Quantcast

Šokio menas: Tylos! Kalba Afrika

Yra apskaičiuota, kad Afrikoje moterys per savo gyvenimą nešiodamos vandenį šešis kartus suvaikščioja iki Mėnulio. Pirmyn ir atgal. O Europoje moterys važinėja metro, autobusais, tramvajais ar troleibusais. Tuomet vyrai, žinoma, stebi jas ir įsivaizduoja įvairiausius dalykus. Įsivaizduoja jas nuogas, plaukiojančias vandenyje arba šokančias pilnaties šviesoje, arba jų sodrų juoką. Tik ne moteris, kopiančias į Mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais.

Be šokio – ne gyvenimas

Taigi, čia – dar vienas tekstas apie Afriką. Perspėju, kad tikriausiai ir vėl bus neapsieita be riebesnių apibendrinimų. Nes Afrika didelė, o kiekvienas – nori to ar nenori – apie šią žemę turi savo nuomonę lygiai taip pat, kaip ir apie Dievą, kokakolą  ar atominį ginklą.


Kaip ir pridera Lietuvoje, Kaunas šokėjus iš Afrikos pakrikštijo itin rudenišku lietumi. 23-iojo tarptautinio šokio festivalio "Aura" scenoje svečiavosi šokėjai ir choreografai iš Senegalo, Malio, Nigerijos, Maroko, Dramblio Kaulo Kranto, Benino, Pietų Afrikos. (Būta ir svečių iš Izraelio, Austrijos ir Lenkijos, tačiau, kadangi čia yra dar vienas tekstas apie Afriką, apie juos tenka sąmoningai patylėti.)

Ir kai Germaine Acogny, pasauliui gerai žinoma šiuolaikinio Afrikos šokio motina iš Senegalo, įžengia į sceną, suprantu, kad šis tekstas bus dedikuojamas moters temai. Kauno dramos teatre pristatytas "Songook Yaakaar" – tai choreografės šokio solo, pasakojantis apie Afrikos žemyno žmones, kurie vis ieško lengvesnio gyvenimo svetur – migruoja. O migruodami ilgisi savo gimtųjų kraštų, kur gaivališkai šokama per tuoktuves, sielvartingai šokama per laidotuves ar iš visos širdies šokama per kitas apeigas. Šokama, nes be šokio – ne gyvenimas.

Nepajėgūs išgirsti?

Unikalioje G.Acogny judesio technikoje jungiasi vakarietiškas modernus šokis ir Afrikos tradiciniai šokiai. Čia ji atgaivina savo protėvių ritualus, taip pat ir judesius, išmoktus iš savo močiutės – Jorubų šventikės. Pasak G.Acogny, ši technika iš esmės siejasi su gamta. O gamta jungia daugelį afrikietiškų šokio stilių. G.Acogny taip pat pabrėžia, kad jos šokiui labai svarbus stuburas – besirangantis ir vingiuojantis – dar vadinamas gyvenimo gyvate.

G.Acogny sako: "Nelauk, kol kas kitas suteiks tau malonumą. Tavo paties kūnas yra malonus. Šokis – yra vienas didelis malonumas." Vis dėlto jos šokio spektakliai neišvengiamai neša ir socialinę-politinę žinutę. Žinoma, Europai. Tik ar šįkart Kaunas yra Europa? Kai per pasirodymą suskambėjus ironiškai muzikėlei, G.Acogny paragina visus stotis ir kartu dainuoti itin nevienareikšmį žodį "Globalization", pusė salės lieka stingti kėdėse. Taip ir neaišku, ar čia kaltas tas užsilikęs posovietinis lietuvio žiūrovo pasyvumas, ar vis dėlto nenoras prisiimti atsakomybės už tai, ką Afrikai yra padariusi Vakarų Europa.

"Niekam negalima leisti lipti ant savęs", – sako G.Acogny ir priduria, kad "jau seniai išaušo metas ir Afrikos žmonėms kalbėti patiems už save". Matyti, kad stiprus choreografės charakteris ir pozicija – ne iš lengvo ir patogaus gyvenimo. Šiai charizmatiškai ir išmintingai moteriai skauda ir ji renkasi netylėti. Netylėti šokiu.

Ieškoti moters širdies

Dar vienas pasakojimas apie moterį atsiskleidžia Kaolacko šokio trupės pasirodyme "Rogonou Maame" ("Mano močiutės ašaros"). Čia Kaolackas, kuris, beje, yra G.Acogny mokinys, pasipuošia moteriška tradicine suknele. Vyras atsiduria moters kailyje. Tokia paradoksali situacija scenoje dažniausiai sukuria komišką įspūdį. Tačiau šįkart – visai nejuokinga. Suknelė, retkarčiais varžanti Kaolacko judesius, o retkarčiais juos išryškinanti, paprasčiausiai tampa tuo, kuo ir yra, – moters simboliu – archetipu.

Dabar vyras ieško jos širdies – ne iš aistros – veikiau vedamas solidarumo jausmo ir užuojautos. Dėl to jis išdrįsta atsiriboti nuo savo paties vyriškumo ir nebijo sužinoti, koks yra moters skausmas ir kasdienybė.

Kaolackas siekia pagerbti moterį. Ir jis tai daro vis dėlto ne vien apsivilkdamas suknelę, bet ir savo paties kūno pastangomis skambant vienam gražiausių Afrikos balsų – Ninai Simone.
Galiausiai Nelisiwe Xaba ir Kettly Noel savo gyvybingu ir sudėtingu pasirodymu "Correspondences" vainikuoja ir, atrodo, atskleidžia moteriškumo temą. Ekspresyvusis duetas dvelkia lengvu erotiškumu. Šios moterys susitinka scenoje tam, kad papasakotų apie draugystę – paviršutinišką, gilią, intymią, žaismingą. Ir jos kalba ne apie ką kitą, o – save, savo autobiografiją išskleisdamos rampų šviesoje ir laistydamos ją pienu iš chirurginių pirštinių.

Akivaizdu, kad yra ko iš šių moterų pasimokyti. Jei ne šokio meistriškumo, tai drąsos kopti į Mėnulį su sunkiais vandens ąsočiais ir apie tai kalbėti.

Tekstas parengtas dalyvaujant Lietuvos šokio informacijos centro projekte "Šokis žodžiu – ne[w]kritika".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių