Susiskaldžiusios išeivijos akyse prezidentas A. Smetona virto konkurentu

Susiskaldžiusi išeivija

"Deja, JAV lietuvių katalikų ir ypač socialistų vadovai, jau nekalbant apie komunistuojančius lietuvius, jo atžvilgiu nebuvo draugiškai nusiteikę. Tai, be jokios abejonės, apsunkino jo tolesnį gyvenimą JAV", – sako J.Skirius.

JAV lietuvių katalikų vadovai, siekdami išsaugoti srovių politinį bendradarbiavimą Lietuvai gelbėti taryboje (vėliau – Amerikos lietuvių taryba), leido katalikų veikėjams asmeniškai, bet ne organizacijos vardu dalyvauti A.Smetonos sutikimuose ir rengiamuose banketuose. "Tačiau tai neišsaugojo išeivijos vienybės – tautinė srovė atskilo nuo bendro veikimo, pasitraukė iš Lietuvai gelbėti tarybos ir 1941 m. birželio 7–8 d.  įkūrė savo atskirą politinę organizaciją – Lietuvai vaduoti sąjungą", – teigia J.Skirius.

Neoficialūs A.Smetonos susitikimai su JAV valstybės sekretoriumi ir JAV prezidentu Franklinu D.Rooseveltu Vašingtone pakėlė A.Smetonos prestižą lietuvių išeivijoje, dar kartą plačiai šį įvykį išgarsino amerikiečių spauda. "Tačiau JAV valdžia nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lietuvos prezidentas į JAV atvyko neoficialiai, kaip svečias, be teisės dalyvauti tarpvalstybinėje politikoje. Jo veiklą apibrėžė kaip propagandisto, aiškinant lietuvių išeivijai ir JAV visuomenei apie sunkius karo padarinius mažoms Europos tautoms", – aiškina mokslininkas.

Pasak prof. J.Skiriaus, Lietuvos diplomatinė tarnyba JAV (ypač pasiuntinys Povilas Žadeikis) stengėsi, kad A.Smetona nušviestų Lietuvos valstybingumo praradimo padarinius ir siekius atgauti nepriklausomybę. Atidžiai sekė, kad prezidentas neįsiveltų į JAV lietuvių politinių srovių sudėtingus santykius. Tačiau vėliau P.Žadeikis labiau linko nepalaikyti A.Smetonos pastangų: JAV lietuvių tautininkų vardu su kalbomis važinėti po lietuvių kolonijas, renkant aukas Lietuvos laisvinimo reikalams.

"Rekomenduodavo sėdėti namuose, niekur nevažiuoti, nes kitaip tai galį "pakenkti reikalui", t.y. pirmiausia ardyti JAV lietuvių sunkiai sukurtą vienybę. Juo labiau kad ir pats A.Smetona žadėjo nesikišti į išeivijos vidaus gyvenimą. Tokią pasiuntinio poziciją A.Smetonos atžvilgiu apsprendė sustiprėję JAV lietuvių tautininkų prieštaravimai su JAV lietuvių katalikų ir socialistų vadais", – tikina VDU mokslininkas.

Save išreikšdavo rašydamas

"Atvykus A.Smetonai aiškėjo, kad jis čia, Amerikoje, negali veikti kaip Lietuvos prezidentas, o visoks kitoks jo veikimas priklausė nuo aplinkybių, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti, ir nuo A.Smetonos statuso, kurį buvo galima įvairiai interpretuoti ir pagal tą interpretaciją nustatyti jo veikimo ribas", – teigia prof. J.Skirius.

Atvykęs į JAV A.Smetona atnaujino senąsias pažintis, užmezgė naujų, daug kur buvo kviečiamas kalbėti (tai liudija spaudos iškarpos, saugomos Lietuvos atstovybių JAV archyvuose).

Išeivijos veikėjai, ypač tautinės pakraipos, pradžioje A.Smetonai stengėsi nors šiek tiek padėti: samdė viešbučius, kvietė pas save trumpam apsistoti, kviesdavo pietų ar vakarienės, siūlydavo savo transporto paslaugas. Pasiuntiniui P.Žadeikiui pavyko iš atšaldytų Lietuvos pinigų JAV bankuose (maždaug 2 mln. dolerių) gauti A.Smetonai kasmėnesinę 800 dolerių pašalpą, kuri garantavo stabilesnį pragyvenimą ne tik jam, bet ir jo artimiesiems.

Prof. J.Skirius pasakoja, kad nemažai laiko A.Smetona praleido skaitydamas JAV lietuvių spaudą, rašydamas laiškus Lietuvos diplomatams, organizacijų vadovams, JAV valdžios atstovams ir šiaip įvairiems veikėjams Lietuvos laisvinimo klausimais, asmeniniais reikalais.

"Žinomi keli šimtai jo laiškų, o dar kiek nesurasta ir nepaskelbta. Pats rašė savo kalbas, pasisakymus per radiją, straipsnius spaudai. Šioje srityje iki pat mirties išliko darbingas ir paliko įspūdingą savo gausa rašytinį palikimą", – tikina mokslininkas.

Prezidentas bandė gauti nuolatinį mokamą darbą, nes manė galįs dirbti redaktoriumi, publicistu ar lektoriumi. Buvo kviečiamas dalyvauti ir įvairiuose renginiuose, bet mažai kur dalyvavo. "Tam įtakos turėjo ir Smetonų šeimos sunki ekonominė situacija, nes draugams skundėsi, kad kelionės traukiniais brangiai kainuoja. Be to, A.Smetona stengėsi mažiau rodytis viešumoje, bijodamas galimo pasikėsinimo iš nepritariančiųjų pusės", – istorinius faktus atskleidžia profesorius.

Kodėl parūpo FTB?

"Tautininkų vadovai stengėsi, kad A.Smetona taptų visos išeivijos vadovu ir simbolizuotų tam tikrą vadovybę, kurios klausytų visos ideologinės grupės. Bet tai liko tik svajonėmis. Nors jo politinė įtaka, kaip nurodo A.Merkelis (Aleksandras Merkelis, į JAV pasitraukęs buvęs prezidento sekretorius – red.past.), ir nebuvo jau tokia didelė, kaip jo populiarumas ir veiklumas, tačiau savo priešams, kurių jis turėjo, kėlė nerimo ir baimės. Mat ne paslaptis, kad JAV lietuvių ideologinės srovės konkuravo ir dėl įtakos lietuvių išeivių visuomenei. Todėl katalikų ir socialistų vadovai bijojo prarasti dalį savo rėmėjų, kuriuos nuo jų galėjo atitraukti A.Smetona, palaikomas JAV lietuvių tautininkų", – sako mokslininkas.

Daugumoje lietuvių ir kai kurioje amerikiečių (ypač komunistinėje) spaudoje įvairiais sumetimais buvo nuolat skleidžiama įvairi nepalanki jam informacija.

Išskirtinis A.Smetonos statusas Amerikoje ir prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir SSRS sudarė sąlygas jį, kaip tariamai provokiškų pažiūrų, skųsti JAV valdžios institucijoms (FTB).

"Pats A.Smetona 1943 m. aiškiai įvardijo, kad JAV valdžiai jį skundžia "trejybė", t.y. katalikai, socialistai ir komunistai. JAV FTB net bandė A.Smetoną įtraukti į vadinamųjų užsienio šalių agentų sąrašą. Tai lietė ne tik jo asmenį, bet ir Lietuvos laisvinimą bei tuos JAV lietuvius, kurie buvo atvirai antisovietiškai nusiteikę. Neužmirškime, kad JAV ir SSRS kare buvo sąjungininkės. FTB darbuotojai reikalavo iš A.Smetonos pateikti visas savo kalbas, pasakytas Amerikoje, išverstas į anglų kalbą. Tokia padėtis ribojo jo visuomeniškumą, atėmė nemažai laiko", – konstatuoja VDU Išeivijos instituto mokslininkas.

Katalikų ir socialistų vadovai bijojo prarasti dalį savo rėmėjų, kuriuos nuo jų galėjo atitraukti A.Smetona, palaikomas JAV lietuvių tautininkų.

Neaiškios mirties aplinkybės

Paskutinius savo gyvenimo metus Smetonos praleido Klivlande, dviaukščio namo palėpėje. "Įsitraukęs į intensyvią korespondenciją ir kitokio pobūdžio rašymą A.Smetona visai neatkreipė dėmesio, kad namo, kuriame gyvena, šildymo sistema veikia blogai ir darosi pavojinga. Sausio 9 d. ryte name kilo gaisras, kurio metu ir žuvo Lietuvos Respublikos prezidentas. Jo mirtis stipriai sujudino išeiviją. Buvo kalbų, kad tai paslaptinga mirtis, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad gaisras neatsitiktinis. Spaudoje praktiškai tuo klausimu polemika neišsivystė", – pasakoja J.Skirius.

Vis dėlto – įdomus sutapimas: JAV lietuviai tautininkai 1944 m. vasario 5–6 d. Niujorke rengė Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A.Smetoną.

"Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Taip buvo bandoma sustiprinti būsimo seimo prestižą išeivijos akyse ir sukviesti kuo daugiau delegatų. Seimo tikslas – parengti JAV lietuvių veiklos programą kovai už Lietuvos laisvę, nes 1943 m. antrojoje pusėje ir 1944 m. labai sparčiai keitėsi padėtis Rytų fronte, vyko Raudonosios armijos puolimas ir artėjo Lietuvos antroji bolševikinė okupacija. JAV lietuviai tautininkai, kritikuodami Amerikos lietuvių tarybos (ALT) vadovybę už neveiklumą (kaip atrodė tautininkams), pasisakė, kad reikia pasirengti Lietuvos laisvinimui naujomis sąlygomis, glaudžiau bendraujant su JAV valdžia, ir, nieko nelaukiant, pradėti veikti. Tokia tautininkų iniciatyva labai nepatiko ALT vadovybei, kuri nepritarė seimo sušaukimui, aiškindami, kad tautininkų nepalaiko didžiosios JAV lietuvių organizacijos (katalikų ir socialistų) ir jie negali kalbėti visų JAV lietuvių vardu", – pasakoja VDU profesorius.

Didelis sutapimas, kad, likus beveik mėnesiui iki seimo, įvyko tragedija – žuvo prezidentas A.Smetona. "Kyla pačių įvairiausių minčių. O gal gaisras name, kur gyveno A.Smetona, kilo neatsitiktinai?" – kvestionuoja mokslininkas. Pasak jo, yra informacijos, kad prie namo padegimo yra prisidėjęs Povilas Rotomskis, komunistas, 1942–1944 m. dirbęs SSRS konsulate Niujorke. "Po gaisro 1944 m. jis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos TSR užsienio reikalų liaudies komisaru. Už kokius nuopelnus P.Rotomskis buvo taip paaukštintas?" – klausimus kelia J.Skirius ir čia pat atskleidžia, kad didelė tikimybė, jog  A.Smetonos mirtis – sovietų darbas.

"Jeigu Stalino parankiniai 1940 m. sugebėjo prieiti ir nužudyti gerai saugomą stalinizmo kritiką Levą Trockį-Bronšteiną Meksikoje, tai nepalyginti mažiau vargo (pasiruošiant ir įvykdant) teko likviduojant Lietuvos prezidentą. Gal kada nors slaptieji bolševikų archyvai atskleis tą tiesą? Reikia manyti, kad sovietų vykdytojai (jeigu tai jie) gerai įvertino tuo metu susiklosčiusią padėtį tarp JAV lietuvių – susipriešinimą, kurio viena priežastis ir buvo prezidentas A.Smetona. Jie galėjo savo planuose numatyti, kad kaltę už padegimą A.Smetonos gerbėjai suvers prezidento kritikams iš tų pačių JAV lietuvių. Tačiau tokių nuotaikų nepastebime ne tik to meto spaudoje, JAV lietuvių pasisakymuose, bet ir mokslininkų darbuose", – konstatuoja VDU profesorius.

A.Smetona buvo pašarvotas sausio 13 d. Šv.Jono katedroje Klivlande. Vietos vyskupas asmeniškai aukojo šv.Mišias. Prezidentas buvo palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų, į paskirtą kriptą 437-D, tikintis juos perkelti į Lietuvą, kai ji taps laisva. Deja, iki šiol prezidento palaikai ilsisi ne gimtojoje žemėje. Kiek žinoma, bandoma tartis su A.Smetonos palikuonimis ir artimaisiais, bet rezultatų kol kas nėra.