Rašytojas H. Helgasonas – apie islandų istoriją ir tai, kodėl jie neišmoko valgyti silkės

  • Teksto dydis:

Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio romano „60 kilogramų saulės šviesos“ vertėja Jūratė Akucevičiūtė susitikimą su knygos autoriumi, islandu Halgrimu Helgasonu, buvo sutarusi Islandijos šiaurėje, mažame Siglufjorduro miestelyje. Būtent čia buvo sukurtas Islandijos literatūros premija įvertintas romanas ir čia yra rašomas jo tęsinys. Sniegas ir pūga pakoregavo rašytojo ir vertėjos planus, tačiau pasimatymas įvyko. Įvyko ir mėginimas aptarti islandų bei Islandijos istoriją.

H. Helgasono romaną „60 kilogramų saulės šviesos“ lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“. Rašytoją kalbino knygos vertėja J. Akucevičiūtė.

Sutarėme su Halgrimu, kad jį aplankysiu šiaurėje, kur sausį jis praleido rašydamas romano „60 kilogramų saulės šviesos“ tęsinį. „Šešiasdešimt kilogramų kažko kito...“ – taip jis sako. Siglufjordure, kurį rašytojas vadina Magneto fjordu arba Segulfjordu, vyksta romano veiksmas. Mūsų susitikimą teko atidėti, motina gamta turėjo savo planų – tą savaitę daug snigo, kalnų apsuptuose miesteliuose ir gyvenvietėse iškilo sniego griūčių grėsmė. Kai kur žmonės buvo evakuojami arba raginami niekur nekeliauti, o visi keliai į Siglufjordurą buvo uždaryti, – nei visureigiais privažiuosi, nei malūnsparniu prisiartinsi. Per žinias pranešinėjo, kad ligoniai į didesnes šalies ligonines pervežami jūros keliu. Draugas man pasiūlė apsistoti jo namelyje, vakarinėje šalies dalyje, tarp kalnų. Čia taip pat ėmė snigti, keturiais ratais varomas mano automobiliukas namelio nepasiekė, nusprendėme paskutinį kilometrą nueiti pėsčiomis, į kuprines susikrovę būtiniausius daiktus bei maistą. Vienas kilometras tokiomis oro sąlygomis prilygsta dešimčiai, o stipraus vėjo nešamas sniegas viską paverčia viena akinančia baltuma. Nors toji trumpa kelionė buvo fiziškai sunki, žinojome, kad mūsų laukia jaukus namelis su židiniu, todėl juokavome, griuvinėjome į pusnis, palikdami jose angelų žymes. Pasiekę kelionės tikslą, šiltai įsikūrę, pasigaminę gardaus avienos troškinio sėdėjome prie didžiulio lango ir ilgai diskutavome apie Halgrimo romaną, – koks bejėgis turi būti žmogus, per pūgą keliaujantis šeimai parnešti trijų kilogramų miltų Kalėdoms? Nors žinojome, kad esame saugūs, kad po poros dienų išlįsime lauk, rasime automobilį ir, jei reikės, paprašysime kaimynystėje gyvenančio ūkininko, kad traktoriumi nukastų keliuką, apėmė sunkiai paaiškinamas klaustrofobijos jausmas. Tada vėl sugrįžome prie romano ir bandėme suvokti šalčio, nevilties, izoliacijos ir vienatvės pojūtį.

Susitikimas su knygos „60 kilogramų saulės šviesos“ autoriumi įvyko Reikjavike. Beje, irgi gamtos įvykių sūkuryje – žemė dreba jau daugiau nei savaitė, prognozuojamas ugnikalnio išsiveržimas, tik niekas nežino, kada tai įvyks – gal po valandos, o gal ir po mėnesio.

– Jūsų kūryboje iki šiol nebuvo daug gamtos motyvų, vis dėlto, ką gamta ir jos galia jums reiškia?

– Noriu įvairovės, stengiuosi rašyti skirtingas knygas. Žmogus bręsti, sensti, viskas keičiasi, keičiasi ir stilius. Islandija – tokia šalis, kurioje turi būti viskam pasiruošęs. Kas dvidešimt metų atsiranda naujas kalnas, kuriam reikia sugalvoti pavadinimą, rodos, Žemė pati pasirūpina, kad išliktume kūrybingi. Šioje saloje XX amžiuje laimėjome prieš gamtą, toks yra ir pagrindinis mano romano motyvas. Mano tėvas buvo kelių inžinierius, statė tiltus, vystė Islandijos kelių sistemą, miestuose tuo metu kilo pastatai, baseinai, buvo kasami tuneliai, viskas tobulėjo, kad žmogus galėtų patogiai gyventi. Šiandien mąstome kitaip, tačiau nuolat truputį bijome: dešimt dienų Siglufjorduras buvo izoliuotas, uždaryti abu iš miesto vedantys keliai. Pernai jie buvo uždaryti šešiasdešimt dienų, tris dienas nebuvo elektros, šildymo, nutrūko telefono bei radijo ryšys. Gyvenimas šioje vietovėje vis dar sudėtingas, gamtos pažaboti negalime. Nėra lengva gyventi vietoje, kur ant tavo namo bet kada gali užgriūti kalnas. Seidisfjordure panašiai ir nutiko šią žiemą... Šiomis dienomis baugina ir žemės drebėjimai, niekas tiksliai nežino, ar išsiverš ugnikalnis. Laimė, islandai – kieti, kaip Siglufjorduro gyventojai mėgsta sakyti: „Ai, nieko čia tokio, viskas savaime išsispręs.“

– Islandiškas posakis „þetta reddast“ yra neatsiejama islandiško optimizmo dalis. Pagrindinis knygos veikėjas Gestas turi daugeliui islandų būdingų bruožų. Gamta jam – savaime suprantama. Ar gali būti, kad Gestas surinkęs šį tą ir iš jūsų paties?

– Tikra tiesa, kai ko jame yra iš manęs. Nors mūsų gyvenimai labai skirtingi, įdedu į jo lūpas savo gyvenimo idėjas. Jis vis dėlto yra svečias (isl. „gestur“ – svečias) šiame gyvenime. Kaip ir patys islandai kartais. Jie nebūna visiškai ten, kur tuo metu yra. Islandai – maištingi nenuoramos, jie niekada visiškai nesusitaiko su tuo, kaip yra. Savo herojui išrinkau Gesto vardą, jis tarsi simbolis, kad savoje šalyje islandai kartais jaučiasi svečiais. Mes, islandai, geriausiai jaučiamės Leifo stotyje (tarptautinis oro uostas – vert. past.), kai išvykstame iš Islandijos. Išvykstame iš šalies, kurios nekenčiame, arba sugrįžtame į šalį, kurią mylime. Tokie tai – meilės ir neapykantos santykiai: mums patinka išvykti, bet lygiai taip pat patinka ir grįžti. Taigi visada esame svečiai.

Norėjau, kad Gestas būtų tautos atstovas. Tautos, kuri atsiranda sniego pusnyje, auga žeminėse, o tada keliasi ir eina. Knygos tęsinyje Gestas savo mediniame name mąsto apie tai, iš kur esame kilę, kokia yra islandų kilmė, kaip žmonės gyveno žeminėse ir ar visa tai mus subrandino. Seniau miegodavome vienoje patalpoje kartu su dvidešimčia žmonių, gal todėl toks liberalus islandų požiūris į seksualumą, nesantuokinius vaikus, gėjus. Mes nesipriešiname ir nediskriminuojame skirtingų šeimos modelių.

– Ar šiuolaikinis islandas kitoks nei aprašytas jūsų romane?

– Vos šimtas metų praėjo nuo tada, kai gyvenome žeminėse. Tai nėra ilgas laikas. Galbūt esame tokie, nes žeminėse užaugome, gyvenome labai vargingai, jautėmės nevisaverčiai, prispausti, o kartu kupini laisvės troškimo bei kūrybinės jėgos. Visa mumyse buvo ir, rodos, XX amžiuje išsiveržė. Galbūt tai paaiškina, kodėl Islandijoje kuriama tiek daug meno. Ilgai tūnojome kalėjime, skurdo, šalčio ir vargo kalėjime. Dažnai apie tai galvoju, juk užaugau kupinas nevisavertiškumo jausmo, atrodė, lyg būtume beviltiška tauta. Visada bandėme kažką įrodyti: kad egzistuojame, kad galime dirbti įvairius darbus, turėti nacionalinę futbolo komandą, vystyti kultūrinį gyvenimą, įkurti simfoninį orkestrą, atidaryti tikrą meno galeriją. Tai buvo mūsų kova, nepriklausomybės kova... Ir tada kažkas atsitiko – pasaulis susidomėjo Islandija. Staiga jam pasirodė, kad Islandijoje viskas ypatinga. Keista buvo tai patirti, nes iš pradžių ir patys tuo netikėjome. Gal tų permainų atnešė dainininkė Bjork, kuri tapo žinoma visame pasaulyje.

Nors Islandijoje gyvenome tūkstantį metų, nemokėjome medžioti banginių, žvejoti silkių. Grenlandijos gyventojai, sėdėdami kajake, medžiojo banginius, o mes gaudėme tik menkes. Daug ką darėme keistai ir neprotingai, gal dėl to, kad turime labai trumpą tautos istoriją. Mano dukra pagal mainų programą išvyko į Ekvadorą, sako, kavos šalyje neįmanoma gauti geros kavos, viskas iškeliauja kitur. Tas pats ir Islandijoje – neišmokome valgyti silkių ir dabar mažai jų valgome, jos buvo aukso kasykla. Norėjome tik pinigų... Siglufjordurą pagavo aukso karštinė, įspūdinga, kad miestelis, kuriame gyveno keturiasdešimt žmonių, per trumpą laiką išaugo į trijų tūkstančių gyventojų miestą.

Pirmą kartą norvegai į salą atvyko 874 metais, po tūkstančio metų atvyko dar kartą ir vėl ją užėmė. Norvegams turime už ką padėkoti, jie išmokė mus žvejoti silkes, o tai buvo svarbu. Tūkstantį metų buvome kone vergai, tada netikėtai pamatėme pinigus. Knygoje yra scena, pasakojanti apie gražiausią fjordo saulėlydį, tačiau Gestas jo nepastebi, – pinigas jam daug gražesnis už saulėlydį. Gerai jį suprantu, nes užaugau tarp taip mąstančių žmonių, visi norėjo griauti žemines, statyti naujus, bjaurius daugiabučius, kuriuose viskas buvo gera, nes – nauja. Tai – tipinis naujojo turtuolio, kuris pamiršta savo kultūrą, gyvenimo modelis. Tačiau dabar po truputį viskas pradeda keistis, žmonės suvokia senų namų, senų tradicijų vertę. Islandams tradicijos nebuvo svarbios, senienas jie metė pro langą, pirko naujus daiktus. Tai savinaikos elementas mumyse, tas maištingas užsispyrimas, apie kurį kalbėjau. Pradedame statyti, bet nepavyksta, tada imamės kitų statybų. Buvo silkių, bet jos baigėsi, buvo bankai, bet jie bankrutavo. Buvo turizmas, bet prasidėjo COVID-19 epidemija... Mes neturime kantrybės, mumyse tiek daug pasiutimo. Ir gerai, kad tai vyksta – rašytojams yra apie ką rašyti.

Halgrimo kalė Luka, kurios vardas reiškia sėkmę, nebeištveria. Kviesdama mus žaisti, netiesiogiai įsitraukia į pokalbį, kuris pasisuka apie orą ir naminius gyvūnus. Šie pandemijos laikotarpiu Islandijoje tapo tikru deficitu. Suvokiu, kad Halgrimas ir Luka – tai Gesto ir jo kalės prototipai. Sėdžiu, stebiu juos, mintimis nuklysdama į romaną, įsivaizduodama Gestą užaugusį, lydimą ištikimosios keturkojės, kuri lygiai kaip ir Luka nesitraukia nuo savo šeimininko nė per žingsnį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių