Neseniai vienai Lietuvos grupei pristatant naują albumą ir koncertus, žavėjausi albumo viršelio dizainu bei koncertams skirtu plakatu. Tai būtų tai, ką mielai pasikabinčiau ant savo kambario sienos. Deja, Lietuvos muzikos rinkoje tai reta išimtis, vis dėlto gal kada nors ir kitos grupės paseks šiuo pavyzdžiu?

Apie plakatų kultūrą kalbamės su grafikos dizaineriu iš JAV Robu Jonesu (Animal Rummy). Tai žmogus, sukūręs koncertų plakatus ir muzikos albumų viršelius Nickui Cave‘ui, Jackui White‘ui ir jo projektams – „The White Stripes“, „The Raconteurs“, „The Dead Weather“ bei grupėms „Nine Inch Nails“, „Arcade Fire“ ar „Arctic Monkeys“. 2011 m. R.Joneso darbų serija laimėjo „Grammy“ „Geriausio albumo dizaino arba specialaus riboto leidimo dizaino“ kategoriją. Žengdamas „Grammy“ apdovanojimų ceremonijos raudonuoju kilimu, jis savo charizma, energija ir rožiniu odiniu kostiumu pritraukė ne ką mažiau dėmesio nei jo darbai.

– Oficialioje svetainėje www.animalrummy.com visi gali perskaityti netikrą biografiją, bet kokia tikroji istorija? Kaip pradėjote piešti, atsirado meilė menui ir muzikai bei gimė Animal Rummy?

– Gimiau 1973 m. Olbanyje, Džordžijoje. Senų mamos receptų knygų puslapiai atskleidžia, kad neblogai piešiau nuo pat vaikystės. Dažniausiai tai dariau norėdamas save pralinksminti. Tačiau kartais menas gali būti suprantamas kaip socialiai priimtinas būdas balsu kalbėtis su savimi, o tai gali vesti į izoliaciją.

Muzika? Augdamas muzika daug nesidomėjau. Vaikystėje dažniau televizijos programoje ieškojau, kada rodys, pavyzdžiui, senus Marxų Brothersų filmus. Melodijos pasiekė mane tik tada, kai pusseserė Liza supažindino su „The Police“ kūryba. Man tada buvo 8-eri ar 9-eri. Ši grupė tapo mano muzikos alfa ir omega iki tol, kol pankas neapvėmė man batų vidurinėje mokykloje. Tada prasidėjo romanas su „The Damned“, kuris išliko tvirtas iki šių dienų.

Pirmuosius plakatus vietiniams koncertams Ostine sukūriau tik pabaigęs mokyklą. Dauguma jų skirti mano draugų grupės „Pink Swords“ pasirodymams, kol stengiausi gauti užsakymų iš agentūrų kaip laisvai samdomas dizaineris. Kurti koncertų plakatus buvo labai įdomu ir atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Bandžiau kurti tik plakatus ir maždaug po dvejų metų man pavyko iš to save išlaikyti. Pasisekė gana greitai, nes Jackui White‘ui ir kitiems iš „White Stripes“ patiko mano darbai.

O Animal Rummy buvo pavadinta mano draugų kompanija, kai persikėliau į Ostiną. Tai kortų žaidimo pavadinimas, kurį mano draugas Joey ir aš pagiringi pamatėme vaistinėje ant prekystalio. Tuo metu šis žaidimo pavadinimas kažkodėl mus pribloškė. Vėliau tai tapo ir mano interneto svetainės adresu, nes nebuvo likę jokių domenų naudojant mano tikrąjį vardą.

– Kuriate puikius plakatus muzikos koncertams bei dirbate prie kino filmų plakatų. Kas daro didžiausią įtaką jūsų darbams? Labiau mylite kiną ar muziką?

– Man didžiausią įtaką darė Frankas Kozikas. Jis buvo muzikinių plakatų karalius devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje. Aš skyriau jam vis daugiau dėmesio, kai pradėjo piešti tai, ką ir aš norėjau kurti. Mes pradžioje bandome mėgdžioti savo herojus, nes tai yra menas, kuris mus jaudina ir atrodo teisingas, o visą kitą laikome nesąmone. Būtent taip nutiko ir man. Aš iš to išsilaisvinau tik todėl, kad pradėjau dirbti su screenprinting, o biudžetai ribojo kiek spalvotų pieštukų galiu ištraukti iš dėžutės. Kitas įkvėpimo šaltinis būtų Jamaine‘as Rogersas. Nesu didelis jo stiliaus gerbėjas, tačiau mane žavi tai, kiek daug savęs jis atiduoda kurdamas koncertų plakatus. Kartais gali sužinoti daugiau apie jį nei apie grupę ir jis labai nuoširdžiai rūpinasi savo projektais. Jam tik reikia kažko autentiško, prie ko galėtų prisiliesti.

Atsakant į antrą klausimą, jei reikėtų rinktis muziką ar kiną, pirmenybę teikčiau muzikai. Kiek tik atsimenu, filmai buvo svarbūs mano formavimuisi. Kita vertus, muzika yra visur ir labai dažnai lydi svarbiausius įvykius bei pokyčius mūsų gyvenime. Geriau uždarytų visus kino teatrus, nei tos akimirkos taptų tylesnės. Renkuosi muziką, nes aktyviai bandau ją inkorporuoti į labai svarbius įvykius ir taip juos atkurti, ko filmai negali.

– Kas padėjo sukurti ir darė įtaką jūsų išskirtiniam braižui?

– Kad ir kaip keistai skambėtų, bet biudžetai ir laiko ribos. Darbas prie daugybės koncertų datų „The White Stripes“ ture privertė mane plėtoti požiūrius, kurie leistų pateikti greitus sprendimus. Originalūs mano piešiniai tapo vis retesni, kai pradėjau daugiau dirbti prie nuotraukų ar senų graviūrų koliažų. Galiausiai laikrodis atitraukė mane nuo piešimo lentos.

– Už 2007 m. „The White Stripes“ turo „Under Great White Northern Lights“ plakatus ir albumo dizainą 2011 m. gavote „Grammy“ statulėlę. Tai didžiulis įvertinimas. Kaip jautėtės jį atsiimdamas? Kokie dar apdovanojimai jūsų kolekcijoje ir kas motyvuoja kiekvienam projektui?

– Tai buvo tarsi laukinis bučinys. Kai ištinka tokie romantiški interliudai, reikia sutvardyti savo susijaudinimą, kad ta akimirka tęstųsi. Šiuo atveju buvo būtent taip, tik man buvo leista truputį „pasileisti plaukus“(šypsosi).

Kiti apdovanojimai? Keletas projektų, kuriems vadovavau, laimėjo apdovanojimus. Tačiau asmeniškai negavau daugiau apdovanojimų, kuriuos galėčiau išskirti be lipdukų „Daviau kraujo“ ar cukrinių sausainukų (šypsosi). Motyvacija? Būti profesionalu. Mane motyvuoja tai, kad nesuteikiu priežasčių apkaltinti mane blogai darant savo darbą. Aš lyg Dorianas Grėjus, viešai pristatantis savo portretą ir besijaudinantis dėl ant jo atsirandančių dėmelių.

– Kad jau prakalbote apie portretus... 2014 m. sukūrėte savo portretų seriją. Jų parodą pavadinote „Sielvartas: Robo Joneso solo paroda“ („Grief: A Solo Exhibition by Rob Jones“). Portretai buvo asmeninės istorijos apie abejones savimi, gėdingus momentus ir baimes. Papasakokite plačiau apie šį projektą. Galbūt planuojate kažką naujo, ką turėtume pamatyti?

– Ostine, „Flatstock“ plakatų parodoje, kolega Zissou iš „Galerijos F“ paprašė surengti parodą. Buvau keistos nuotaikos ir atsakiau: „Žinoma, tik nepažadu, kad tai finansiškai atsipirks.“ Pradžioje norėjau, kad paroda būtų apie mano mirusius gyvūnėlius. Mano draugas Mitchas Putnamas pasakė: „Neatrodo, kad paroda bus sėkminga. Geriau galėtum eksponuoti Charlie Browno piešinukus, kuriuos kuri.“

Kartais, kai siunčiu klientams koncertų plakatus, aš randu minutę ir nupiešiu paveiksliuką kitoje plakato pusėje. Žmonės rašo ir gerai atsiliepia apie šiuos piešinukus. Taip pat piešiau ir Charlie Brown C-3PO paveiksliukus kitoje Dartho Vaderio plakatų, kurie kurti su „Mondo“ kompanija, pusėje. Jie taip pat pradžiugino žmones.

Aš sutikau su Mitchu, kad jo siūlomas parodos variantas būtų patrauklesnis, bet nenorėjau prarasti autobiografinio aspekto. Norėjau būti tikras, kad kiekvienam piešinukui bus priežastis ir ryšys. Žmonėms, atrodo, jie irgi patiko. Matyt, kančia myli kompaniją.

Štai mažas portreto iš parodos pavyzdys ir mintis, kuri už to slepiasi. Vieno iš paveikslėlių pavadinimas – „Apakinantis nostalgijos poveikis“ („The Blinding Effects of Nostalgia“). Aš linkęs perdėti bet kokią laimingą savo praeities detalę ir per daug stipriai įsikibęs jos laikytis. Problema yra ta, kad tai buvo praeityje, o su dabartimi susiję tik mintyse ar pagražintuose prisiminimuose ir tai trukdo užmegzti naujų ryšių bei mėgautis naujomis patirtimis. Tai pagrindinė priežastis, kodėl kiekvienais metais vis dar žiūriu tuos pačius 20 filmų, o ne kažką iš pasirodžiusių naujų.

Kalbant apie kažką naujo, turiu pripažinti, kad mano darbas „Mondo“ nepalieka daug laiko asmeniniams projektams. Jacko White'o dabartiniam turui aš galėjau spėti sukurti vos 6 plakatus, kai praėjusiuose paprastai kurdavau 20.

– Kas jums, kaip profesionalui, yra geras renginio plakatas? Kokie aspektai svarbiausi?

– Geras plakatas pasakoja istoriją arba palieka paslaptį. Tačiau tai dar turi ir kietai atrodyti. O tai reikalauja apibrėžimo. Perfrazuojant Friedrichą Nietzschę: „Kietumas – tai lyg muilo burbulas ant tavo peties. Tik pastebi jį leidžiantis ant tavęs ir jis susprogsta.“

Man labiausiai patinka šiek tiek liūdni plakatai. Izoliacijos, atsiskyrimo ar kančios temos, atrodo, pamaitina mano akis pažįstamu maistu.

– Kas svarbiausia pradedant dirbti prie naujų projektų ir idėjų? Kas grupei, atlikėjams padeda sukurti idėjas plakatams? Iš kur ateina įkvėpimas?

Kai pradėjau kurti koncertų plakatus, tai atrodė labiausiai išlaisvinantis būdas žmonėms pristatyti savo kūrybą. Atrodo, kad tiek daug laisvės gali būti tik tada, kai nėra ko prarasti.

– Kolektyvinė muzikos emocija yra visko pradžia. Ji pasakoja visą kelionę ir atskleidžia, kokie drabužiai jai labiausiai tinka. Žodžiai, gilinimasis į pradinę gerbėjų reakciją. Vėliau, kai prasideda albumo reklamos kampanija, į bendrą katilą patenka ir interviu su muzikantais bei pati turo eiga.

Geras pavyzdys būtų 2005 m., kai perskaičiau apie tai, kad savo koncerte ant scenos tarp dainų Jackas atliko „Lollipop guild“ dainą iš „Ozo miesto burtininko“. Taip suvokiau, kad Medinukas – gamyklos darbuotojų atstovas, būtų geras grupės iš Detroito veidas. Tas vienas straipsnis galiausiai vedė į ilgą Medinuko ir Dorotės įvaizdžių dominavimą „The White Stripes“ vizualuose.

– Kaip menininkas norite sulaukti nuorodų ir komentarų iš klientų ar labiau mėgstate jaustis laisvai ir savarankiškai kurti idėjas?

– Man tinka ir kliento nuorodos, jei tik tai padeda projektui kirsti finišo liniją. Bet kokia informacija apie kliento tikslus prieš nusistatant koncepciją visada yra naudinga. Tačiau bėgant metams aš supratau, kad visada verta pristatyti savo alternatyvias ar keistas idėjas su kliento tikslus atitinkančiais sprendimais. Apginti savo idėją, net jei ji tiesiogiai naikina kliento užduotį. Čia mano pasisekimo procentas gana didelis – turbūt apie 70 proc. Svarbiausia prarasti visą baimę, kad tavo idėja bus atmesta ir tikėtis, kad turi plačių pažiūrų vadovą, su kuriuo sutampa požiūriai.

– Lietuvoje beveik nėra plakatų kultūros. Tai meno forma, bet Lietuvoje muzikos grupės neišnaudoja jos kaip atributikos ir į tai daug neinvestuoja. Plakatai tiesiog atlieka informacinę funkciją. Ką manote apie plakatų kultūrą?

– Tai primena situaciją Amerikoje devintajame dešimtmetyje, iki pasirodant tokiems žmonėms kaip Kozikas, Chantry, Coopas ir Khunas. Staiga jie kūrė milžiniškus, ryškius plakatus grupėms, kurių dauguma žmonių net negirdėjo. Po kiek laiko tapo beveik gėda, kad dauguma koncertuojančių grupių vis dar davė migdomųjų piliulių kontrastui. Sėkmingesnės grupės pradėjo sekti procesą ir samdyti tuos pačius menininkus, tikėdamiesi, kad keletas jų muilo burbulų sprogs ant jų.

Reikia tik vienos kompanijos, atsidavusios darbui ir gerai jį darančios, kad sužadintų susidomėjimą ir tai pasklistų. Kai pradėjau kurti koncertų plakatus, tai atrodė labiausiai išlaisvinantis būdas žmonėms pristatyti savo kūrybą. Atrodo, kad tiek daug laisvės gali būti tik tada, kai nėra ko prarasti.

Šis dabartinės situacijos Lietuvoje apibūdinimas primena tai, kaip prasidėjo „Mondo“ plakatai. Niekas nekūrė tikrai įdomių, profesionalaus lygio kūrinių filmų repertuaro peržiūroms. Su visa koncertų plakatų erzelyne ir konkrečiais menininkais, kurie juos kūrė, atrodė įdomus eksperimentas jiems naudoti tą patį požiūrį ir filmų plakatams. Po 10 metų bent jau Amerikoje, tai sulaukė sėkmės.

– Koncertų plakatų kultūra yra gana svarbi JAV. Kodėl, jūsų nuomone, plakatai yra tokie populiarūs tarp muzikos gerbėjų Amerikoje?

– Mes turėjome daug puikių menininkų, kuriančių plakatus atokiai nuo įrašų kompanijų ir vadybininkų ribojimų. Jie juos kūrė net tada, kai finansinės perspektyvos buvo neaiškios. Taip atsirado daug aistringų darbų, kurie sujaudino žmones. Taigi, pakanka kelių žiežirbų, kad uždegtų ir sudomintų kitus.