Išskirtinis akcentas

Kontušo juosta – pagrindinis vyriško kostiumo drabužio akcentas vėlyvaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Kaip teigia žymi tekstilės tyrinėtoja, visoje Europoje pagarsėjusio monumentalaus veikalo apie kontušines juostas autorė dailės istorikė dr. Gražina Marija Martinaitienė, kontušas yra ilgas, originalaus fasono įliemenuotas apsiaustas atviromis rankovėmis, pasiūtas iš storesnio vilnonio, šilkinio ar auksaviršio audinio ir dėvimas ant chalatą primenančio žipono.

Šiedu drabužiai, pirmiausia kontušas, ir įvairūs jų papildai bei priedai XVIII a. susiformavo kaip bendras ansamblis, kurį Abiejų Tautų Respublikos kilmingieji laikė tautiniu kostiumu ir siekė juo išsiskirti tiek iš svetimšalių, tiek iš savo krašto prasčiokų.

Anot ekspertės, įsigytos kontušo juostos vertę itin didina tai, kad ji yra žymiosios Slucko audyklos dirbinys, sukurtas audyklos vadovo, garsaus armėnų kilmės meistro Leono Madžarskio, kuris austi mokėsi Stambule (Konstantinopolyje), amato subtilybes perėmė iš savo tėvo Jono Madžarskio.

Kirilicos mįslė

Valdovų rūmų muziejaus vertybių rinkinį papildžiusi juosta yra 4,5 m ilgio ir 34 cm pločio. Joje matyti, kaip kontrastingos spalvos linijos ar siaurutės, smulkiai ornamentuotos juostelės dalija dekoro kompoziciją į tris dalis.

Juostos galuose sukomponuoti stačiakampiai su dviem ovaliais išcentrinių gėlėtų šakelių rozečių medalionais, tarp jų matomas ryškus kontušo juostos skiriamasis požymis – ilgas ir siauras tarpas, suskersuotas dryželiais ir pagražintas linijine tvarka išdėstytais augaliniais, geometriniais ir abstrahuotais ornamentais.

Dar viena dekoro dalis – kontušo juostos apvadas, vadinamasis bordiūras, kuris įrėmina kūrinį kaip rėmas paveikslą. Šioje kontušo juostoje tai yra grakšti lenktų lapuotų šakelių girlianda su keliaspalviais daugialapiais gėlių žiedeliais, pavaizduotais iš priekio arba pasuktais. Apvado kampeliuose yra išaustos svarbios autorinės signatūros: "ВЬГРДБ / СЛУЦКБ" ir "ЛЕОМА / ЖАРСKIИ".

"Kirilica perša mintį, kad Leo kūrinys galėjo būti tarp audinių, kuriuos Slucko įmonė savo didžiausios sėkmės metais eksportavo svetur, taip pat ir į Rusiją, kur juos itin vertino imperijos karininkija. Jei tokia prielaida pasitvirtintų, Valdovų rūmų muziejaus juostos datavimą tektų koreguoti, ji turėtų būti išausta ne 1780–1807, o laikotarpiu tarp 1780 ir 1795 m. Jeigu ji vis dėlto sukurta 1795–1807 m., ją galima laikyti ir vienu iš paskutiniųjų, dramatiškų buvusio valstybingumo ženklų, jau užantspauduotų svetimais rašmenimis", – pabrėžia tekstilės tyrinėtoja.

Anot dr. G.M.Martinaitienės, itin gera naujosios vertybės būklė rodytų, kad ji buvo ne itin daug naudota ir tikriausiai saugota kaip brangus praeities ar gerbiamų prosenių atminimas. Yra žinoma, kad daug tokių juostų sudegė per karus, o išlikusios būdavo naudojamos kitoms reikmėms ir prarasdavo savo autentišką pavidalą.

Išradingas sprendimas

Dr. G.M.Martinaitienė pastebi, kad į Valdovų rūmus atkeliavusi kontušo juosta yra adaptuota pagal vietinių bajorų figūros ir kitus ypatumus – ji yra šiek tiek trumpesnė. Įprastai kontušo juostos būdavo 5–6 m ilgio, gan gležno audinio – jomis rytiečiai apsijuosdavo liemenį keliskart. Tačiau Slucko manufaktūroje austos juostos pasižymėjo standumu, buvo šiek tiek trumpesnės, dvigubai siauresnės ir turėjo mažiau dekoro motyvų.

Ši juosta yra keturšonė: išilgai ją sulenkus, į išorę galima iškelti kaskart kitą spalvą su visur vienodai ryškiais raštais.

Dar viena šio naujojo Valdovų rūmų muziejaus eksponato įdomybė tapo tikru iššūkiu muziejininkams: dėl Slucko meistrų išradingumo ir kūrybingumo, atsiskleidusio šiame kūrinyje, teks išties pagalvoti, kaip eksponuoti minėtą vertybę taip, kad lankytojai ją galėtų visapusiškai pamatyti ir įvertinti.

Paprastai dailieji audiniai yra vienpusiai, turintys gerąją ir išvirkščiąją puses, bet ši juosta yra keturšonė: išilgai ją sulenkus, į išorę galima iškelti kaskart kitą spalvą su visur vienodai ryškiais raštais.

"Slucko meistrai, manoma, Jonas, bet gal ir Leo, rado tikrai rytietiškai gudrų ir originalų sprendimą: sudvigubinę kelių spalvų metmenis ir ataudus, pridėję papildomų, sugalvojo tokią jų sampyną, kad abiejose audinio pusėse ir šonuose atsirado skirtingo kolorito ir besikeičiančių raštų ruožai. Taip viena Leo Madžarskio juosta jos savininkui atstojo dvi ar net tris", – sako dr. G.M.Martinaitienė.

Pasipildė vertybėmis

Pastarieji mėnesiai išties buvo itin dosnūs Valdovų rūmų muziejaus rinkiniams: juos papildė ne tik įsigytos vertybės – XV a. antrąja puse datuojamas sidabrinis, kalnų krištolu puoštas pastatomas kryžius iš Florencijos (Italija), Toskanos dailininko Giovanni Brina (1534–1599) ant medžio tapytas "Kristus", florentiečio Felice Ficherelli (1603–1669) kūrinys "Ievos sukūrimas" ir drobė "Šv.Jeronimas", galbūt priskirtina dailininkui flamandų kilmės Neapolio dailininkui Hendrickui van Someriui, vadintam Enrico Fiamingo (apie 1607/1615–1656/1684?), 1590 m. Augsburge sukurtas auksuotas stalinis bokšto formos laikrodis, XVI a. bronzinis varpelis iš Flandrijos, XVII a. ispaniška Marijos statulėlė, 1635 m. rašytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1632–1648) laiškas, 1736 m. Niurnberge sukurtas žemės gaublys, 1780 m. papjė mašė technika sukurtas žemės gaublys, įvairios XVI–XVII a. žvakidės, židinio stovai ir kt., minėta XVIII a. kontušo juosta, bet ir konservuoti, restauruoti archeologiniai radiniai ir ypatinga dr. Prano Kiznio paveikslų galerija, kurią sudaro 23 kūriniai, rodomi vienoje salėje.