netgi šiek tiek pyktelėjo, kad taip anksti jam paskambinau.

Tą dieną, kai prasidėjo karas, su kolege Julija turėjome eiti į interviu televizijoje (dirbame stilistėmis). Buvo toks gražus laikas mano gyvenime, atrodė, kad mano gyvenimas gerėja. Tapau drąsesnė ir atviresnė.

Išėjau į lauką. Žmonių buvo labai mažai. Gyvenau Kyjivo centre, ten visada būdavo daug automobilių ir žmonių. Beveik viskas buvo uždaryta, išskyrus maisto prekių parduotuves ir vaistines. Visi buvo išsigandę.

Tą dieną nusprendžiau likti Kyjive, būti savo kambaryje ir neiti į bunkerį. Skaičiau naujienas ir skambinau draugams. Kelis kartus persikroviau savo išvykimo krepšį. Pasiėmiau du lankelius, odos priežiūros priemonių, lūpų dažus, šeimos nuotrauką, dokumentus, konservų, duonos ir pakabuką, kurį padovanojo brolis su žmona (savo amuletą, kurio iki šiol nenusiimu) ir tvarstį (kuris nelabai ir praverstų, kai pagalvoji).

Vasario 25-osios naktį nemiegojau, buvo labai baisu, užsandarinau langus ir gulėjau ant grindų tarp lovos ir spintos, atrodė, kad raketa gali atskrieti tiesiai į mano langą. 3 val. nakties išgirdau sireną ir porą sprogimų. Nuėjau į bunkerį. Sėdėjau ten dvi valandas. Ten buvo šalta ir nebuvo ryšio. Visi buvome tylūs ir susimąstę.

Ryte man paskambino kolegė Julija ir pasakė: „Važiuojam. Automobilis jau juda ir nelauks.“  Kaukiant sirenoms 15 minučių bėgau iki metro. Žmonių beveik nebuvo.

Ir tada važiavau automobiliu su Julija ir jos draugėmis, jaučiau grėsmę, nejaukumą. Jie atėmė iš manęs teisę rinktis, teisę gyventi taip, kaip noriu. Mano sapnas išsipildė.

200 km nuvažiavome per aštuonias valandas.

Ukrainoje dar buvome apie keturias dienas. Galvojau, ką daryti toliau. Kai buvome kelyje, man paskambino draugai iš Lietuvos ir pakvietė pas save. Man reikėjo laiko pagalvoti.

Kaip vėliau pasakė migracijos tarnyba: „Tu vieniša moteris.“ Galbūt šioje situacijoje tai neblogas pasirinkimas. Aš neturiu vaikų, vyro, nekilnojamojo turto ar automobilių. Pasiėmiau telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį. Palikau tik savo drabužius, taip pat ir pačios siūtus.

Kovo 1-ąją kirtome sieną su Rumunija. Pėsčiomis. Greitai.

Visa mano šeima yra Ukrainoje – mama ir tėtis, du seneliai. Jie yra Zaporižios srityje. Brolis, jo žmona ir du mylimi mažieji sūnėnai, praėjus savaitei po karo, išvažiavo link Ukrainos vakarų. Tai man buvo pats ramiausias momentas.

Dar keturias dienas buvau Rumunijoje. Kovo 5-ąją išskridau iš Budapešto į Kauną. Draugės iš Lietuvos mane pasitiko. Ir atsidūriau Vilniaus centre.

Pastaruosius dvylika metų gyvenau Kyjive. Esu stilistė, dirbanti filmavimo aikštelėje (su dizaineriais, prekių ženklais, reklama, žiniasklaidos žmonėmis, televizija). Esu mados dizainerė ir įgyvendinu savo projektą – perdarome daiktus, seniems daiktams suteikiame antrą gyvenimą.

Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.

Lietuvoje esu jau tris savaites (su Katerina kalbėjomės kovo pabaigoje – aut. past.). Karolina, pas kurią gyvenu, padarė įrašą, kad ieškau darbo, ir pas mane užsiregistravo apie 700 žmonių. Buvo daug įvairių darbo pasiūlymų. Bet, žinoma, net jei ir karas, noriu pasilikti teisę rinktis, noriu neišduoti savęs ir neatsiduoti vien darbui. Jau dirbau keliuose filmavimuose, pažiūrėsiu, kas bus toliau. Nors, nuoširdžiai, jaučiuosi labai kalta. Daug žmonių, pabėgusių iš Ukrainos, jaučia kaltę dėl įvairių priežasčių.

Kalbant apie mano kūrybą, aš dar nesuprantu. Dabar man sunku ką nors sukurti, gal aš neleidžiu sau, o gal dar per anksti. Bet vis tiek sunku. Manau, kad kūryba yra angelas, ji gali gydyti. Bet kokia simbolika, spektaklis ar daina, remianti Ukrainą, padeda pajusti paramą, bendrystę. Kad nesi vienas. Kad mes nesame palikti. Esame laukiami čia, kitoje šalyje.

Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Lietuvą, – čia yra rusakalbių žmonių, o aš, deja, nemoku angliškai. Kol aš gyvenu Vilniuje, jo centre, ant kalno, Kyjivas, kuriame gyvenau, atrodo kaip paralelinė visata. Toks jausmas, kad Vilnius yra mažas Kyjivas, nors Vilnius yra Vilnius. Čia aš nesijaučiu svetima. Kainos ir mentalitetas beveik tokie pat kaip Kyjive. Vis susitinku su savo srities žmonėmis ar tiesiog su aktyviu Vilniaus jaunimu. Visi labai draugiški ir nori padėti. Ačiū visiems.

Kol kas planuoju likti Lietuvoje, išmokti anglų kalbą ir dirbti savo srityje. Bet nežinau, kas bus toliau.

Karas išmokė mane dar labiau pasitikėti savo nuojauta ir eiti ten, kur ji veda. Nereikia bijoti. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų šiuo metu.

Ukraina dabar yra vieninga šalis. Linkiu, kad ji stipriai nesiremtų nei į Rytus, nei į Vakarus, ji turėtų remtis į save. Ir, manau, kad tai stebina visą pasaulį. Labai didžiuojuosi visais Ukrainos žmonėmis. Tikiu, kad mūsų sielų laukia ramybė, šviesa ir stiprybė.

O. Shakhmatovo nuotr.

Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, operos solistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre

2022 m. vasario 24 d. 5 val. ryto nugriaudėjo galingi sprogimai. Prasidėjo karas. Tiksliau, prasidėjo plataus masto Rusijos Federacijos puolimas. Karas Ukrainoje vyksta jau aštuonerius metus. Tą rytą pabudau, kad apklostyčiau kūdikį, mano vyras taip pat pabudo. Jis pasakė: „Ar girdėjai? Sprogimai... Prasidėjo.“ Maniau, kad jam pasirodė. Bet ne, sprogimai kartojosi. Iškart susikvietėme visus artimiausius Kyjivo draugus, susikrovėme lagaminus ir nusileidome į rūsį.

Pirmą karo dieną mus iškart pasikvietė giminaičiai lietuviai, bet norėjosi tikėti, kad valdantieji susitars ir mums nereikės bėgti. Dvi dienas praleidę šaltame ir dulkėtame rūsyje, išgirdę virš namų periodiškai sklindančius sirenų garsus, sprogimus ir naikintuvų riaumojimą, su vyru ir mama supratome, kad turime pabandyti išvykti. Įšokome į pirmąjį traukinį, važiavusį į Lvivą. Kelionė buvo ilga, per pavojingas zonas važiuodavome išjungę šviesas ir į tikslą atvykome devyniomis valandomis vėliau, nei buvome numatę. Lvive mus priėmė draugas ir dvi savaites gyvenome pas jį, laukdami karo pabaigos. Situacija kaito, tad vyras įsodino mane, vaiką ir mano mamą į autobusą, kuris važiavo į pasienį, o pats grįžo į Kyjivą. Aštuonios valandos pėsčiomis kertant Ukrainos ir Lenkijos sieną, nakvynė lenkų mokyklos aktų salėje, kelias automobiliu į Varšuvą su negalią turinčia savanore prie vairo, nakvynė bažnyčioje. Varšuva, pagaliau naktis autobuse „Varšuva–Vilnius“. Man neužtenka padėkos žodžių visiems, kurie mums padėjo šiame nelengvame kelyje. Šie žmonės turi didžiules, malonias ir gailestingas širdis.       

Ar tikėjomės karo? Tikėjomės. Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.“ Mes jau tada buvome susikrovę lagaminus. Tada buvo aišku, tik kažkas trukdė Putino planams.   

Su savimi pasiėmėme nedidelį maišelį su daiktais, dvejus siuvinėtus marškinius (vyro ir mano), keletą ikonėlių ir nešiojamąjį kompiuterį. Tai visas mūsų turtas šiuo metu. Na, ir neseniai pirktas vaikiškas vežimėlis. Daugelis moterų, kurios stovėjo su mumis eilėje prie sienos, turėjo tik po vieną ar du ryšulius ir vaiką ant rankų.    

Esu operos dainininkė – Ukrainos nacionalinės operos solistė. Kyjive turiu nuostabų darbą, kurį vargu ar galima pavadinti darbu. Scena yra mano pašaukimas. Mūsų kūrybinė komanda turi daug planų ir įdomių idėjų. Ir mes juos tikrai įgyvendinsime!

Pakeliui į Lietuvą draugas man atsiuntė skelbimą feisbuke, kad LNOBT pasiruošęs padėti muzikantams. Parašiau nurodytu adresu, atvažiavusi nuėjau į teatrą. Netrukus jie surengė perklausą ir pasiūlė pasirašyti sutartį iki gegužės 31 d.

Kovo 20 d. su generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku dainavau labdaros koncerte Nidoje. Artimiausiu metu pradėsime dirbti pagal ukrainiečių ir lietuvių programą, kurią planuojame rodyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Pažįstu daug pabėgėlių ir kai turiu galimybę, namuose dainuoju jiems ukrainietiškas dainas ir arijas. Sakoma, kad muzika gydo... Nežinau, kas gali užgydyti šią žaizdą, bet jaučiu, kad turiu dainuoti šiems žmonėms. 

Karas kardinaliai pakeitė viską kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Baisu prarasti darbą, namus. Bet dar baisiau suprasti, kad ant tavo artimųjų krinta bombos ir jų gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką.

Muzika turi savybę daryti įtaką emocinei žmogaus būsenai. Ne veltui Antrojo pasaulinio karo metais puikūs praėjusio šimtmečio muzikantai prieš mūšį eidavo į frontą groti kariškiams, taip pakeldami moralę. Tas pats vyksta ir dabar. Kuriami kariniai būriai. Nusipelnę Ukrainos atlikėjai dainuoja metro stotyse tiems, kurie dabar ten gyvena kaip slėptuvėse nuo bombų. Neretai kolektyvai rengia simfoninės muzikos koncertus aikštėse, rizikuodami gyvybe. Kovo 28 d. Kyjive pasilikę kolegos susirinko ir įrašė sveikinimo koncertą, skirtą Tarptautinei teatro dienai (įrašą netrukus bus galima pamatyti internete). Mūsų Ukraina gyvena ir dainuoja, kad ir kas būtų!

Čia, Lietuvoje, mane labai palaiko artimieji ir jų pažįstami. Nebuvo nė dienos, kad lietuviai nepadėtų man ir mano šeimai. Visi tokie dėmesingi ir rūpestingi. Kaip suprantu, tai yra vienas iš lietuvių charakterio bruožų. Su jumis lengva rasti bendrą kalbą, todėl nematau sunkumų integruotis į gyvenimą ir visuomenę. Kaip jau sakiau anksčiau, turiu planų koncertuoti, supažindinti jūsų publiką su ukrainietiška muzika, bet kartu ir giliau pažinti jūsų tradicijas ir kultūrą, kurios yra ir mano močiutės, kilusios iš Lietuvos, tradicijos.

Tikiu, kad Ukraina laimės, tik noriu, kad ši pergalė ateitų kuo greičiau, kad žmonės nebemirtų. Tikiuosi, kad kiekvieno iš mūsų sieloje įvyko vertybių perkainojimas. Karas mus labai suvienijo, todėl kartu ir vieningai atkursime savo Tėvynę! 

R. Khorzhynskyi nuotr.

Tanya Denysenko, iliustratorė, grafikė iš Kyjivo, šiuo metu reziduoja Nidos meno kolonijoje

Jau gruodžio pabaigoje jaučiau nerimą dėl galimos Rusijos invazijos. Žinoma, per ateinančias kelias savaites jis tik didėjo. Buvo sunku susikaupti dirbti ir įprastai gyventi, žiniasklaida kėlė įtampą. Stengiausi stebėti naujienas ir susidaryti bent kažkokį planą aktyvaus karo etapo pradžiai. Bet iš tikrųjų neįsivaizdavau, ką darysiu... Vienintelis dalykas, kurį padariau, tai nuėjau pas kirpėją, taip pat nusipirkau maisto, kurį būtų galima pasigaminti slėptuvėje.

Tuo metu dirbau prie iliustracijų apie smurtą šeimoje. Su klientu nusprendėme trumpuose komiksuose su tipinėmis frazėmis ir ženklais parodyti psichologinius aspektus ir prievartą.

Buvo taip keista ir kartu labai skaudu juos piešti žiūrint žinias ir klausantis Rusijos valdžios pareiškimų. Rusai pakartojo beveik viską, ką rašėme savo komiksuose apie tiesą iškraipyti linkusį (gaslighting) partnerį: „Aš to nesakiau“, „Tu turi atminties problemų“, „Niekada neįžeidžiau nė vieno žmogaus, tai buvo tavo kaltė, tai tu mane išprovokavai“, „Tu prisimeni viską neteisingai, nieko tokio neįvyko“. Man buvo apmaudu dėl tokio psichologinio smurto prieš mūsų tautą.

Gyvenu Kyjive, bet vasario 23 d. nusprendžiau persikelti gyventi į savo tėvų namus, esančius apie 20 km nuo Kyjivo. Mano namuose Kyjive neveikė liftas, tad aš svarsčiau, kaip nubėgčiau į slėptuvę iš devinto  aukšto? Todėl aš persikėliau pas tėvus. Žinoma, kai esi su šeima – šiek tiek ramiau. Prisimenu, kad tą vasario 24-osios naktį negalėjau užmigti, buvau labai nervinga. Miegojau tik dvi valandas ir tada 5.40 val. išgirdau sprogimus. Vienas buvo visai netoli, kiti kažkur toli. Pradėjau tikrinti naujienas ir rašyti draugams. Net neįsivaizduoju, kokie išsigandę buvo žmonės Kyjive tą rytą.

Mano namas yra netoli kelio į Kyjivą, ten galėjome matyti ir girdėti tankus. Ačiū Dievui, jie priklausė Ukrainos kariuomenei.

Pirmą dieną paruošėme savo slėptuvę, į kurią pernešėme maistą ir vandenį. Nuolat stebėjome naujienas. Iš pradžių buvau ištikta šoko ir panikos, bet paskui taip supykau, kad nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi tokia pikta. Antrąją karo dieną kai kurie mano draugai pradėjo kraustytis į Vakarų Ukrainą. Bet namie jaučiausi saugiau nei kur nors kitur.

Į saugesnę vietą nusprendžiau vykti aštuntąją karo dieną. Bijojau, kad mano rajoną apsups rusai, be to, buvo neįmanoma dirbti ar iš ten kaip nors padėti. Naujienose pasirodė pirmosios siaubingos žinios iš Irpinės, Černihivo, Hostomelio. Mano kaime nebuvo taip pavojinga kaip tose vietose, bet artimiausiame mieste (Vasilkove) tuo metu naktimis vyko sprogimai ir kovos. Vieną kartą išgirdau raketos švilpimą, paskui įvyko didelis sprogimas naftos gamykloje.

Buvo sunku apsispręsti, ar pasilikti, ar išvykti. Mano tėvai nenorėjo bėgti ir palikti savo namo, todėl pasiliko. Daugelis mano draugų buvo panašiose situacijose, kai dalis šeimos nenori ar negali bėgti į saugesnę vietą. Laimei, rusai vis dar nepateko į tą mažą Vasilkovo miestą, nors jie jį puolė ir išlaipino ten kariuomenę.

Kai buvau autobuse pakeliui į Ivano Frankivską (Vakarų Ukraina), mane iškart apėmė išgyvenusiojo kaltė. Skaičiau, kad daug kas tai patyrė. Toks jausmas, kai atrodo, kad neturi teisės išgelbėti savo gyvybės ar būti saugioje vietoje, kai kažkieno namai sugriuvo arba jie žuvo. Prieš keletą metų parodžiau pirmą ir paskutinį savo gyvenime performansą, kuris taip pat buvo apie kaltę. Tai buvo jaunųjų menininkų festivalyje Charkive iškart po Orumo revoliucijos (Lietuvoje geriau žinoma kaip Maidano revoliucija – aut. past.), pirmaisiais karo mėnesiais. Revoliucijoje dalyvavau nuo pirmųjų dienų, stengiausi padėti, savanoriavau. Bet kai žuvo pirmieji žmonės, pajutau, kad esu nenaudinga, menininkas tokiose situacijose nenaudingas. Norėjau būti gydytoja, kad galėčiau kažkam padėti iš tiesų.

Dabar suprantu, kad tokie jausmai viską tik dar labiau pablogina, jie tave paralyžiuoja. Turi nuspręsti, kokį vaidmenį kare prisiimsi, kaip gali padėti, ir niekada nebeleisti sau abejoti.

Kelias į vakarų regioną buvo labai ilgas. Ir iš tikrųjų įdomu, kaip karo metu mes jaučiame laiką. Viena vertus, tai buvo tarsi ilga, nesibaigianti diena. Neprisimeni, kada tai prasidėjo, nesupranti, kokia savaitės diena ar kiek laiko reikės kur nors nuvykti. Gyveni erdvėje be laiko. Kita vertus, istorijoje galima įžvelgti daug paralelių, sąsajų iš praeities. Tačiau taip pat žinai, kad geriau sekti naujienas kiekvieną dieną, nes situacija greitai keičiasi.

Kitas dalykas, kurį visi pastebėjo, yra tai, kaip karo metu jauti savo kūną, kai kurių reakcijų negali kontroliuoti. Kai buvau saugioje vietoje, Europoje, nustebau, kad ryte pabudau nuo gatvėje sklindančių garsų manydama, kad tai sprogimai ir oro signalai. Maniau, kad man viskas gerai, kad suprantu, kad esu saugi. Be to, negalėjau suvaldyti įtampos. Kai kas nors labai draugiškai paklausdavo apie mano kelionę iš Kyjivo į Lietuvą, džiaugiausi galėdama bendrauti, bet kartu kiekvienas kūno raumuo būdavo kietas lyg akmuo, visas kūnas būdavo kaip iš plieno.

Po kelių dienų Vakarų Ukrainoje nusprendžiau ieškoti rezidencijos menininkams užsienyje, kur galėčiau dirbti. Vakarų Ukraina pilna pabėgėlių ir nėra daug pasirinkimų, kur būtų galima apsigyventi ilgesniam laikui. Teko kelis kartus persikraustyti, kol pradėjau siųsti paraiškas į rezidencijas. Man buvo svarbu išlikti menininke ir būti ten, kur mane palaiko. Kreipiausi tik į tas vietas ir šalis, kur žinojau, kad žmonės supranta, už ką ukrainiečiai kovoja. Nenorėjau tapti pabėgėle ir vis dar tikiu, kad greitai grįšiu namo. Stengiuosi nepriimti didelių gyvenimo sprendimų, dabar man geriau judėti žingsnelis po žingsnelio. Galiausiai gavau atsakymą iš Nidos meno kolonijos. Esu labai dėkinga už galimybę čia gyventi ir dirbti. Apie šią rezidenciją girdėjau dar prieš karą ir net norėjau nusiųsti paraišką, bet praleidau terminą.

Dirbu iliustratore ir grafike. Maždaug prieš metus pradėjau dirbti kaip laisvai samdoma darbuotoja, tad dabar galiu susirasti naujų klientų ir dirbti Nidoje. Žinoma, dėl karo turėjau didelę pertrauką, todėl atvykus į Nidą prireikė dviejų savaičių, kad pradėčiau vėl piešti. Pirmąjį karo mėnesį mane buvo ištikęs kūrybinis blokas. Nida yra fantastiška vieta ir aš praleidžiu daug valandų vaikštinėdama miške ar prie jūros. Džiaugiuosi, kad neapsigyvenau didmiestyje, kur dažniausiai jaučiuosi vieniša, kai esu išsekusi.

Čia, Nidoje, planuoju grįžti prie grafikos (printmaking). Anksčiau tuo užsiėmiau, bet kažkuriuo metu perėjau prie iliustracijų. Noriu daugiau dirbti su piešimo ranka technikomis.

Skirtingi menininkai patyrė karą labai įvairiai. Kai kurie iš jų greitai sureagavo, o kitiems reikia laiko apie viską pagalvoti, viską išjausti ir pažiūrėti į viską per atstumą. Manau, po kurio laiko pamatysime daug jautraus meno, kuris parodys daug skirtingų žiūrėjimo taškų ir analizuos tai, kas vyko. Menininkai taip pat gali galvoti apie tokias temas kaip saugumas ir atsakomybė. Dabar daug kalbame apie kolektyvinę visų rusų atsakomybę už Putino agresiją. Labai svarbu įvardyti karą ir agresorių ir nepainioti jausmų. Tikiu, kad vėliau, kai Ukraina laimės, kai apraudosime netektį, po kurio laiko kalbėsime apie kiekvieno ukrainiečio asmeninę atsakomybę šiame kare ir ką daryti, kad to išvengtume ateityje.

Asm. arch. nuotr. 

Oleksandra Panchenko, baleto šokėja iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Dieną prieš karą turėjau daug planų ir svajonių. Kyjive dirbau Ukrainos nacionalinės operos baleto soliste.

Mums karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į rytinį Ukrainos regioną Donbasą.

Ruošiausi pagrindinio vaidmens debiutui „Vienos valse“. Spektaklis turėjo įvykti po kelių dienų, taip pat ruošiau naujus solo pasirodymus kituose baletuose. Karo išvakarėse ruošėmės spektakliui „La Bayadere“, kuris turėjo būti rodomas vasario 24 d., tačiau tą dieną visa Ukraina pabudo 5 val. ryto nuo bombardavimų garsų. Buvo labai baisu, nebuvo aišku, kas vyksta ir ką daryti.

Mes su šeima nenorėjome niekur bėgti, sutvirtinome namą, apsirūpinome maisto atsargomis ir likome namuose, nors ir girdėjome baisius sprogimus mūsų rajone.

Po dešimties dienų tapo labai nesaugu, todėl turėjome priimti sprendimą išvykti. Išsiunčiau pagalbos laišką ir savo gyvenimo aprašymą daugybei teatrų, vienas pirmųjų atsiliepusių ir pasiūliusių padėti buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Mūsų kelias į Vilnių nebuvo lengvas, keliavome septynias dienas per penkias šalis. Slovakijoje kirtome sieną, ten daug savanorių ir paprastų žmonių, kurie nori padėti ukrainiečiams, o tai buvo labai malonu. Tada važiavome per Austriją, Čekiją, Lenkiją. Varšuvoje mus priėmė labai graži nuostabios fotografės Ankos Kareckos šeima. Net nepaprašę dokumentų, priėmė mus nakvoti, surengė vakarienę su namine pica ir ledais, už ką esame jiems labai dėkingi.

Atvykus į Lietuvą mus pasitiko pažįstami, kurie mums viskuo padeda iki šiol. Tai labai maloni šeima, surado mums gyvenamąją vietą, nupirko viską, ko reikėjo gyvenimo pradžiai, padėjo mamai susirasti darbą ir mokyklą sesei.

Kai atėjau į teatrą, mane ten priėmė labai šiltai. Teatro vadovybė daro viską, kad padėtų Ukrainos atlikėjams išlaikyti gerą formą, suteikia jiems galimybę pasirodyti baleto spektakliuose, labai tai vertinu.

Kadangi nieko negalėjau pasiimti iš namų, su savimi neturėjau baleto aprangos ir batų, kiti artistai mielai pasidalijo su manimi drabužiais, baleto prekių parduotuvė man padovanojo puantus ir baleto batelius, už kuriuos noriu labai padėkoti!

Kasdien vis labiau dėkojame visiems geranoriškiems žmonėms, kurių sutinkame savo kelyje.

Mano šeima yra mano mama ir sesuo. Išvykdamos iš Ukrainos palikome ten viską... Savo namus, sodą, mylimus gyvūnus, savo daiktus, viską, ką turėjome. Važiavome į nežinią, gyvenimą pradėjome nuo švaraus lapo.

Mano kūrybinę veiklą kelionės į Lietuvą patirtis veikia teigiamai. Turiu galimybę dirbti su naujais mokytojais ir prodiuseriais, pamatyti, kaip dirba Europos trupė, dalyvauti jų baleto spektakliuose ir įgyti daug vertingos patirties.

Labai myliu Ukrainą, tai mano Tėvynė, joje gimiau ir augau. Nuo vaikystės šokau ukrainiečių liaudies šokius ir kartu su ansambliu skleidėme mūsų kultūrą pasaulyje. Labai noriu, kad karas kuo greičiau baigtųsi ir visi ukrainiečiai galėtų grįžti į savo namus, pas savo šeimas, gimines ir mylimus žmones.

Tik susiburdami visi kartu galėsime laimėti, atstatyti savo valstybę ir padaryti ją dar geresnę!

I. Usenko nuotr.

Sandro Garibashvili ir Maria Koreneva, dėstytojai ir fizinio teatro atlikėjai iš Charkivo, šiuo metu reziduoja „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, bendradarbiauja su Vilniaus šokio teatru / mokykla „Low Air“ (į klausimus atsakė S.Garibashvili)

Mums karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į rytinį Ukrainos regioną Donbasą. Mes gyvename Charkive, maždaug 120 km nuo karo zonos. Prisimenu autobusus su sužeistais kareiviais, kurie pradėjo važiuoti į Charkivą kasdien. Pilna žmonių pilkais veidais, iš kurių lyg būtų išsunkta gyvybė. Prireikė daug tokių autobusų, kad sustabdytų Rusijos pajėgas Donecko ir Luhansko pakraščiuose. Pabėgėliai plūstelėjo į Charkivą ir kitus Ukrainos regionus. Maždaug 2016 m. karas užgeso, retkarčiais vykdavo nedraugiški susišaudymai, bet rimtų veiksmų nebuvo imtasi. Manėme, kad tai pabaiga, bet klydome. Kol bus Rusija, karas visada vyks. Ir 2022 m. vasario 24 d. karas atėjo pas mus. Sunku suvokti, kas tai, kol tavęs paties nepaliečia karas. Šiuolaikinis karas savo mastu yra panašus į asteroidų liūtį ar kitą kataklizmą, jis yra didžiulis, įnirtingas ir negailestingas. Jis skrodžia kiaurai pastatus, teatrus, mokyklas, jūsų naminių gyvūnėlių parduotuvę, mėgstamą kavinę ar jūsų draugą be jokių įspėjamųjų šūvių. Pabudau apie 5 val. nuo garso, kurio niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, bet  jau žinojau, kas tai. Staiga pasijutau gūdus ir apniukęs, žinodamas, kad aš, mano šeima, draugai ir visas pasaulis turėsime išgyventi šį siaubą.

Karas akimirksniu žudo jūsų svajones, viską, ką investavote į savo namus, meninį darbą, dalykai, į kuriuos žiūrėjote su pagarba ir meile, sunkiu kareivišku batu sutrinami į nuolaužas prieš jūsų akis, akimirksniu. Tai įsviedžia į glėbį tikrovės, kurioje nežinai, kaip orientuotis, nebent esi patyręs karys, medikas, ugniagesys ar savanoris. Tai šokiruoja, o rusiškas kovos stilius yra šlykščiai nežmoniškas.

Turime du mielus vaikus, tad nusprendėme palikti miestą. Mūsų draugas pasiūlė apsigyventi jo vasarnamyje. Įsėdome į automobilį, mūsų keturių asmenų šeima ir mūsų šuo, kaimyno šeima ir draugas. Iš viso septyni žmonės ir vienas K-9 šuo. Nežinau, kaip tilpome. Bagažinė buvo prikimšta daugiausia maisto atsargų, buvo kelios kuprinės su drabužiais. Išvykome tą pačią dieną, kai į miestą pradėjo skrieti raketos, nežinodami, kad išvykstame ilgam ir į savo miestą greitai nesugrįšime... Palikome viską, ką turėjome ir ką žinojome, ir išvykome į nepažintą erdvę.

Iš pradžių buvo taip sunku suvokti ir patikėti tuo, kas vyksta, atrodė, kad sapnuojame ir laukėme, kol pabusime. Pirmas kelias dienas tiesiog sėdėjome pavėsinėje ir laukėme, kol karas baigsis. Kodėl galvojome, kad jis turėtų baigtis, niekas negalėtų atsakyti. Mūšiai paaštrėjo labai greitai, Rusijos kariuomenė įsiveržė su oro antskrydžiais ir tolimojo nuotolio raketomis, taip pat sausuma. Mūsų miestas yra prie sienos, visai netoli Rusijos miesto Belgorodo. Bombardavimas tęsėsi be pertraukų dieną ir naktį. Sunku buvo pasakyti, iš kur jis ateina, bet gana arti, kad nuo smūgio bangų vasarnamio sienos drebėtų kaip kartoninė dėžutė. Kelias dienas gyvenome netikėdami tuo, kas vyksta, stebėdami, kaip mums iki tol pažintas pasaulis virsta beprotnamiu.

Sunkios kovos nesugebėjo išgąsdinti mūsų miesto, kad pasiduotų, ir tai iš tikrųjų atbaidė rusus, tačiau jie liko gana arti,  vis dar galėjo apšaudyti miestą, prasidėjo smarkūs sunkiosios artilerijos šūviai. Parduotuvės ištuštėjo per kelias dienas, dauguma įmonių užsidarė. Degalinėje nebuvo dujų ir dyzelino. Naktį nedegė gatvių šviesos, nes buvo bijoma atkreipti dėmesį. Netrukus aplinkiniai pradėjo imti situaciją į savo rankas, būriavosi, dalijosi visais savo ištekliais, kai kurie pradėjo statyti kontrolės punktus mieste ir kaimuose, gaudyti Rusijos sukilėlių grupes. Iš vienos pusės, matėsi didžiulė vienybė ir drąsa didelės grėsmės akivaizdoje, iš kitos pusės, kilo didžiulė vidinės agresijos banga, atslūgus baimei, pradėjo kilti pyktis ir įniršis tarp gyventojų. Atrodė, kad mums pažįstama vieta virsta žvėries nasrais, kur kiekvienas civilis tapo jo žandikaulio iltimi.

Tuo metu daug galvojau apie savo vaikus, mano vaizduotė nukeliavo į ne tokią tolimą ateitį ir ji atrodė niūri. Priėmėme sprendimą vykti į Vakarų Ukrainą. Su puse bako dyzelino, septyniais žmonėmis ir šunimi, susigrūdę sename „Mercedes“ E klasės automobilyje, išsiruošėme važiuoti per visą šalį į jos vakarus. Prireikė savaitės, kol nuvykome į Vinicą, kur apsigyvenome pas draugus jų vieno kambario bute, miegojome ant grindų. Keliai buvo netvarkingi, pilni patikros punktų, didžiulių kamščių ir keturių valandų eilių prie degalų. Pagalvokite, keli šimtai tūkstančių panikuojančių žmonių kelyje dieną ir naktį, nesustojamai judančių viena kryptimi. Vinicoje išbuvome pusantros savaitės, ieškojome didesnės gyvenamosios vietos, bet absoliučiai viskas buvo išnuomota. Vietos gyventi ir mokyklos vaikams nebuvimas apsunkino gyvenimą. Netrukus išgirdome, kad Vilniaus mokykla atvėrė duris mokiniams iš Charkivo ir kad ten taip pat persikels privati mokykla iš Charkivo, tai padėjo apsispręsti dėl kelionės į Lietuvą. Ne tik mes, bet ir apie 100 studentų iš Charkivo persikėlė į Vilnių tęsti studijų. Mus Lietuvoje priėmė labai draugiškai ir palaikė, tai buvo toks kontrastas absoliučiai nužmogėjusių rusų elgesiui su ukrainiečiais. Sunku suvokti, kad kažkas gali turėti tiek neapykantos visai tautai, net nieko apie juos nežinodamas, bet tokie yra rusai, jie tavęs nekenčia vien dėl to, kad tu egzistuoji.

Taikos laikais su žmona kūrėme darbus scenai ir filmams, o mūsų pagrindas yra Lecoq‘o fizinis teatras. Kaukės ir judesio pagrindu kūrėme grupinius pasirodymus, rengdavome kūrybines dirbtuves ir pasirodydavome patys. 2016 m., padedami danų teatro „C:NTACT“, sukūrėme kūrinį su pabėgėliais iš Donbaso ir Luhansko regionų, liudininkų teatro (witness theater) formatu, kūrinį, sukurtą remiantis jų asmeniniais išgyvenimais karo metais. 2019 m. su Poltavos jaunimu sukūrėme antikorupcinį miuziklą „CORRUPTOFF“.

Lietuvoje su žmona galėjome tęsti kūrybinį darbą „Menų spaustuvėje“, kuri mus į pakvietė mėnesio rezidenciją. Mums labai daug padeda Laurynas Žakevičius iš „Low Air“, kuris maloniai supažindino mus su organizacija. Šiuo metu dirbame prie somatine karo patirtimi paremto šokio teatro kūrinio „Де Ти?“, kas, išvertus iš ukrainiečių kalbos,  reiškia „Kur tu esi?“

Rusija nėra neteisingai nukreiptų ar pasimetusių žmonių tauta, ji yra absoliutus blogis, ji nori tik kraujo ir neša tik mirtį, tai tauta, kuri derasi dėl taikos, tuo metu žudydama jūsų vaikus ir bombarduodama jūsų miestus.

Kare menininkams vietos nėra, gyvenimas nukrito iki labai žemo lygio, šiuolaikinis karas yra godus, greitas ir purvinas, jis verčia tapti paprastu, turinčiu tik kelis tikslus – pergudrauti ir nužudyti priešą fronto linijose. Užpakalinėse linijose gydykite sužeistuosius, remontuokite infrastruktūrą, laidokite mirusiuosius. Kartais – dalykite atsargas. Labai paprasta, labai struktūrizuota, labai mažai laiko, kurį galėtum skirti šokiui ar filosofijai, greitas eilėraštis čia, puslapis prozos, bet tik tiek. Jūsų esybė būna visiškai pasiruošusi ginti ir apsaugoti artimuosius. Priešas nepažįsta gailestingumo, jis ateina žudyti.

Čia, Lietuvoje, galime pradėti mėginti suvokti, ką karas padarė mūsų protui, širdžiai ir kūnui. Nors sunku, kai stebime žinias apie griaunamą mūsų miestą, esame šokiruoti ir išgyvename sielvartą dėl prarastų draugų. Tačiau, nors ir su karo skeveldromis giliai mūsų sielose, padedami minėtų lietuvių organizacijų, pradedame savo kūrybinį darbą čia. Tikimės, kad jau po mėnesio „Menų spaustuvėje“ galėsime parodyti mūsų kūrinio „work-in-progress“ versiją ir, kol galėsime grįžti namo, tęsime savo darbus Lietuvoje.

Apskritai mūsų jausmai sutiktiems lietuviams yra labai malonūs ir švelnūs. Nuolat užduodame klausimą, kodėl jūs mums tokie geri? Jaučiame didelę jūsų empatiją ir neabejingumą Ukrainos likimui. Esame be galo dėkingi už palaikymą, kurį mums parodė Lietuvos žmonės.

Šiuo metu sunku galvoti apie ateitį. Visai neseniai viską planavome mėnesiais į priekį, buvo sudėliotos pamokos, spektakliai, intensyvūs užsiėmimai vasarą, sodo darbai... Dirbau prie filmo, kuris turėjo pasirodyti vasarą. Kai visa tai prarandi, tai šiek tiek prarandi ir perspektyvą. Mes gyvename labai nestabiliame pasaulyje ir kuo arčiau Rusijos, tuo jis nestabilesnis. Šiuo metu gyvename diena po dienos.

Ukrainai linkime tik vieno – pergalės prieš negailestingą priešą. Turime parodyti pasauliui, kad mūsų stipri dvasia gali ištverti karinę galią. Kad dabar esame vieningi kaip tauta labiau nei bet kada anksčiau ir kad Rusija nepalauš tos dvasios, kad ir kiek raketų, tankų, ginklų, bombų ir kūnų ji mestų į mus. Ukraina ją įveiks. Rusija labai smarkiai kris ir suskils į gabalus.

Prašau nesuklyskite, Rusija nėra neteisingai nukreiptų ar pasimetusių žmonių tauta, ji yra absoliutus blogis, ji nori tik kraujo ir neša tik mirtį, tai tauta, kuri derasi dėl taikos, tuo metu žudydama jūsų vaikus ir bombarduodama jūsų miestus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vienareikšmiai

Vienareikšmiai portretas
Viso gero
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių