Rašytojų sąjunga - ant permainų slenksčio

„Lietuvos rašytojų sąjungos rinkiminis suvažiavimas. DALYVAVIMAS BŪTINAS“, – rašyta kvietime/raginime (vos neparašiau: į teismą).

Nes ne kartą yra nutikę, kad, rašytojams vangiai dalyvaujant suvažiavime, kvorumas nesusidarydavo ir priimti sprendimų  nepavykdavo.

Dabar rašytojai neatvažiuoja ne todėl, kad neatsiplėšia nuo savųjų rankraščių, – neretai jie negali išsiprašyti iš darbų, kitos veiklos. Ne paslaptis, kad nemažai abejoja pačios sąjungos prasme, o ir rinkimais. Kas pasikeis, jei pirmininku taps vienas ar kitas? Kas pasikeistų, jei sąjungos apskritai nebūtų?

Išsisklaidytų bendruomenė (kuri raginama atvykti beveik teismo šaukimu), sumažėtų šiais metais valdžios įteisinti paskutines kelnes numaunantys mokesčiai rašytojams, turintiems vadinamuosius  etatus (parodykit rašytoją, kuris neprarasdamas orumo gali išgyventi tik iš kūrybos), būtų sunkiau išleisti knygą (taip ir norisi parašyti: o kam šiais laikais lengva, tačiau čia jau iš komentatorių aforizmų, kuriais virtualieji „intelektualai“ mėgina menininkus priremti prie žagrės, mat paprastai, keliant meno žmonių problemas, komentaruose atsiliepia vien „dori darbininkai“, ne Andrius Kubilius, matyt, galvojantis, kad, kai Lietuvoje rasis Nobelio premijos laureatai, bus peržiūrėti ir žvėriški mokesčiai iš valdiškų darbų šiaip ne taip prasimaitinantiems kūrėjams. Dabar į kažkokius vartus pataiko tik viešbučių savininkai.

Suvažiavusius ir kvorumą sudariusius rašytojus pasveikino kultūros ministro kalbą perskaitęs viceministras Deividas Staponkus, o Irenos Degutienės kalbos nebuvo kam perskaityti, tad to ėmėsi pirmajam posėdžiui pirmininkavęs poetas Liutauras Degėsys. Bet, kaip sakoma, tų kalbų ant duonos neužsitepsi, galima jas įtraukti (interpretuoti) tik į kokį rašomą romaną ar eilėraštį, gal tuomet rašytojas ne tik išleistų knygą, bet ir kokį honorarą gautų, apie kurį dabar nelabai ir svajoja, džiaugiasi, jei knygą ne už savus leidžia. O kad netektų už juos leisti, ne vienas stengiasi ieškoti durų į „chebriarchatą“.

Tačiau, kaip teigia sparnuotas posakis, reikia pradėti nuo savęs. Pirma, atvykti į suvažiavimą ir turėti viltį, kad knyga – ne vien žodis, o ir daiktas (neretai, jaučiu,  atsirūgstantis). Antra, tikėti, kad ne nuo nobelių kažkas pasikeis (anekdotas, kad plaukikams pripils vandens, kai jie taps olimpiniais čempionais, tinka ne tik futbolininkams, bet ir rašytojams, – tai jau mentaliteto klausimas), o nuo valstybės kultūros politikos, pagarbos nacionalinei literatūrai. Trečia, aktyviau dalyvauti teikiant konstruktyvius siūlymus, renkant pirmininką, paduodant ranką kolegai.
Atrodo, kad rašytojai per rinkiminį suvažiavimą patikėjo gerąja permainų naujiena, nes daugumą savo balsų atidavė už poetą Antaną A.Jonyną, garsiai su juo susiedami viltis, kad kažkas pasikeis.

Kas? Vieni, nors ir balsavę už A.A.Jonyną, išreiškė skepsį, nes manė, kad kažką iš esmės pakeisti galėtų tik labai geras vadybininkas. „Negaunantis nė tūkstančio litų per mėnesį“, – ironizavo ne vienas racionaliai, šiuolaikiškai mąstantis kūrėjas. Tačiau, kad tokių dauguma, turbūt netiki ne tik A.Kubilius, bet ir Kultūros ministras. Ką ten jie, jei kita kandidatė į pirmininkus, pristatanti savo kandidatūrą, paminėjo, kad į pirmininkus tiktų, turi patirties, yra buvusi Neįgaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotoja. Salėje bene penkias minutes griaudėjo autoironiškas juokas. Bet ar ne sveikas protas tesugeba pasijuokti iš savęs?



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių