Pokalbis su rašytoja – apie stebuklingą knygų pasaulį, ryšį su jaunaisiais skaitytojais ir gimtojoje Šilutėje atgimusį kūrybiškumą.

– Į literatūros lauką įžengėte 2015 m., kai buvo išleista jūsų pasaka „Emilio laiškas“, laimėjusi Nacionalinio vaikų literatūros konkurso Geriausių metų debiuto nominaciją. Vis dėlto studijavote verslo vadybą ir administravimą, tad planų tapti vaikų rašytoja lyg ir nebuvo. Kaip gimė pirmoji knyga ir kas paskatino ją parašyti?

– Buvau neseniai grįžusi iš Vilniaus į Šilutę, savo gimtąjį miestą. Atvertusi kitą gyvenimo lapą, ieškojau naujų iššūkių, galbūt atvesiančių prie mano tikrojo kelio. Internete netyčia pamačiau, kad paskelbtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir širdis virptelėjo. Juk kadaise taip mėgau skaityti ir kurti pasakojimus... Nusprendžiau dalyvauti.

Spaudė terminas, buvo vasara. Ir lauke, ir tuomečiame bute – 30 °C karščio. Todėl rašiau apie žiemą – kad atsivėsinčiau bent mintimis. Patiko rašant persikelti į visiškai kitą dimensiją. Tai sukėlė visai kitokius jausmus nei ankstesnės mano veiklos. Nieko per daug nesitikėjau, bet rankraštis pavadinimu „Emilio laiškas“ laimėjo geriausio debiuto nominaciją, taip 30 tūkst. tiražu pasirodė pirmoji mano knyga. Paskui – ir visos kitos.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Ar nuo mažens buvote kūrybinga, skaitėte daug knygų? Galbūt jau vaikystėje kurdavote įvairias pasakas ir istorijas? Gal jūsų šeima susijusi su knygų pasauliu?

– Ne, šeimyniškiai nesusiję su knygų pasauliu. Aš tiesiog nuo mažens mėgau skaityti, piešti ir pasakoti istorijas. Neturėjau kalnų knygų, į kurias būčiau nuolat įnikusi. Mieliau šmirinėdavau lauke ir ten pati patirdavau nuotykių. Vis tik už akių visuomet užkliūdavo užrašas „biblioteka“.

Kai persikraustėme į užmiestį, netrukau vieną tokią surasti – bibliotekėlė buvo nedidelė, įsikūrusi seno namo palėpėje. Užsukau siaubų knygos, kad galėčiau pašiurpinti kiemo draugus. Mat viską, ką pavyko sugalvoti, jau buvau išpasakojusi. Bibliotekininkė man surado, ko norėjau, tačiau paskui dar įbruko kitokių skaitinių. Ėmiau iš mandagumo, bet, vos pradėjusi skaityti, kaip reikiant užsikabinau.

Pasiekti vaikų, paauglių, suaugusiųjų širdis lengva tada, kai esi nuoširdus. Tikrumas visuomet pritraukia tuos, kas jo ieško.

Tai buvo „Alma littera“ leidžiamos serijos „10+“ knygos. Jos atskleidė man naujus, be galo įdomius pasaulius, kuriuose radau panašių į save ir tuos, į ką norėjau lygiuotis drąsa, ryžtu, vertybėmis. Jos mane formavo kaip augantį žmogų ir būsimą autorę. Ypač įstrigo pasakojimai, išversti Viltaro Alksnėno, taigi ėmiau ieškoti tos serijos arba būtent jo verstų knygų. Įdomu tai, kad po Viltaro Alksnėno slapyvardžiu iš tikrųjų slepiasi vaikų literatūros asas Kęstutis Urba, Nacionalinio vaikų literatūros konkurso komisijos pirmininkas. Po daugelio metų, man jau suaugus, jis ir pranešė gerąją žinią dėl „Emilio laiško“. Džiuginantis sutapimas.

– 2021 m. už knygą „Stebuklingi senelio batai“ jums buvo skirta Vaikų literatūros premija, o debiutinė knyga paaugliams „Juodavandeniai“ išrinkta Metų knyga. Metais anksčiau „Stebuklingi senelio batai“ tapo Metų knyga vaikams. Apdovanojimai ir įvertinimai rodo, kad jūsų kūryba yra išties mėgstama ir sėkmingai pasiekia skaitytojų širdis. Ko reikia norint patraukti vaiko dėmesį, būti jam įdomiu ir aktualiu rašytoju?

– Pasiekti vaikų, paauglių, suaugusiųjų širdis yra lengva tada, kai esi nuoširdus. Tikrumas visuomet pritraukia tuos, kas jo ieško. Vaikai dažnai tai supranta kone intuityviai. Iš tikrųjų, rašau ne tiek vaikui, kiek mažam žmogui, kuris netrukus bus didelis Žmogus. Mano nuomone, knygos – viena iš svarbiausių priemonių, kad jis toks ir taptų – Žmogus, o ne tiesiog didelis.

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams ir jaunimui, o ne suaugusiesiems? Galbūt jums patinka tai, kad, rašant vaikams, ir pačiam galima nusikelti į savo vaikystę?

– Rašant bet kuriam adresatui turi nuolat keliauti laiku ir transformuotis – pabūti vaiku, jaunuoliu, senoliu, vyru ir moterimi, kartais – netgi paukščiu ar pele. Turi tapatintis su savo veikėjais, mėginti, kiek įmanoma, į juos įsijausti, kitaip įtaigios knygos nesukursi. Vaikai gali skaityti skirtingą literatūrą – ir vertingą, ir paviršutinišką, kuri reikalinga dėl pramogos. Tačiau norisi bent kažkiek vaiko pasaulį praturtinti, paliesti jo stygas.

Prieš pradėdama naują kūrinį, visada apgalvoju, ką galiu įdomaus ir naudingo papasakoti, kokią užslėptą žinutę mažam žmogui perduoti. Prisimenu, kaip man pačiai darė įtaką vaikystėje perskaitytos knygos, rašymas man – ne tik malonumas, bet ir prasmė, atsakomybė.

I. Zarambaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Kadangi rašote mažiesiems, greičiausiai esate vaikus mylintis žmogus. Ar daug bendraujate su savo skaitytojais? Galbūt vaikai jums rašo laiškus arba susitikimų metu išreiškia savo nuomonę apie jūsų kūrybą?

– Argi kurčiau vaikams, jei jie nerūpėtų? Nuolat važinėju po Lietuvą, kad susitikčiau su skaitytojais. Jie – geriausias grįžtamasis ryšys, o jų atsiliepimai – puikiausias apdovanojimas ir motyvacija rašyti toliau. Skaitytojai ne tik pasidalija įžvalgomis apie mano knygas, bet ir pasiūlo naujų idėjų, išsikaulija pratęsimo. Taip nutiko su „Emilio laišku“, kuris po keleto metų tapo trilogija, nors to neplanavau. Sulaukiu nemažai laiškų. Namie turiu atskirą pilną stalčių, jau reikėtų susirasti didesnį!

– Rašote ir paaugliams. Šis žanras kitoks nei literatūra vaikams, nes bręsti pradėjusiems jaunuoliams jau rūpi meilės, santykių, ribų tikrinimo, maišto temos. Ar paaugliams rašyti sudėtinga? Atrodo, kad būtina atrasti aukso vidurį – nenuklysti į per daug vaikiškas temas, bet ir nerašyti taip, kaip suaugusiesiems.

– Galėtume ilgai diskutuoti apie tai, ar reikia temas skirstyti pagal amžių. Juk ir vaikai dažnai išgyvena panašius dalykus kaip vyresni: vienatvę, tėvų skyrybas, įvairias moralines dilemas. Man tai daugiau raiškos klausimas – kaip su kuo kalbėtis, kad skaitydamas įsijaustų, suprastų.

Rašyti paaugliams buvo sudėtinga nebent prieš pradedant – girdėjau visokių gandų ir nuostatų, kad dabartiniams jaunuoliams veik niekas neįdomu, juo labiau knygos. Paskui permąsčiau, kad ir man, kai buvau paauglė, knygos tikrai nebuvo prioritetas. Aš norėjau savo kailiu tyrinėti pasaulį, jo koloritą. Tas įspūdis, kurį literatūra man darė vaikystėje, buvo tarsi priblėsęs. Vis dėlto bent keli tuo metu mane pasiekę skaitiniai palietė ir įsiminė. Todėl užsibrėžiau parašyti aktualų, įtraukų, dinamišką kūrinį, kurį būčiau prarijusi net pati būdama šešiolikos. Nefiltravau ir neribojau savęs, leidau siužetui tekėti natūraliai. Atvirumas ir pasitikėjimas jaunu skaitytoju, manau, iš dalies ir nulėmė knygos sėkmę.

– Kaip gimsta jūsų personažai – pašte dirbančios pelytės, baltasis balandis ir kt.?

– Nėra vieno recepto, bet taip dar smagiau – niekad nežinau, ar naujas veikėjas pats pasirodys, ar teks gerokai jo paieškoti. Pirmuosius veikėjus radau pasikapsčiusi atmintyje. Vaikystėje turėjau susirašinėjimo draugų, dažnai lankiausi pašte. Nuogąstaudavau, kad vokai nepasimestų, nes sykį taip nutiko – negavau labai laukto laiško.

Pirmajai knygai pasirinkau pelytes Bertą ir Liudviką, slaptas pašto darbuotojas, kurios rūpinasi visais laiškais ir siuntiniais, kad jie tikrai pasiektų savo adresatus. Baltas balandis Debesėlis pats pas mane atkeliavo – atsimušė į langą ir, vos man pravėrus balkono duris, užėjo į svečius. Taip prasidėjo mūsų draugystė, netrukus virtusi knyga.

– Ne tik rašote knygas, bet ir esate dirbusi bibliotekoje. Galbūt, leidžiant dienas tarp knygų, kildavo išties daug įkvėpimo? Kokia bibliotekų padėtis šiandien – ar tiesa, kad jose daugiau lankosi tik vyresnio amžiaus žmonės? Gal ateidavo nemažai vaikų, jaunuolių?

– Bibliotekoje lankosi gerokai daugiau žmonių, nei galėjau nutuokti, kai ten dar nedirbau. Vaikų ir suaugusiųjų užsuka, manyčiau, panašiai. Paauglių – gerokai mažiau, nes jie faktiškai ateina pasiimti privalomos literatūros. Be knygų išdavimo, su kolegėmis rengėme ir įgyvendinome skaitymo skatinimo projektus, organizavome renginius, neretai pačios vedėme įvairius užsiėmimus. Kūrybai tai pasitarnavo tuo, kad galėjau savo akimis pamatyti, kas yra skaitoma, kas ne, su lankytojais aptarti priežastis. Rašydavau laisvu laiku: vakarais, naktimis ir savaitgaliais, tada ir aplankydavo įkvėpimas – procese.

I. Zarambaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Vis daugiau kalbama apie tai, kad jaunimas neskaito knygų, o tik sėdi įlindę į ekranus. Ką pastebite jūs – gal padėtis šiek tiek perdedama ir nėra taip, kad vaikai nebevertina laiko su knyga?

– Anksčiau reikėjo pačiam sugalvoti, ką daryti su savo nuoboduliu. Dabar daug paprasčiau – įsijungei serialą, pasiėmei telefoną, ir laikas išgaruoja. Nė nebūtina susikaupti, įsivaizduoti. Apskritai, technologijos įpratino, kad kažkas kitas numato, parodo, padaro už mus, ir dažnai nebesinori pačiam įdėti pastangų. Tuo metu vaizduotė tyliai sau skursta kamputyje...

Vis dėlto sunku griežtai apibendrinti. Yra tokių, kurie, vos turėdami laisvą minutę, atsiverčia ne internetą, o knygą. Yra ir tokių, kurie, turėdami laiko į valias, literatūrą rinksis paskutinėje vietoje. Arba nesirinks niekada. Kas yra skaitymas – pramoga ar kančia, priklauso nuo daugelio dalykų: asmeninių savybių, prioritetų, patirties, aplinkinių žmonių požiūrio, skaitymo tradicijos ar jos nebuvimo. Negali kaltinti vaikų, paauglių neskaitymu – tai visų problema, gal net laikmečio. Drauge reikėtų ir ją spręsti.

– Po studijų Vilniuje sugrįžote į gimtąją Šilutę. Atrodo, kad jauni žmonės iš mažesnių miestelių kaip tik labiau veržiasi gyventi sostinėje. Kas paskatino jus nesusivilioti didmiesčių vilionėmis? Galbūt esate lėtesnio gyvenimo būdo gerbėja? Kaip šiuo metu atrodo jūsų gyvenimas Šilutėje – galbūt šeima ir giminaičiai gyvena visai šalia?

– Tiesa, po mokyklos labai norėjau ištrūkti į didesnį miestą, nes savajame buvo ankštoka, trošku. Vėliau viskas apsivertė. Tiksliau, stojo į vietas. Nuo mažens buvau gamtos vaikas, mėgstantis kurti, tačiau šeimos situacija buvo kiek sudėtinga ir aš užsibrėžiau užaugusi turėti stabilų darbą, kad nereikėtų nerimauti dėl pragyvenimo. Tuo metu sunkiai vertėsi nemažai aplinkinių, tačiau man tas stabilumo siekis užsifiksavo tarsi programa. Būti menininke atrodė taip naivu ir neapibrėžta. Baigusi Vilniaus universitetą likau sostinėje, išmėginau įvairias sritis, verslo ir viešąjį sektorių, – visur sekėsi puikiai, tačiau pasiekusi tikslą vis tiek nejaučiau pasitenkinimo.

To keisto vidinio alkio nenumalšino nei darbdavių pagyrimai, nei skambios pareigos, nei stabilus atlyginimas – niekas, ko taip ryžtingai siekiau. Supratusi, kad mano tikroji vieta – Šilutėje, sugrįžau. Nebuvo lengva viską mesti ir pradėti iš naujo. Šiaip ne taip išsinuomojau butą, kurį laiką neradau darbo ir akis į akį susidūriau su tuo baugiuoju nestabilumu. Tačiau tada jau žinojau, kad stabilumas gyvenime – tik iliuzija, nes ničnieko pastovaus nėra. Būtent ta nesvarumo būsena padėjo atgimti mano kūrybiškumui, atvedusiam prie literatūros konkurso ir kitų teigiamų pokyčių.

Nė akimirkos nesigailėjau, kad išdrįsau. Dabar esu laiminga ir turiu viską: svajonių namus, mylimą žmogų šalia, netoliese gyvenančią mamą ir seserį, žinoma, mėgstamą darbą, kuris leidžia man rinktis: sėdėti prie rašomojo stalo ar keliauti su knygomis po visą Lietuvą.