- Parengė Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Pirmasis įspūdis, kuris aplanko bežiūrint jaunosios kartos tapytojos Simonos Lukoševičiūtės-Statkevičienės paveikslus, – jausmas, kad viskas, kas mus supa, – (iš)nyksta. Drobėse pasikartojantys kasdienybės epizodai yra atspindžiai to, kas jau buvo, įvyko.
Atmintyje likusi įvykio, regėto vaizdo, jausmo užuomina yra pasąmonės kūrinys, kuriame susipina žmogiškosios patirtys, laiko matmuo, erdvinės skirtys. Jos transformuojasi į iškalbingai tylintį paveikslą. O tyla priverčia pasaulį sustoti.
– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?
– Jis visada buvo savęs suvokimo erdvė, kuri yra nepastovi, kintanti, įdomi, nes kaskart į save galiu pažvelgti kitu kampu. Kūrybos proceso metu stebiu save iš šalies, išryškindama savirefleksijos momentą. Savo atvaizdą suvokiu kaip kitą. Tapant jis turi distanciją: tuo pat metu yra ir mano, ir kito atspindys. Kūryboje save suvokiu kaip buvusią, praėjusią (priklausančią praeičiai).
– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?
– Kurdama dėmesį sutelkiu į savianalizę, noriu apčiuopti egzistencines struktūras, perteikti subjektyvias laiko išgyvenimo formas, vidinę jų trukmę, susitikti su autentiška savimi. Dažniausiai tikrovišką savo atvaizdą panaudoju tik kaip eskizą, atspirties tašką būsimam paveikslui. Pasitelkdama jį, kuriu sunkiai atpažįstamus portretus, kurie dažniausiai nėra socialiai identifikuojami. Pagražintas "aš" yra miražas. Tiek jam, tiek tikrovės "aš" leidžiu ištirpti paveikslo erdvėje, nepalikdama netikrumo jausmo, kuris kuria paviršinį kiekvieno mūsų apvalkalą.
– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio savęs matymo?
– Žvilgsniai skiriasi kardinaliai. Kasdienybėje taip dažnai savęs nestebiu iš šalies, kaip kūrybos proceso metu. Kurdama pasineriu į savęs suvokimo erdvę: žvilgsnis tampa jautresnis, gilesnis, nuodugniai tyrinėjantis laiko ir vidinius tapatybės sluoksnius. Žvelgti į save per atstumą, suvokti save kaip kitą "aš" kūrybos procese padeda dažnas atvaizdo fiksavimas, virtęs savotiška dienoraščio forma. Žvilgsnis kūrybinio proceso metu peržengia išorės ribas, pasiekdamas tikrojo "aš" šerdį.
– Kas buvo lemiamas veiksnys, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?
– Pagrindinė mano kūrybos forma yra aliejinė tapyba. Ji man artimiausia ir leidžianti tapyti sluoksnis po sluoksnio išgaunant erdviškumą. Tapydama palieku ant drobės laiko pėdsakų ir išreiškiu savo egzistenciją: tapau, vadinasi, esu.
Manau, kad iš dalies jis perteikia šiuolaikinio žmogaus tapatybės problematiką. Tapatybė yra santykinė, dinamiška, nuolat kintanti.
– Kurdama autoportretą, esate ir pozuotoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?
– Kurdama autoportretą siekiu perteikti vidines patirtis, vis pasikartojančią laikinumo, sustingusios dabarties išgyvenimo nuojautą. Kūryboje fiksuoju vidinį, išgyventą laiką, kurį suvokiu kaip nuolat nykstančią dabartį, likutį. Laikas tampa gyvenimo fragmentų, vidinių būsenų ir minčių stebėjimo forma.
– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi?
– Mąstau apie savo laiką kaip apie nykstančią dabarties akimirką, todėl tapybos procese remiuosi fotografijos medija. Būtent fotokamera man leidžia užfiksuoti, sugauti dabarties momentą ir sulaikyti egzistencines nuotrupas. Tokiu būdu akimirkas renku tarsi suvenyrus, neleisdama joms išnykti laiko begalybėje.
– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportreto spalvinę išraišką?
– Stengiuosi, kad kiekvienas paveikslas turėtų savo koloritą. Spalvą neretai diktuoja paveikslo idėja ir vidinė būsena. Šiame autoportrete bendras paveikslo koloritas perteikia ramią vidinę būseną, egzistencinę tylą.
– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?
– Fonas perteikia bendrą kūrinio nuotaiką.
– Autoportrete fiksuojate savo praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?
– Dabartį.
– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?
– Kartais kūriniai gimsta iš lėto. Šis buvo vienas jų. Ilgiausiai trunkanti kūrybos dalis – laukimas, kai ieškodama surasiu ar netikėtai pastebėsiu kūrybai tinkantį motyvą. Kai atrandu tokį vaizdą, kuriame randu prasmę, jį fotografuoju ir kūrybos proceso metu panaudoju kaip eskizą. Iš užfiksuoto momento išgryninama idėja, atsiranda paveikslo kontūrai. Tapyti stengiuosi vyraujant tai pačiai vidinei nuotaikai, kad vėliau nekiltų dvejonių. Prieš eidama tapyti visada stengiuosi iš galvos išvyti pašalines mintis, ramiai nusiteikti. Tačiau kartais, kai ne viskas klostosi taip sklandžiai kaip norėtųsi, neapsieinu ir be nuotaikų kaitos. Tada sustoju ir atsitraukiu nuo paveikslo, suteikdama erdvės pamąstyti.
– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?
– Šis autoportretas yra pirmasis darbas iš kūrinių ciklo "Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save", kurį tapiau 2017-aisiais galerijoje "Meno parkas" rengtai personalinei parodai. Šis darbas buvo lyg atspirties taškas kitiems ciklo kūriniams. Paveikslą kūriau lėtai, bet užtikrintai, galvoje turėjau viziją, ką jis turėtų perteikti. Vizualiai jis kiek primena migrenos sukeltus regėjimo sutrikimus, vaizdo mirgėjimą ar televizijos ekrane nykstantį vaizdą.
– Kokios dabarties aktualijos jame atsiskleidžia?
– Manau, kad iš dalies jis perteikia šiuolaikinio žmogaus tapatybės problematiką. Tapatybė yra santykinė, dinamiška, nuolat kintanti.
– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?
– Kaip dalelę laiko ir erdvės begalybėje.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...
-
Seimas linkęs bibliotekoms leisti dovanoti nurašytas knygas
Seimas po svarstymo šią savaitę pritarė leidimui bibliotekoms dovanoti nurašytas knygas. ...
-
Po rekonstrukcijos atidarytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras13
Klaipėdoje šeštadienio vakarą gala koncertu atidarytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. ...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasikeitė neatpažįstamai35
Šiandien išaušo klaipėdiečių ilgai laukta diena – duris lankytojams po rekonstrukcijos atvers Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Penkerius metus be savo namų dirbę teatralai kvies ne tik mėgautis pastatymais, bet ir įve...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...