S. Lukoševičiūtė-Statkevičienė: tapau, vadinasi, esu

Pirmasis įspūdis, kuris aplanko bežiūrint jaunosios kartos tapytojos Simonos Lukoševičiūtės-Statkevičienės paveikslus, – jausmas, kad viskas, kas mus supa, – (iš)nyksta. Drobėse pasikartojantys kasdienybės epizodai yra atspindžiai to, kas jau buvo, įvyko.

Atmintyje likusi įvykio, regėto vaizdo, jausmo užuomina yra pasąmonės kūrinys, kuriame susipina žmogiškosios patirtys, laiko matmuo, erdvinės skirtys. Jos transformuojasi į iškalbingai tylintį paveikslą. O tyla priverčia pasaulį sustoti.

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Jis visada buvo savęs suvokimo erdvė, kuri yra nepastovi, kintanti, įdomi, nes kaskart į save galiu pažvelgti kitu kampu. Kūrybos proceso metu stebiu save iš šalies, išryškindama savirefleksijos momentą. Savo atvaizdą suvokiu kaip kitą. Tapant jis turi distanciją: tuo pat metu yra ir mano, ir kito atspindys. Kūryboje save suvokiu kaip buvusią, praėjusią (priklausančią praeičiai).

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Kurdama dėmesį sutelkiu į savianalizę, noriu apčiuopti egzistencines struktūras, perteikti subjektyvias laiko išgyvenimo formas, vidinę jų trukmę, susitikti su autentiška savimi. Dažniausiai tikrovišką savo atvaizdą panaudoju tik kaip eskizą, atspirties tašką būsimam paveikslui. Pasitelkdama jį, kuriu sunkiai atpažįstamus portretus, kurie dažniausiai nėra socialiai identifikuojami. Pagražintas "aš" yra miražas. Tiek jam, tiek tikrovės "aš" leidžiu ištirpti paveikslo erdvėje, nepalikdama netikrumo jausmo, kuris kuria paviršinį kiekvieno mūsų apvalkalą.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio savęs matymo?

– Žvilgsniai skiriasi kardinaliai. Kasdienybėje taip dažnai savęs nestebiu iš šalies, kaip kūrybos proceso metu. Kurdama pasineriu į savęs suvokimo erdvę: žvilgsnis tampa jautresnis, gilesnis, nuodugniai tyrinėjantis laiko ir vidinius tapatybės sluoksnius. Žvelgti į save per atstumą, suvokti save kaip kitą "aš" kūrybos procese padeda dažnas atvaizdo fiksavimas, virtęs savotiška dienoraščio forma. Žvilgsnis kūrybinio proceso metu peržengia išorės ribas, pasiekdamas tikrojo "aš" šerdį.

– Kas buvo lemiamas veiksnys, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Pagrindinė mano kūrybos forma yra aliejinė tapyba. Ji man artimiausia ir leidžianti tapyti sluoksnis po sluoksnio išgaunant erdviškumą. Tapydama palieku ant drobės laiko pėdsakų ir išreiškiu savo egzistenciją: tapau, vadinasi, esu.

Manau, kad iš dalies jis perteikia šiuolaikinio žmogaus tapatybės problematiką. Tapatybė yra santykinė, dinamiška, nuolat kintanti.

– Kurdama autoportretą, esate ir pozuotoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdama autoportretą siekiu perteikti vidines patirtis, vis pasikartojančią laikinumo, sustingusios dabarties išgyvenimo nuojautą. Kūryboje fiksuoju vidinį, išgyventą laiką, kurį suvokiu kaip nuolat nykstančią dabartį, likutį. Laikas tampa gyvenimo fragmentų, vidinių būsenų ir minčių stebėjimo forma.

– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi?

– Mąstau apie savo laiką kaip apie nykstančią dabarties akimirką, todėl tapybos procese remiuosi fotografijos medija. Būtent fotokamera man leidžia užfiksuoti, sugauti dabarties momentą ir sulaikyti egzistencines nuotrupas. Tokiu būdu akimirkas renku tarsi suvenyrus, neleisdama joms išnykti laiko begalybėje.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportreto spalvinę išraišką?

– Stengiuosi, kad kiekvienas paveikslas turėtų savo koloritą. Spalvą neretai diktuoja paveikslo idėja ir vidinė būsena. Šiame autoportrete bendras paveikslo koloritas perteikia ramią vidinę būseną, egzistencinę tylą.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas perteikia bendrą kūrinio nuotaiką.

– Autoportrete fiksuojate savo praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Dabartį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Kartais kūriniai gimsta iš lėto. Šis buvo vienas jų. Ilgiausiai trunkanti kūrybos dalis – laukimas, kai ieškodama surasiu ar netikėtai pastebėsiu kūrybai tinkantį motyvą. Kai atrandu tokį vaizdą, kuriame randu prasmę, jį fotografuoju ir kūrybos proceso metu panaudoju kaip eskizą. Iš užfiksuoto momento išgryninama idėja, atsiranda paveikslo kontūrai. Tapyti stengiuosi vyraujant tai pačiai vidinei nuotaikai, kad vėliau nekiltų dvejonių. Prieš eidama tapyti visada stengiuosi iš galvos išvyti pašalines mintis, ramiai nusiteikti. Tačiau kartais, kai ne viskas klostosi taip sklandžiai kaip norėtųsi, neapsieinu ir be nuotaikų kaitos. Tada sustoju ir atsitraukiu nuo paveikslo, suteikdama erdvės pamąstyti.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Šis autoportretas yra pirmasis darbas iš kūrinių ciklo "Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save", kurį tapiau 2017-aisiais galerijoje "Meno parkas" rengtai personalinei parodai. Šis darbas buvo lyg atspirties taškas kitiems ciklo kūriniams. Paveikslą kūriau lėtai, bet užtikrintai, galvoje turėjau viziją, ką jis turėtų perteikti. Vizualiai jis kiek primena migrenos sukeltus regėjimo sutrikimus, vaizdo mirgėjimą ar televizijos ekrane nykstantį vaizdą.

– Kokios dabarties aktualijos jame atsiskleidžia?

– Manau, kad iš dalies jis perteikia šiuolaikinio žmogaus tapatybės problematiką. Tapatybė yra santykinė, dinamiška, nuolat kintanti.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Kaip dalelę laiko ir erdvės begalybėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių