Šiluvoje iškils legendinė režisieriaus kėdė

Pagrindinėje Šiluvos erdvėje, Jono Pauliaus II aikštėje, šią vasarą atsiras naujas prasmingas akcentas – bronzinė kėdė su atminimo lenta, skirta režisieriui Eimuntui Nekrošiui.

Skuba įamžinti

Garsiojo kraštiečio kūrybą atidžiai stebintys gerbėjai ją turėtų atpažinti. Skulptūra bus tiksli kopija, itin brangios režisieriui kėdės, padarytos jo tėvo gimtajame Pažiobryje. Ji ne kartą buvo naudojama E.Nekrošiaus spektakliuose ir su jais apkeliavo pasaulį. „Ši kėdė – tai šeimos relikvija, tapusi teatro dalimi“, – sakė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius.

Projektas, kurio ėmėsi Šiluva, išties ambicingas. Jį ketinama įgyvendinti per itin trumpą laiką. Tik praėjusią savaitę buvo paskelbta apie lėšų rinkimą, o liepos 8-ąją jau numatytos atidengimo iškilmės.

„Liepa Šiluvoje – E.Nekrošiaus mėnuo. Norime išsaugoti šią tradiciją, nors pats įamžinimas yra skirtas režisieriaus 70-mečiui, kuris bus minimas lapkritį“, – sako skulptūros idėjos sumanytoja Birutė Greicienė.

Garbės reikalas

Laiko turime nedaug, bet kol kas viskas klostosi puikiai. Tai, kad skulptūra stovės jau liepos 8-ąją, – tikras stebuklas.

Raseinių rajono kultūros centrui Šiluvoje vadovaujanti B.Greicienė praėjusią savaitę susitiko su skulptoriumi Sergejumi Plotnikovu ir architektu Sauliumi Druskiu. Skulptūrą kuriantys menininkai buvo atvykę į Šiluvą, apžiūrėjo, įvertino aikštės erdves, pasiėmė relikvinę kėdę.

„Laiko turime nedaug, bet kol kas viskas klostosi puikiai. Tai, kad skulptūra stovės jau liepos 8-ąją, – tikras stebuklas. Sakoma, kai pats esi užsidegęs idėja, nesunku ją perduoti kitam. Paskambinau Sergejui, prisiminusi jo „Lūšį“ Maironio parke Raseiniuose ir peržiūrėjusi internete kitus jo darbus. Bendrą kalbą radome iškart. Sergejų sužavėjo ir pati kėdė – sukniedyta, sutvirtina. Sakė išsaugosiąs visas detales – bus kaip originali, tik išlieta iš bronzos”, – pasakoja Birutė.

Istorija: kėdė Vičencos (Italija) teatro scenoje: 2012 m. E. Nekrošius prisėdo ant jos repetuojant Dantės „Dieviškąją komediją“ / M. Nekrošiaus nuotr.

Šių metų lapkričio 21 d. E.Nekrošiui būtų sukakę 70 metų. Atsispirdama nuo šios datos, B.Greicienė svarstė, kaip Šiluvoje galėtų būti įamžintas jo atminimas. Kūrėjas į amžinybę iškeliavo 2018 m., likus dienai iki 66-ojo gimtadienio.

„Tiek aš, tiek kiti šiluviškiai matydavome Eimuntą vis ant to paties suolelio. Čia, dešinėje aikštės pusėje, netoli Šv.Marijos skulptūros, jis prisėsdavo eidamas pro šalį, mąstydavo vienas. Kai aikštėje būdavo rodomi jo spektakliai, taip pat įsitaisydavo čia. Kilo mintis, kad šioje vietoje labai tiktų suolelis ir atminimo lenta. Tik lėšų gavau nedaug: būtų pakakę tik atminimo lentai”, – prisiminė šiluviškė.

Ji nenuleido rankų, nutarė ieškoti bendraminčių. Susėdus kartu su Šiluvos klebonu Erastu Murausku, arkivyskupu Lionginu Virbalu, Piligrimų centro vadove Silvija Čižaite-Rudokiene gimė naujų minčių.

„Iškart sutarėme, kad tai mūsų, šiluviškių, garbės reikalas, ir pradėjome ieškoti sprendimų. Kilo idėja išlieti sėdinčio E.Nekrošiaus skulptūrą, panašią į Nidos Vytauto Kernagio paminklą. Tik tai būtų dar brangiau negu suoliukas. Tada Silvija prisiminė Eimunto kėdę, jo parsivežtą iš tėvų namų Pažiobryje. Garsiąją kėdę, apkeliavusią daugelį teatro scenų kartu su režisieriumi. Tai buvo nuostabi mintis!” – pasakojo B.Greicienė.

Ši idėja buvo pristatyta Kauno arkivyskupijai, teatrui „Meno fortas“, Raseinių rajono savivaldybei, E.Nekrošiaus artimiesiems.

Raseinių rajono meras Andrius Bautronis pažadėjo: jei nepavyks surinkti reikiamų 8 tūkst. eurų, trūkstamą sumą pridės savivaldybė. Aktyviai įsitraukė ir Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas: jis užtikrino, kad pagalbos bus tiek, kiek reikia.

Relikvija: režisieriaus tėvo, nagingo staliaus iš Pažobrio kaimo, pagaminta kėdė apkeliavo visą pasaulį – „vaidino“ ir Pietų Amerikos, ir Japonijos scenose. Dabar ji tapo paminklo, netrukus iškilsiančio Šiluvoje, modeliu / Teatro „Meno fortas“ nuotr.

Teatras palaiko

„Gimtinė man – pati brangiausia vieta pasaulyje. Kad ir kur mokyčiausi, gyvenčiau, visada žinau – tai ne mano. Vilniuje gražu, bet tai ne mano miestas, tai kitų žmonių sukurtas miestas, aš atvažiavęs ir truputį užsibuvęs. Čia, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje, ir saugiausia”, – šie režisieriaus žodžiai bus iškalti paminklo lentelėje, o šalia – informacija, kad čia, Jono Pauliaus II aikštėje, 2017–2020 m. vyko režisieriaus E.Nekrošiaus teatro „Meno fortas“ spektakliai, čia jis kaskart atvykęs prisėsdavo nurimti ir pasinerti į apmąstymus.

Tuo metu, kai Šiluvoje savo spektaklius rodė pats E.Nekrošius (2017 m. „Jobo knyga“, 2018 m. „Inferno – Paradiso“), o mirus režisieriui tradiciją tęsė jo aktoriai (2019 m. „Tylos monologai“, 2020 m. „Bado meistras“), šiluviškiai kuo galėdami padėjo „Meno fortui“.

Nepamiršo: „Čia, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje, ir saugiausia”, – yra sakęs E. Nekrošius, prie savo šaknų nuolat sugrįždavęs ir kūryboje / V. Judicko nuotr.

„Kai pagalbos prireikė mums, iškart jos sulaukėme, – šypsosi Birutė. – Kėdę, brangųjį rekvizitą, jie patikėjo mums nedvejodami. Ant mūsų kultūros centro pianino tebėra teatro aktorių autografai. Paprašėme, kad pasirašytų, kai buvome paskolinę jį spektakliui „Bado meistras“. Dabar, atvirkščiai – skolinamės kėdę iš teatro. Juokėmės susitikę su „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku, kad jie išgarsino mūsų pianiną, o mes išgarsinsime jų kėdę.“

Šiluviškių aukos

Tam, kad idėja taptų kūnu, dar turi būti surinkta 8 tūkst. eurų. Kviesdami prisidėti prie įamžinimo, iniciatyvos autoriai kreipiasi ne tik į Šiluvos, Raseinių krašto, bet ir visos Lietuvos žmones.

Kadangi kultūros centras rinkti aukų negali, sąskaitą tam tikslui paskelbė Šiluvos Švč.Mergelės Marijos gimimo parapija.

„Labiausiai jaudina vietos žmonių aukos. Šįryt anksti beldžiasi zakristijonas, sako, Stefutė tau perdavė pinigų. Iš pradžių net nesupratau, kokie pinigai. Pasirodo, ir ji nori prisidėti prie E.Nekrošiaus įamžinimo, perduoda 50 eurų. Stefutei – 90 metų“, – pasakojo Birutė.

Modelis: paminklo iniciatyvos autorė B. Greicienė „Meno forto“ patikėtą kėdę perdavė skulptoriui S. Plotnikovui / S. Druskio nuotr.

Režisierius savo krašto žmonėms visada buvo savas, daugumai – visų pirma kraštietis, o tik paskui – pasaulyje Lietuvos vardą garsinęs režisierius. B.Greicienė pasakojo, kad iš pradžių turėjusi mintį vietą skulptūrai skirti „kampą už parduotuvės“, ten, kur nuo seno būriuojasi miestelio vyrai. Eimuntas visada sustodavo su jais pasikalbėti, ilgai, įdėmiai klausydavosi, neatsakydavo prašomas pinigų. Tai buvo jo pasaulis, jo žmonės, neišsemiamas kūrybos šaltinis.

„Dabar mes tarsi jaučiamės likimo įpareigoti nepaleisti, tęsti šią liniją. Liepa Šiluvoje – E.Nekrošiaus mėnuo. Buvo jo spektakliai, šįmet, tarpininkaujami teatro „Meno fortas“, rodysime du jam skirtus Audronio Liugos filmus. Praėjusiais metais ruošėmės dideliam koncertui – turėjo skambėti visų E.Nekrošiaus spektaklių muziką sujungiantis kūrinys. Deja, jo autorius, kompozitorius Faustas Latėnas, su kuriuo režisierius pastatė daugelį savo spektaklių, mirė vos jį įpusėjęs”, – pasakojo B. Greicienė.

Komentaras

Marius Nekrošius

Scenografas, režisieriaus E. Nekrošiaus sūnus

Šiluvos iniciatyva man labai graži, pasirinktas tinkamas objektas. Ši kėdė pagaminta mano senelio, turėjome tris ar keturias to paties modelio. Visos dalyvavo spektakliuose, yra mačiusios pasaulio – nuo Pietų Amerikos iki Pietų Korėjos, Japonijos. Viena iki šiol „vaidina“ „Bado meistre“. Galima sakyti, kad tai šeimos relikvija, tapusi teatro dalimi, tai simbolis. Apie ją sukurtas Audronio Liugos filmas „Tėvo kėdė“. Kėdės po Hamleto pjūklu nuotrauka buvo ir parodos, rodytos ir Raseiniuose, centrinėje vietoje.

Kai kurdavome su tėvu naują spektaklį, visada iškildavo kėdės problema. Man, kaip scenografui, sunkiausia užduotis būdavo sugalvoti kažkokią kitą įdomią kėdę, nes anos jam buvo geriausios. Sakydavau, kad kėdė turi būti kėdė, o jis nesutikdavo: meniškai turi būti, meniškai. Jam pačiam kėdė kiekviename spektaklyje buvo labai svarbus objektas.

Tos kėdės iš tiesų yra labai gražios, geros, niekas šiais laikais taip nebepadaro. Dėl to ir būdavo problema rasti kažką, kas tiktų, antikvariate ar bandyti pasigaminti. Ir medžio džiovinimas, ir staliaus darbo kokybė dabar ne ta. Anksčiau medį džiovindavo dešimtimis metų, kad kėdės kojos būtų plonos, bet stiprios.

Tėvui jos buvo svarbios ir emocine, ryšio prasme. Senelis buvo labai nagingas stalius, tos kėdės atkeliavo iš Pažiobrio, tėvo gimtinės, kurios jau nebėra. Viename iš nepastatytų spektaklių – „Lituanikoje“ – jis bandė įdarbinti mano senelio varstotą.

Buvo ir daugiau dalykų, kurie pakliūdavo į spektaklius. Pavyzdžiui, viename iš paskutinių jo spektaklių „Cinkas“ yra tokios kėdutės ant raudonų metalo kojyčių, pagamintos kaip motociklo sėdynės. Vieną tokią tėvas kartu su Eugenijumi Adomavičiumi suvirino sėdėdamas gaisrinėje Šiluvoje. Vėliau jos irgi atkeliavo į spektaklį.

Kviečia prisidėti

Šiluvos bendruomenė prašo kiekvieno, neabejingo maestro E.Nekrošiaus kūrybai, kiekvieno mylinčio Šiluvą arba matančio prasmę kūrybiniame procese, paremti skulptūros pastatymą malda ir tiksline auka.

Už visus aukotojus skulptūros kėdės pristatymo dieną – liepos 8-ąją, bus aukojamos šv.Mišios Šiluvos bazilikoje.

Aukoti galima parapijos sąskaitoje, įrašant AUKA SKULPTŪRAI. Taip pat galima aukoti ir grynais pinigais: perduoti parapijos klebonui E.Murauskui, vikarui Robertui Urbonavičiui arba Šiluvos kultūrinių renginių organizatorei B.Greicienei.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija, įm. k. 191251020.

Bankas – Raseinių kredito unija, sąskaita LT505013900014000612.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių