Aktoriaus Rolando Kazlo sausio mėnesio interviu LRT Televizijos laidai „Gyvenimas“ iki šiol išlieka vienu iš trijų žiūrimiausių šių metų LRT Mediatekos įrašų. Nemačiusiems šio interviu siūlome jį ne tik pasižiūrėti, bet ir paskaityti.

Žiūrovai jį vadina labiausiai pasiilgtu eterio veidu, o jis pats tarė griežtą „ne“ televizijai. „Žvelgdamas į dabartį, aš labai dėkingas praeičiai. Vadinasi, daug ko išmokau, turiu visas sąlygas kurti, turiu namus, brangius žmones, vietą, sritį, kur galėčiau realizuoti savo idėjas, turiu sveikatos. Todėl negalima skųstis – vadinasi, taip turėjo būti, visąlaik žmogus esi kažkokioje malonėje. Vadinasi, buvau malonėje, nes kalbu iki šios dienos“, – sako garsus teatro aktorius R. Kazlas.

Prieš dešimtmetį televizijoje jis įkūnydavo ryškiausius ir smagiausius personažus. Nors gerbėjai socialiniame tinkle yra sukūrę puslapį „Rolandai, sugrįžk į eterį“, tačiau pats aktorius prisipažįsta, kad apie tai nemąsto, nes dabar jo gyvenimas – visai kitoks.

„Mintis niekam tikusi, jeigu ji gimusi sėdint fotelyje, – berods, tai sakė Nyčė. Matote, kiek jis gerų minčių išvaikščiojo. Todėl aš, pavyzdžiui, turiu kokią nors mintį išbėgioti. Jeigu nežinau atsakymo į kurį nors klausimą, apsirengiu sportiniais drabužiais ir išbėgu valandai. Po valandos būnu naujas žmogus su atsakymu, ir man sako – daryk taip. Iš kur tai ateina – nežinau” – pasakoja teatro aktorius.

Pamatyti R. Kazlą bėgiojantį Vilniuje Neries pakrante galima kur kas dažniau nei televizorių ekranuose. Kone kas dieną jis ristele įveikia ilgus kilometrus, leisdamas pailsėti galvai ir susirikiuoti mintims. O tuomet, tarsi iš naujo gimęs, imasi iššūkių, kurių garsaus aktoriaus gyvenime, panašu, netrūksta.

Jis kartu su kuriamais spektaklių herojais išgyvena aistras, leidžiasi į pavojingą nuotykį, kaskart režisuodamas naują pastatymą, stengiasi nereaguoti į kritikos strėles ir ieško atsakymo į amžinus būties prasmės klausimus. Tačiau atrodo, kad sunkiausi išbandymai R. Kazlo tyko ten, kur, regis, turėtų jaustis kaip žuvis vandenyje – prieš televizijos kamerą.

Buvome įpratę jį matyti linksmą, šmaikštų, nebijantį pasišaipyti ir iš savęs, ir iš kitų. Jo autorinės laidos prie ekranų traukdavo tūkstančius žiūrovų, o frazės tapdavo sparnuotos. Kur tik pasirodydavo, iš karto apsupdavo šalia žvaigždės pabūti norintys žmonės. Tuomet atrodė, kad R. Kazlas turi viską, ko trokšta kiti, – darbą televizijoje, populiarumą ir gerus honorarus. O tai – gana svarbu žinant, kad tais laikais aktoriai iš teatre gaunamo atlyginimo negalėdavo net už šildymą susimokėti.

Ir staiga R. Kazlas viską lyg kirviu nukirto. Vieną dieną jis pasitraukė iš televizijos ir visa galva pasinėrė į vaidybą teatre. Viešumoje pasirodydavo vos kartą per kelerius metus, o interviu tapo tokie reti, kaip saulė vasario mėnesį Lietuvoje.

„Žinot, galvoju, kad kurti spektaklį daug lengviau, negu duoti interviu, nes, kurdamas spektaklį, viską apgalvoji per ilgą laiką, atrenki, kas geriausia. O čia susitinki galbūt vieną kartą gyvenime, na, ir pasakysi ką nors – va, matai, ką jis pasakė, vaje, kaip nusišnekėjo. Bet žmogus turi teisę nusišnekėti, kaip ir turi teisę pasakyti kažką galbūt išmintingo, galbūt pats nenujausdamas to“, – svarsto aktorius.

Namai, kuriuose R. Kazlas gyvena su žmona Sigita, dvylikamete dukra Indraja ir pusketvirtų metukų sūnumi Margeriu – labai jaukūs ir tvarkingi. Garsus aktorius neslepia, kad tai jo žmonos nuopelnas. „Savo šeimai galiu tik padėkoti, kad man sukuria visas sąlygas, kad galėčiau dirbti savo darbą, kurti, tinginiauti, filosofiškai sėdėti ir generuoti mintis. Ir savo vaikams noriu padėkoti, kad skatina mano kūrybiškumą, atmintį, nes tai priimu kaip komplimentą. Mano mažasis sūnus sakė, kad geriausia yra žaisti su tėčiu. [...] Na, ir iš visų žaidėjų šeimoje tėtis – geriausias, o rimtiems dalykams yra mama“, – pasakoja R. Kazlas.

Palaikomas šeimos ir vedamas širdies balso, R. Kazlas dabar teatre išgyvena tikrąjį aukso amžių. Jis vaidina įdomiausių Lietuvos režisierių pastatymuose, skaito eiles, rašo inscenizacijas ir dainuoja. Svarbiausia, kad neprivalo vergauti dėl skatiko ir sukandęs dantis dieniniuose spektakliuose vaidinti kiškučių ir ežiukų. Aktorius džiaugiasi, kad gali rinktis tik rimtus, patinkančius vaidmenis, ir darbo vis tiek – per akis. Be to, jis dar režisuoja spektaklius, tokius, kokius pats norėtų matyti. O jei suabejoja, patarimo kreipiasi į artimiausius žmones.

„Būna daug abejonių. Būna mamai sakau – mama, ar man daryt spektaklį, ar nedaryt – lyg norisi, bet kažkaip mane bara visi už tai.  O mama sako – daryk, vaikeli, niekas kitas kaip tu nepadarys. Galbūt ji teisi. Nors kritikai mane bara, nemyli, bet aš, tiesą sakant, ne jiems darau. Darau pirmiausia sau ir galbūt galvoju apie tuos žmones, kuriems trūksta tokio žvilgsnio, kaip mano žvilgsnis. Ir, ačiū Dievui, yra daug bendraminčių, daug gražių žmonių ateina į spektaklius – ir jaunų, ir vyresnių. O kuo labiau mane bara kritikai, kuo labiau ignoruoja, tuo man labiau norisi geriau kurti.“

Tačiau, jei kritikai ir nevengia pabarti, teatro bendruomenė išties vertina R. Kazlo darbus. Jis net du kartus įvertintas svarbiausiu apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi ir gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o vaidmenys ir režisūros darbai ne kartą pripažinti kaip geriausi. Tiesa, ne tie, kuriuos labiausiai vertina pats R. Kazlas.

„Kas keisčiausia, už geriausius savo darbus nebuvau apdovanotas ir net nominuotas. O tai buvo galbūt patys geriausi darbai, ir tas man buvo labai keista. Arba keletas vaidmenų buvo, atrodo, nuoširdūs, intonacijos pavyko. Na, sako – gerai, lyg ir nuoširdžiai vaidina, stengiasi, bet kažko trūksta, bet štai ten – fantastika. O ten, kaip aktoriui, atrodo – toks lengvas pasivaikščiojimas, tiesiog poilsis. Bet čia – ką jūs, kaip čia gerai suvaidinta, o ten galbūt tiek nekainavo“, – sako aktorius.

Nepaisydamas nei pagyrų, nei kritikos, R. Kazlas toliau daro tai, kas jam arčiausiai širdies. Kiekvieną vaidmenį išgyvena taip, tarsi nuo to išties priklausytų jo paties likimas. Nors retkarčiais nevengia aktorystės ir pakeiksnoti. Juk  teatre, kitaip nei televizijoje, antro dublio nebūna. Kiekviena diena čia tarsi loterija: jei vakar pasisekė, dar nereiškia, kad savo vaidyba ir šiandien paliesi žiūrovo jausmus, priversi jį susimąstyti.

Tiesa, teatras šiais laikais kitoks, nei prieš dvidešimt metų, kaip ir pats gyvenimas. Jį keičia naujosios technologijos, kurių R. Kazlas nenori pripažinti, nes jos keičia žmogaus mąstymą ir manipuliuoja juo. Tad aktoriaus nerasi nė viename socialiniame tinkle.

R. Kazlas teigia, kad anksčiau juokdavomės iš tų tarybinių laikų suvažiavimų, kai visi plojo atsistoję. O dabar spektaklių žiūrėjimas tapo negilus. Daug žiūrovų ateina privilioti reklamos ar pavardės, ir kažkaip pastebi, kad, vos tik paskutiniai spektaklio akordai nuskamba, ima audringai ploti, iš karto atsistoja, nutyla ir eina namo. Ir pasako – patiko, nepatiko, buvai, buvau. Aktorius tvirtina, kad anksčiau būdavo, jog dar kelias dienas vaikštai giliai paveiktas filmo ar spektaklio. Kas dėl to kaltas, kad viskas pasikeitė? Galbūt didelė pasiūla, galbūt greitas gyvenimo tempas, svarsto aktorius.

Nors paburba prieš naujųjų technologijų amžių, teatre R. Kazlas nevengia novatoriškumo. Juk net režisuodamas fantaziją apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, norėjo pastatyti poezijos spektaklį be žodžių, ir tai būtų visai įmanoma. Tačiau pagalvojęs suprato, kad tai būtų nesąžininga nepaprastai vaizdingai parašyto kūrinio autoriaus atžvilgiu.

Prieš kiekvieną sprendimą dažniausiai būna ilgas dvejonių periodas, kuris labiausiai paveikia šeimą. Aktoriaus artimiesiems nelengva prisitaikyti prie beprotiško gyvenimo, kupino ilgų ir varginančių repeticijų, spektaklių, gastrolių po užsienio šalis ir visa tai lydinčio nuovargio. Tačiau kur kas didesnis iššūkis R. Kazlo artimųjų laukia prieš kiekvieną premjerą. Tuomet šeima žino, kad geriausia tėveliui duoti ramybę ir leisti pabūti vienam.

Aktorius šypsosi pasakodamas, kad, ruošiantis naujam vaidmeniui ar pastatymui, po namus vaikšto tarsi nebe R. Kazlas, o į jį įsikūnijęs personažas. „Kažkaip vaikštai su tuo. Ir būna, kad užsimiršti – ar parduotuvėje, ar gatvėje – bet mano šuo tai tą tikrai jaučia, – pasakoja R. Kazlas. – Būna, lyg tai nieko negalvoju, tiesiog sėdžiu, būnu savimi. Bet net stebiuosi, kaip gyvūnas pajaučia įeinant kažkokią tai kitą energiją. Aš šiek tiek pakeičiu žingsnį, kažkokius veiksmus ir žiūriu, jis jau paklaikęs, ateina pasitikrinti, ar čia tu. Jis pajaučia, kodėl tu jau ne toks, koks buvai. Taip galiu pasitikrinti, ar gerai vaidinu, ar ne.“ Užtat po premjeros, kurią būtinai žiūri ir svarbiausia R. Kazlo kritikė žmona Sigita, visi lengviau atsikvepia. „Mane jau namiškiai perprato. Kai išeina premjera – na, štai, dabar jau galima ir pabendrauti“, – juokiasi aktorius.

Vis dėlto, kad ir koks svarbus aktoriui būtų teatras, gyvenimo prasmė, jo įsitikinimu, yra ne profesinis tobulėjimas. „Pagrindinis dalykas turbūt – įminti gyvenimo paslaptį: iš kur aš atėjau, ką aš čia darau, kokia mano paskirtis, kur einu ir ar yra gyvenimo prasmė. Būtų labai neteisinga, jeigu jos nebūtų. Būtų labai neteisinga, jeigu po mūsų mirties nieko nebūtų. Tai būtų labai žiauru, tiesą pasakius, ir vis dėl to aš save guodžiu ir turiu du variantus: arba yra donelaitiškas variantas, kad mes gimstam, užaugam, išbarstom savo sėklas ir liekam savo vaikuose, darbuose ir išeiname.