Skulptorius A. Mončys: nesuviliotas Eldorado

  • Teksto dydis:

Šie metai pažymėti didele garbingų sukakčių puokšte, kurią puošia ir skulptoriaus modernisto Antano Mončio gimimo metinių minėjimo žiedai: šių metų birželio 8 d. sueina 100 metų, kai Mončių (dab. Mančių) kaime Darbėnų valsčiuje Kretingos apskrityje gimė šis pasaulinio garso menininkas (1921–1993).

Gilios studijos

Labiau pažįstamas užsienyje ir dar tik atrandamas Lietuvoje, įvairiapusis kūrėjas A.Mončys paliko gausų, žanro ir kūrybinės medžiagos prasme įvairų palikimą, taip pat įspaudė ryškius pėdsakus lietuvių meno raidoje, sukurdamas unikalias sunarstytų skulptūrų formas ar tokius fenomenalius meno kūrinius kaip švilpiai.

Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1941 m. baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją ir iki 1943 m. studijavęs architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1944 m. A.Mončys, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Jis apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija), studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje.

1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, A.Mončys tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine'o (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.

Indėlis į Prancūzijos kultūrą

Per Antano kūrybą, gyvenimą ir darbus prabyla jo įsivaizduota Lietuva. Jam ji visada liko kelrodė žvaigždė.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios kūrybinės veiklos, A.Mončys surengė daugiau kaip 30 asmeninių parodų, jo kūriniai buvo eksponuojami daugiau kaip 70 įvairių grupinių parodų Prancūzijoje, Monake, San Marine, Belgijoje, JAV, Italijoje, Vokietijoje ir kt.

Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, jis žinomas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas, bet ir kaip Lano Šv.Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio Madonos ir šv. Juozapo skulptūrų meistras; Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marku Šagalu ir žinomais prancūzų skulptoriais broliais Janu ir Jöeliu Martelais.

Paryžiaus akademinio meno bendruomenė lietuvių menininką pažino ir kaip skulptūros studijų įkūrėją bei vadovą, vasaros kursų dėstytoją, dailininkų susivienijimo ACTE (Art-Création-Technique-Expression) įkūrėją ir aktyvų dalyvį.

Pažintis su kūryba

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios meninės veiklos, A.Mončys sukūrė daug ir įvairių žanrų kūrinių: skulptūrų, paminklų, kompozicijų, koliažų, piešinių, akvarelių, scenovaizdžių, reljefų, kaukių, švilpių ir kt.

Su kūriniais galima susipažinti ir net sukurti tikrą švilpynių orkestrą apsilankius A.Mončio namų-muziejaus tinklalapyje. Deja, visi šie darbai sukurti jau menininkui gyvenant ir dirbant išeivijoje.

Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai po 45 emigracijos metų jis sulaukė galimybės aplankyti gimtinę. Tačiau apie skulptoriaus kūrybą jau tuomet skelbė radijas "Amerikos balsas", rašė užsienio lietuvių spauda.

Palangoje pirmoji A.Mončio kūrinių ir jų nuotraukų paroda surengta 1991 m., tuometėje sanatorijos "Jūratė" bibliotekoje (S.Daukanto g. 16). Būtent čia, siekiant įamžinti jo atminimą, 1998 m. įsteigti A.Mončio namai-muziejus ir jiems patikėta saugoti menininko Lietuvai dovanotą kūrinių kolekciją.

Ryšys su gimtine

Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos ir ilgą laiką neturėdamas galimybių į ją grįžti tiek dėl finansinių aplinkybių, tiek dėl politinės santvarkos, A.Mončys domėjosi savo tėvyne, palaikė glaudžius ryšius tiek su Lietuvoje, tiek su išeivijoje gyvenančiu lietuvių kultūros elitu.

Apie tai byloja ne tik išlikę laiškai, tačiau ir sukurti kūriniai tokioms žymioms asmenybėms kaip Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir jo tėvai – diplomatas Stasys Antanas Bačkis (1906–1999) ir jo žmona Ona Galvydaitė-Bačkienė (1907–2003), tėvas provinciolas Leonardas Andriekus (1914–2003), Nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis (1880–1967), Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius (1902–1980), semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917–1992) ir jo žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė (1916–1982), visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis (1935–2002) ir jos mama Veronika Karvelienė-Bakštytė (1898–1952) ir kt.

Kaip savo prisiminimuose mena jo sūnus Jean-Christophe'as Moncys, menininkas visada save laikė lietuviu ir tokiu išliko iki gyvenimo pabaigos.

"Per Antano kūrybą, gyvenimą ir darbus prabyla jo įsivaizduota Lietuva. Jam ji visada liko kelrodė žvaigždė. Jis niekada neprašė Prancūzijos pilietybės, visą gyvenimą išlaikė asmens be pilietybės statusą, kuris jam dažnai sukeldavo administracinių nesklandumų. Skulptorius niekada nesileido suviliojamas Amerikos, Kanados ar Australijos eldorado, nors tai, pasak ten gyvenančių jo draugų, būtų jam suteikę pripažinimą, sėkmę ir materialinį komfortą. Jis palaikė ryšį su gimtine, norėjo išlikti artimas lietuviškai realybei", – prisimena kūrėjo sūnus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių