Rašytoja E. Umbrasaitė: gyvenimas per trumpas, kad darytum ką nors per prievartą

  • Teksto dydis:

„Gražios kasdienybės evangelija“, – taip moterys vadina naujausią, penktąją, Prancūzijoje gyvenančios rašytojos Erikos Umbrasaitės knygą „Lūpdažio pamokslai“. O pačią autorę, kasdien savo „Facebook“ paskyroje rašančią asmeninėmis istorijomis pagrįstus tekstus, juokais tituluoja moterų pastore. Be jos įrašų, persmelktų prancūzišku lengvumu, gyvenimo džiaugsmu ir humoru, būtų sunku pradėti naują dieną.

Apie dešimtmetį nedideliame Prancūzijos kaime gyvenanti žurnalistė ir rašytoja E. Umbrasaitė šiandien Lietuvoje žinoma kaip bestselerių „Prancūzija mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“ autorė.

Visos jos knygos pagrįstos tikrais įvykiais, savo ar artimųjų gyvenimo istorijomis, faktais ir asmenine patirtimi gilinantis į Prancūzijos mitus bei tikrovę. Dėl tokio atviro autentiškumo autorės knygos vertinamos skaitytojų, jų tiražai nuolat kartojami, o į retus susitikimus su rašytoja Lietuvoje susirenka šimtai žmonių.

Gyvenimas per trumpas, kad darytum ką nors per prievartą, be širdies, – jeigu negali su meile, geriau perleisk kitam, pasitrauk, nes nepakeičiamų nėra.

Bendravimo energija trykštanti ir žodžio kišenėje neieškanti Erika prisipažįsta nemėgstanti viešumo. Jeigu nekeliauja, daug mieliau leidžia laiką savo nedideliame kaimelyje – rašo viena užsidariusi namuose arba dirba savo nedidelėje dailės ir juvelyrikos galerijoje viduramžiais alsuojančiame Isižako mieste. „Tačiau gyvenimas yra netikėtumų virtinė, dažniausiai tenka daryti ne tai, ką nori, o tai, kam iš tiesų esi pašauktas, ką likimas padovanoja ir kam įpareigoja. Svarbu daryti tai su meile ir įkvėpimu. Jei nepavyksta, geriau išvis nedaryti. Tik jokiu būdu nereikia sau meluoti, veidmainiauti – arba gali, sugebi, priimi tai kaip iššūkį ar pašaukimą, arba nedarai. Gyvenimas per trumpas, kad darytum ką nors per prievartą, be širdies, – jeigu negali su meile, geriau perleisk kitam, pasitrauk, nes nepakeičiamų nėra. Ir visai nesvarbu, ar tai mažas darbas, ar grandiozinė misija, svarbu, kad tai būtų tavo vieta, net jei ji ir nelabai malonu.

Štai kodėl, jeigu kuris nors užsiėmimas, gyvenimo momentas man nelabai patinka, bet yra neišvengiamas, pirmiausia stengiuosi nesusireikšminti, – karūna nenukris, kad ir kas tai būtų. Antra – svarbu nenuleisti rankų, o trečia – keisti požiūrį ar, blogiausiu atveju, susitaikyti su neišvengiamu likimu ir netgi savotiškai jį pamilti. Mama man nuo vaikystės kartojo seną lenkų patarlę, kad gyvenimas primena kelią. Tik, štai, vieną kartą tu sėdi vežime, o kitą kartą velkiesi po juo, iškritęs, dulkėse. Labai svarbu išmokti taikytis prie įvairių aplinkybių, įvairaus komforto lygio tame kelyje, mokėti džiaugtis ir kelione vežime, ir po vežimu, nors ten apačioje, gi, ne taip smagu“.

Toks mąstymas Erikai padeda lengviau atsitiesti po sunkių smūgių, pasitikėti gyvenimu, kuris neretai pats viską surikiuoja. Itin smalsiai asmenybei patinka atsidurti, kur neša srauni gyvenimo upė. „Pernelyg nesipriešinu, – ji sako, – todėl, matyt, esu ten, kur esu, todėl esu patenkinta, ne, nesikuklinsiu, įsimylėjusi savo dabartinį gyvenimą, kuris, neturiu iliuzijų, nebuvo, nėra ir turbūt niekada nebus itin lengvas. Bet ne tai – svarbiausia. Gyvenimas – banguotas, išmokau gaudyti bangas ir jomis mėgautis it banglentininkė“.

Nors viešumos nemėgsta, Erika tarsi visai netyčia nuolat patenka į šurmulį. Prieš keliolika metų jai teko atlikti viešą išpažintį drauge su itin atvira, jaudinamai liūdna ir kartu be galo linksma, optimistine pirmąja autobiografine knyga „Vienos krūties istorija“. Šios knygos tiražas vis kartojamas, o knyga vertinama įvairaus amžiaus skaitytojų.

Būdama jauna, vos 35-erių, Erika susirgo agresyviu krūties vėžiu. Jai reikėjo nemažai pakovoti, kad HER2 tipo vėžiui gydyti gautų biologinę terapiją. Tokios rūšies vėžiu dažniausiai serga jaunos, darbingos motinos, turinčios mažų vaikų, o ir pati liga yra agresyvi, linkusi į metastazes. Erikai stengėsi ne tik dėl savęs, ji pasiekė, kad toks gydymas būtų skiriamas visoms moterims, kurioms jis tinka.

„Neturiu tiek tuštybės, kad norėčiau apsinuoginti prieš pasaulį. Kas kita į viešumą eiti nuoširdžiai, be patoso. Eiti todėl, kad turi ką pasakyti ir kad tiki, jog tave išgirdę žmonės, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai, pradės veikti“.

Gydydamasi, be plaukų ir be blakstienų, tačiau su šypsena, kiek tik silpnos jėgos leido, ji daug kalbėjo viešai, dalyvavo socialinėse akcijose Lietuvoje ir užsienyje, kovojo dėl vaistų sergančioms moterims. O labiausiai anuomet žinoma žurnalistė norėjo sunaikinti Lietuvoje tokią gają vėžio stigmą.

Susirgusi Erika nusprendė rašyti dienoraštį. Manė, jei kartais tektų anksčiau nueiti nuo gyvenimo scenos, sūnui liktų prisiminimai. „Tuo metu nebuvo jokių minčių leisti knygą, – sako ji, – tačiau viename interviu pasakiau, kad rašyti dienoraštį man yra tarsi psichoterapija. Paslaptis netyčia buvo atskleista. Apie dienoraštį sužinojo mane gydę medikai, kartu už modernų gydymą kovoję bendražygiai. Jie paprašė leidimo dienoraščio ištraukas paskelbti nedideliame ligoninės laikraštyje. Paaiškėjo, kad mano patirtis, gebėjimas su humoru ir ironija žvelgti į mirtiną ligą ir neišvengiamą likimą padėjo panašaus likimo žmonėms ar juos globojusiems, slaugiusiems artimiesiems. Tada ir kilo mintis savo ligos ir sveikimo istorija pasidalinti knygoje. Gal gyvenimas man ir grąžintas tam, kad nuveikčiau, ką nors naudinga kitų labui, kad pamilusi gyvenimą iš naujo, dalinčiau džiaugsmo pamokas kitiems, jeigu tik jie to nori“.

Liga man parodė žmogiškosios būties trapumą, suvokimas, kad esi laikinas, man ir šiandien padeda gyventi, priimti sprendimus.

Po ligos jau buvo praėję keletas metų, kai Erika su šeima nutarė sekti paskui seną svajonę – kraustytis į kaimelį pietvakarių Prancūzijoje ir pradėti viską iš naujo. Ten įkūrė meno galeriją, kurioje prekiauja autoriniais meno, juvelyrikos dirbiniais. Netrukus gyvenimas vėl pametėjo keletą istorijų, kurios po dešimtmečio taip pat tapo knygomis.

„Išvykimo priežastis buvo meilė – meilė Prancūzijai, apie kurią svajojau nuo mažens, o keliaudama po šią šalį galutinai ja susirgau. Tačiau, be tikros ligos, vėžio, nebūtų buvę ir didžiojo nuotykio – kelionės su šeima ir dviem šunimis į nežinomybę. Liga man parodė žmogiškosios būties trapumą, suvokimas, kad esi laikinas, man ir šiandien padeda gyventi, priimti sprendimus. Geriau gailėtis, kad ką nors darei ir nepavyko, stotis ir eiti tolyn, negu gailėtis, kad net nepabandei“, – įsitikinusi knygų autorė.

Antroji autobiografinių motyvų turinti Erikos Umbrasaitės knyga „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ skirta jos mamai. Netikėta mamos mirtis, iš jos gautos gyvenimo pamokos ir įkvėpė šį romaną. Jis nukelia į senąją gerąją Prancūziją, romantiškąjį Paryžių, autorės vaikystės ir jaunystės Vilnių, Veneciją, Romą, San Paulą, kur laukia netikėti nuotykiai, kartais primenantys sapną ar filmo scenarijų. Atsisakiusi saugaus ir įprasto gyvenimo, vedama senos svajonės ir meilės Prancūzijai, knygos herojė su šeima persikrausto į mažą kaimelį. Netrukus užsimezga ypatingas ryšys su meilės miestu Paryžiumi, kuriame gyvena paslaptingasis Antuanas.

Byranti šeima, dramatiška draugystė, virstanti meile, netikėta mamos liga ir mirtis išmoko heroję svarbiausios pamokos – besąlygiškai mylėti: save, gyvenimą, artimą ir nepažįstamą žmogų, pasaulį. Visos knygoje aprašytos patirtys ir istorijos yra tikros, tik kai kurių veikėjų vardai pakeisti. „Perskaitę šią knygą suprasite, kad gyvenimas kartais mums siūlo daug įdomesnį scenarijų nei išgalvota istorija knygoje ar filme. Tereikia skaityti Visatos ženklus ir žiūrėti į pasaulį smalsia širdimi. Svarbiausia – atsikratyti baimės, išankstinių nuostatų ir tiesiog gyventi taip, kaip liepia širdis. Juk niekada nežinai, kaip gali pasisukti tavo gyvenimas ir kokią dovaną ar išbandymą tau yra paruošusi Visata“, – visiems savo gyvenimo netikėtumams yra pasirengusi Erika.

Savo gyvenimo Prancūzijoje patirtį rašytoja sudėjo į knygą „Prancūzija mon amour“. Knyga tapo bestseleriu – šiandien jos išleista daugiau nei 10 000 egzempliorių.

Ketvirtąją knygą „Paskolink man savo gyvenimą“ autorė vadina desertu intelektualiai sielai, kai norisi ko nors lengvo, bet nebūtinai saldaus. Tai labai prancūziškas santykių romanas, parašytas pagal tikrus įvykius. Ši grožinė knyga yra tarsi antropologijos žinynas apie prancūzus – joje daug prancūziškos gyvensenos įpročių, prancūzų meilės meno paslapčių, prancūzių koketiškos išminties perlų.

Prancūzijoje gyvenanti ir prancūzišku gyvenimo džiaugsmu trykštanti rašytoja yra sakiusi: kartais vienas geras sakinys gali tapti tuo stebuklingu kavos puodeliu, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai – jums beliks imti ir įsimintinai ją nugyventi. Nenuostabu, kad penktoji rašytojos Erikos Umbrasaitės knyga ironišku pavadinimu „Lūpdažio pamokslai“ yra kaip tik apie tai – meną laimingai ir prasmingai gyventi kasdienybėje. Tai rinkinys trumpų, įkvepiančių esė, savotiškas minčių dienoraštis. Autorės įžvalgomis, tikromis istorijomis pagrįsti trumpi tekstai padės pamatyti stebuklą kasdienybėje, išgyventi jos žavesį, trapumą, o kartais ir nepakeliamą svorį. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – Erika suplaka skanų ir įvairiaspalvį kokteilį, kuris geriamas su begaliniu pasimėgavimu.

Knygoje publikuotus tekstus papildo įspūdingos nuotraukos, kurias sukūrė pati Erika, jos gyvenimo draugas Jurgis Jucys, sūnus Jokūbas Jarmalavičiaus, sūnaus tėtis, buvęs rašytojos vyras, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs Ričardas Jarmalavičius ir artimas draugas, fotografas iš Niujorko Eugene’us Nikiforovas.

„Lūpdažio pamokslai“ – ne saviugdos vadovėlis. Tai pokalbis, kartais keliantis daugiau klausimų nei atsakymų. „Bet juk ieškodami mes ir mokomės, – įsitikinusi Erika. – O iš tikrųjų tiesa yra paprasta, mes tik ją pamirštame: laimė slypi kasdienybės smulkmenose, procesas yra daug svarbiau nei pasiektas tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus ir gaivesnį gyvenimo gurkšnį atidėliojant rytojui“.


Erika Umbrasaitė „Lūpdažio pamokslai“

Apie mažų tikslų didelę galią

Po visko, ką teko man ar mano artimam ratui, o ir pasauliui, patirti, dabar jau tvirtai žinau: didžioji gyvenimo prasmė neegzistuoja. Gyvenimo prasmė ir yra tiesiog gyventi.

Atėjome į šį pasaulį ir džiaugtis, ir kentėti. Visi tie pagaliai į mūsų gyvenimo vežimo ratus tėra išbandymai, egzaminai. Nuo to, kaip juos išlaikysime, – ar pakelsime iššūkį, nugalėsime tamsą ir vėl išmoksime šypsotis iš naujo, ar leisime sau nugrimzti į neviltį ir liūdesį, – priklauso ir tolesnis gyvenimas. Nes nuo mūsų reakcijos į nelaimes priklauso, ar dar plačiau atversime pragaištingą Pandoros negandų skrynią, ar sugebėsime vėl užsukti laimės ratą.

Kai būna ypač sunku, vis galvoju, kaip išgyveno žmonės lageriuose, koncentracijos stovyklose.

Neturėkime iliuzijų. Taip, monsieur gyvenimas nėra teisingas, deja, jis kaprizingas ir mėto mus kaip kokius žetonus kazino – tai ant juodos, tai ant raudonos spalvos, ant laiminčių ar pralaiminčių skaičių.

Mūsų pareiga – džiaugsmu ir viltimi nugalėti tamsą.

Kai būna ypač sunku, vis galvoju, kaip išgyveno žmonės lageriuose, koncentracijos stovyklose.

Jie žinojo, kad prieš visą šitą siaubą ir beprasmybę gali atsilaikyti tik radę tikslą, prasmę, atsakymą, dėl ko. Net labai mažas tikslas, atrodytų, menka prasmė suteikia mūsų gyvenimo absurdui formą ir sužadina norą kopti iš duobės, kabintis.

Jeigu ištvėrė jie, turiu, tiksliau – galiu, ištverti ir aš, ir tu. Juolab nė viena, bent jau mano, bėda, nė vienas kentėjimas kol kas negali prilygti jų kančioms. Ir duok Dieve, niekada neteks to patirti.

Ar tai, kas dabar mus slegia, kankina, liūdina, vargina, bus svarbu po valandos, po dienos, po metų? Laiko perspektyvos testas it koks lakmusas pasako, ar mūsų problemos tikros, ar išgalvotos.

Juolab tikrų, neatšaukiamų ir nepataisomų bėdų yra vos kelios šioje žemėje: liga, ypač tavo vaiko liga, negalia, mirtis, netektis, tremtis. Net skurdo prie tų didelių bėdų nepriskirčiau, nes jis dar gali būti atšauktas, kas nors dar gali pagelbėti – ne taip, kaip netekties atveju.

O visa kita tik problemėlės, kurioms arba leidžiame save sugraužti, arba įveikiame jas ir atsitiesiame.

Mano tikslai? Aš to net nevadinu tikslais, greičiau svajonėmis, kurias stengiuosi išpildyti. Pasodinti pušų alėją, nes dievinu jų estetiką, jų kvapą ir ošimą, be to, medžių niekada nebūna per daug. Pradėti vėl tapyti ir tobulėti šioje srityje. Pakeliauti po Pietų Ameriką. Išplėsti galeriją.

Parašyti dar vieną knygą, kuri gal ir netaps bestseleriu (nes viskas praeina, ir šlovė, ir gėda, priminsiu), bet bus kam nors naudinga. Būti laimingai ir dalintis ta laime su kitu. Sukurti dar vieną drabužių kolekciją neapibrėžto amžiaus ir neapibrėžtos figūros moterims. Rasti kasdien laiko ir, svarbiausia, motyvacijos ilgam pasivaikščiojimui. Išmokti italų kalbą. Et cetera.

Apie baimes

Gyvenimas labai paprastas, tik mes, žmonės, ir toliau visais būdais stengiamės paversti jį sudėtingu. Auč, kaip skaudžiai, teisingai ir kaip seniai pastebėjo Konfucijus. O mes ir toliau liekame neklusnūs vaikai.

Ką darome su savo baimėmis, netikrumais, nerimais? Sušluojame kur nors į kamputį arba po kilimu, kaip sako prancūzai apie problemų vengimą, ir apsimetame, kad viskas gerai. Sėdim, drebam, bijom, vegetuojam, bet nieko nedarom.

Nenoriu aš to naujo darbo, naujo miesto, naujo nuotykio, naujų santykių, naujo įvaizdžio, naujų spalvų gyvenime... Nenoriu, nes taip saugiau – meškiukų miegas saugioje, kiek pridvisusioje, atsiprašau, ne rožių žiedlapiais prikvepintoje komforto zonoje.

O paskui verkiam – gyvenimas prabėgo, tiksliau – pabėgo nuo mūsų. Lyg koks meilužis. Ir teisingai padarė, nes nevertinome mes jo.

Iš tiesų su savo baimėmis reikėtų visų pirma susipažinti – pripažinti jas. Tada priimti faktą, kad ta mažytė ar didelė chimera gyvena mumyse. Galiausiai – susidraugauti su ja, nes tiesiog nėra kitos išeities.

Nepavyksta savarankiškai, eikite pas psichologą, pasikalbėkite su savo kate, išgerkite karčiausios pasaulyje pelynų arbatos, po velniais, darykite ką nors, kad atsipeikėtumėte, – juk tai jūsų gyvenimas, ir jis vienintelis!!

Ir tuomet mūsų baimės virs mūsų mentoriais, motyvatoriais, kaip pagaliau pradėti iš tiesų gyventi, neatidėlioti, nesislapstyti nuo gyvenimo, negalvoti: dar turiu laiko, nerymoti ir neraudoti ant praeities griuvėsių, nesibaidyti nežinomos ateities.

Nebent tikrai labai labai norite kiurksoti prie lango ir pinti žilas kasas ar šukuoti žilus Brežnevo tipo antakius, stebėdami, kaip smagiai kiti gyvena. Tik nepasprinkit tada iš pavydo ir savigraužos, sutariam?

Sunku patikėti, bet man atsibusti padėjo susitikimas su rimta liga. Savo trapumo, mirtingumo suvokimas labai pagelbėja pamilti gyvenimą ir, svarbiausia, pradėti jį gyventi.

Nebijoti mirties, bet, kaip sako anglai, embrace life – apkabinti, šlovinti, priimti gyvenimą. Daugiau apie tai rašiau savo dienoraščiuose, kurie virto knyga „Vienos krūties istorija“.

Mano mantra, kurią išmokau dar vaikystėje, ačiū mamai: neprotinga bijoti to, kas neišvengiama. O visa kita jau kaip nors patys surėdysim, suvaldysim.

Linkiu susipažinti su savo baimėmis ir embreisinti – apkabinti jas ir paleisti. O tuomet pradėti gyventi. Ir nenoriu girdėti jokių „man per vėlu“, „lengva pasakyti, sunku padaryti“. Prisiminkime Konfucijų, kai kils pagunda taip niurnėti, ir susigėskime bent trumpam.

Gėdos prieš save patį jausmas taip pat gali būti geras gyvenimo treneris, jei tinkamai juo pasinaudosime – ne savigraužai, o gyvenimui.

Apie pasimėgavimą ir tikslias svajones

Prancūzų ir anglų kalbos subtilumai Bordo oro uosto švieslentėje: prie išvykimo laiko angliškai parašyta pastaba shop and relax (apsipirkite ir atsipalaiduokite), prancūziškai – profitez de votre temps (pasimėgaukite, pasinaudokite, išvertus pažodžiui, savo laiku).

Čia turbūt ir slypi atsakymas į klausimą, kurį man dažnai užduoda: „Kodėl tu taip myli Prancūziją?“

Todėl, kad joje išmokau susidraugauti su laiku. Tai yra turėti jo sau ir mėgautis juo, atrasti stebuklą kasdienybėje. Išmokau kolekcionuoti malonumus ir žavias akimirkas be kaltės jausmo.

Ir nieko tame tuščio nėra. Gyvenimas iš principo žiaurus ir absurdiškas, tik mažos malonumų dozės, gyvenimiškos poezijos ir šviesos akimirkos padeda mums jį ištverti, lyg kokie jonvabaliai nušviečia tamsią naktį ir padovanoja ryto pažadą.

O kitą rytą viskas atrodo kitaip, šviesiau, medituojant pirmą kavos gurkšnį, pirmą kruasano kąsnį, pirmą gatvėje sutiktą šypseną, pirmą katės murkimą etc. Nes laikas – ta viską aplink mus ryjanti pabaisa – niekada nepavargsta ir nesiilsi. Tik tak, tik tak, trakšt trakšt aštriais dantimis per mūsų vystantį grožį, per mūsų infliacijos sloga susirgusius pinigus, per mūsų šlubuojančią sveikatą, per mūsų trapias viltis, mūsų svajones, kurioms jau nebebus lemta išsipildyti, per mūsų meiles ir draugystes, kurios neatlaikiusios metų naštos sudyla, per mūsų artimuosius, per mūsų pačių gyvybės siūlą.

Ir todėl, matydama, kaip jis bėga ir kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo, aš pasirenku ieškoti, matyti ir kolekcionuoti gražias akimirkas bei malonumus sraunioje gyvenimo ir bėgančio laiko upėje. Ir būti už viską, tiek bloga, tiek gera, dėkinga.

Be to, niekas dar nėra uždraudęs svajoti. Tiesa, su svajonėmis reikia atsargiai, jos ima ir išsipildo.

Atnešei vakarą su rožiniu pamušalu dabintais pilkais debesimis? Ačiū tau už tai. Išaušo naujas rytas – pasidovanosiu sau dovaną. Važiuosiu į darbą ilgesniu, bet gražesniu keliu, kur, žinau, ganosi arkliai. Pašersiu juos, o pakeliui dar sustosiu kavos.

Atnešei, laike, sekmadienį lietingą – pasidovanosiu gėlių, jei kai kas pamirš dovanoti. Ir pasiūlysiu sau išsikepti austrių su porais bei sūriu. Prie židinio pasvajosiu apie keliones, į kurias norėčiau nuvykti, net bilietų paieškosiu. Nesvarbu, kad šiandien negaliu sau leisti ir nepirksiu šią akimirką, bet ką gali žinoti: gal ims ir iškris kokie nepadoriai pigūs bilietai į Niujorką, kaip jau yra buvę.

Be to, niekas dar nėra uždraudęs svajoti. Tiesa, su svajonėmis reikia atsargiai, jos ima ir išsipildo.

Neseniai su drauge kalbėjome apie svajones ir kaip svarbu jas tinkamai formuluoti. Nes visata ar mūsų senukas Dievas arba turi prastą klausą, arba labai jau tokį juodą humoro jausmą; arba mes visi juos su savo nesibaigiančiais norais, zyzimais ir prašymais taip užknisom, kad jie kartais ima ir žiauriai iš mūsų pasijuokia – norą išpildo, bet tokiomis aplinkybėmis, kad ir priešui nelinkėtum.

Štai norėjau kadaise pusmečio kūrybinių atostogų – nedirbti ir pailsėti, susivokti savyje. Visata išklausė: tuojau pat gavau vėžį, ir laiko klausytis savęs bei miegoti turėjau per akis. Bet kokia kaina!

Kita draugė be galo norėjo sulieknėti, net kilogramų skaičių tikslų pasakė visatai – minus 15 nuo būsimo svajonių kūno.

Gavo ji tą svajonių kūną labai greitai – netekusi artimo žmogaus, per liūdesius, nerimus, ašaras pamiršdama valgyti. Visata, nebūk tokia žiauri, nors mes kaip kokie išpaikinti vaikai ir erzinam tave savo kaprizingais norais.

Taigi, kai draugė užsiminė norinti tobulo kūno, bet kad dietomis ir sportais kankintųsi koks kitas kūnas, o ne jos, juokdamasi pasakiau: „Atsargiai, nes visata pašposys ir sėdėsi tu it Ledo karalienė su savo tobulu kūnu, bet nejausi jokių kūniškų malonumų. Visi bus atiduoti tam tave pavaduojančiam ir dietomis besikankinančiam kūnui.“

Nes per aspera ad astra – per kančias einame aukštyn, žvaigždžių link, ar bent jau pakeliame akis nuo savo kančių į žvaigždes.

Negali būti iš gyvenimo visiškai išravėtos kančios, nes tada neskanausime ir laimės uogų.

Apie saulėtekius

Menas mokėti nupūsti rutinos dulkes nuo kasdienybės stebuklų... Menas dėkoti už kiekvieną saulėtekį...

To mokomės visą gyvenimą. Tie, kurie neišmoksta šių pamokų, tempia sunkią gyvenimo naštą kaip kokią girną, prie kojos pririštą.

Laimingieji, kurie išmoksta, gyvena stebuklų pilną būtį.

Saulėtekiai ir jų stebėjimas yra jėga! Jie praneša apie naują dieną ir atneša naujus sprendimus.

Susipažinkime su nauja diena – ji nekantrauja mums kažką papasakoti, kažko išmokyti, kažkuo nustebinti!

Mano viena gudri lapė iš Paryžiaus sako: kai susinervini, arba eik į gamtą, arba ją stebėk, ir pamatysi, ten dramų dar daugiau. Bet viskas vis tiek kažkaip išsisprendžia, niekas nepanikuoja, nes visi žino: tokie gamtos dėsniai. Reikia viską priimti kaip duotybę, kartais tiesiog išlaukti.

Nes net po tamsiausios nakties išaušta diena, saulė suplėšo juodą nakties skraistę ir išvaiko tiek, deja, nakties magijos žavesį, tiek, laimei, susapnuotus košmarus.

Visai kaip gyvenime. Pasak Šveiko, juk niekada nebuvo, kad niekaip nebūtų. Ir argi ne? Juk finale viskas kažkaip – palankiau ar ne, – bet išsisprendžia.

Kartais geriausia tiesiog sustingti it kokiai surikatai ir stebėti gražų saulėtekį. Bent jau man dažnai problemų sprendimas ateina būtent tada, kai nesiblaškai, netgi nieko nedarai, tiesiog būni, atsipalaiduoji ir nieko nesitiki. Smegenys tada atsikvepia, nes prieš tai jau buvo perkaitusios nuo įtampos ir isteriškų įsakymų: „Mąstyk, mąstyk, sugalvok ką nors!“ Ir lėtai, ramiai sudėlioja genialų planą.

Saulėtekiai ir jų stebėjimas yra jėga! Jie praneša apie naują dieną ir atneša naujus sprendimus.

Linkiu išlikti ramiems ir stebėti saulėlydžius – jie pasufleruos, kokia gaida pradėti dieną ir kur guli raktai nuo problemų raizgalynės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,sveiki! MIELIEJI,SVEIKI! poPIETEJE...,

...,sveiki! MIELIEJI,SVEIKI! poPIETEJE..., portretas
dabar geriu ZALIAJA ARBATA ir...TIESIOG GYVENU...,ilga TEKSTA perSKAICIAU kaip LABAI IDOMU ir NAUDINGA ZINOTI...,kai KA uzSIRASIAU i SAVO SASIUVINUKA...,labai SENAS IPROTIS i SAVO SASIUVINUKA uzsiRASYTI KAS labai IDOMU,o PO TO su IDOMUMU SKAITYTI...,romanu neRASAU,bet IDOMIAUSIEMS TEKSTAMS paTEIKIU STABILIAI pasiSEKUSIUS TRUMPUOSIUS AKCENTUS...,malonu jausti SAVO TALENTA ir ASMENYBES ZAVESY...,tai TUOM labai TRUMPAI ir baigsiu i TEMA...,malonios poPIETES ir VAKARO VISIEMS... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių