- Dalia Juškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Reikia keisti ir keistis patiems
„Pats auginu dukrą ir linkiu jai viso, kas geriausia. O geriausia – ne minkštai pakloti ateitį, o sudaryti sąlygas gyventi visuomenėje, kurioje galima pasirinkti, ką veikti, kuo būti, kaip gyventi“, – įsitikinęs „Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis, kurio vadovaujama įmonė tapo projekto „Aš Esu Tu“ rėmėja.
– Kaip manote, ar šiandienėje Lietuvoje lyčių skirtybės turi įtakos pasirinkimams ir gyvenimo kokybei?
– Neabejoju, kad lyčių skirtybės gali turėti įtakos pasirinkimams, ir tai turbūt neblogas dalykas, jei tie pasirinkimai savanoriški ir neturi įtakos gyvenimo kokybei. Tačiau šioje srityje dar tikrai turime kur tobulėti, kad vaikai, nepaisant jų lyties, būtų vienodai drąsūs, smalsūs ir galėtų rinktis tai, kas jiems padės geriausiai atskleisti jų potencialą. Aš pats užaugau dar sovietinėje Lietuvoje ir mačiau, kaip su nepriklausomybe keičiasi požiūriai ir gimsta bet kokios diskriminacijos netolerancija, ir tai yra tikrai džiugu ir sveikintina.
– Šiandien profesijos nebeskirstomos į vyriškas ir moteriškas, tačiau dėl tam tikrų fizinių savybių kai kuriuos darbus lengviau atlikti vyrams nei moterims, ir atvirkščiai. Esate didelės įmonių grupės vadovas, ar sunku sudaryti vienodas galimybes?
– Mano požiūriu, ne tiek svarbu sudaryti vienodas galimybes skirtingų kompetencijų ar fizinių savybių reikalaujančioms užduotims atlikti, kiek svarbu, kad asmens neribotų jo lytis, amžius, odos spalva ar religiniai įsitikinimai. Ir jei, pavyzdžiui, mergaitė norės atlikti užduotį, kuriai reikės atitinkamų jėgų, ji turėtų galimybę tas jėgas sukaupti savyje ir užduotį atlikti puikiai.
– Šeimos židinio kurstymas seniai – ne vien moterų privilegija. Šiandieniai tėvai labiau prisideda prie vaikų auginimo, tačiau moterų grįžimas į darbo rinką po gimdymo pertraukos ne visada lengvas. Kokių čia matote sunkumų, kaip verslas galėtų pagerinti situaciją?
– Tai nėra visiškai paprastas klausimas, svarbu, kad darbdavys sudarytų sąlygas mamai ar tėčiui sugrįžti ir visavertiškai integruotis į darbo aplinką, nepaisant pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Iš kitos pusės, šie pasirinkimai jau dabar gana neblogai reglamentuoti ir čia, mano asmeniniu požiūriu, ne tiek svarbus vienodas tėvystės ar motinystės atostogų ilgumas. Svarbi kiekvienos šeimos branda, kad mama ir tėtis suprastų, jog kartu augina vaiką, bet ne vaiką augina mama, o tėtis prisideda pagal galimybes. Šis požiūris jau gerokai atgyvenęs. Tačiau, jei vienas iš jų daugiau laiko skirs vaikui vienu jo gyvenimo etapu, o kitas – kitu, bus gana organiška ir natūralu.
– Jūsų vadovaujama įmonė remia projektą „Aš Esu Tu“. Kaip manote, ar, griaunant lyčių barjerus, turi būti aktyvesnė valdžia, kurios rankose – įstatymų galia, ar visuomenė, budėdama, kad nebūtų daroma pažeidimų?
– Aš vakarais savo dukrytei Sofijai skaitau knygą „100 istorijų apie Lietuvos moteris“. Labai noriu, kad ji įsisąmonintų galinti pasirinkti savo gyvenimo kelią be išorinio spaudimo ar barjerų. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl mes remiame šį projektą. Kalbant apie įstatymus ar budėjimą, svarbiausia skatinti visuomenės brandą, edukuoti vaikus nuo mažumės, keisti vis dar egzistuojantį tėvų norą nuspręsti už savo vaikus. Budėti, kad nebūtų daromi pažeidimai, neužtenka, reikia keisti ir keistis patiems.
– Nors Lietuvoje turime daugybę puikių moterų vadovių, stereotipai dėl moterų vadovavimo vis dar gajūs. Kaip juos sparčiau įveikti? Ar skiriasi moterų ir vyrų vadovavimas?
– Aš nejaučiu jokio diskomforto, kai vadovauja moteris. Taip jau atsitiko, kad gyvenime mano profesiniam augimui daug įtakos darė ir daro moterys, todėl tie stereotipai man juokingi. Taip, vyriška ir moteriška lyderystė kažkiek skiriasi, yra situacijų, kai tos skirtybės gali padėti, o gali ir sutrukdyti, bet tai galiausiai nulemia ne žmogaus lytis, o jo asmenybės charakteristikos.
– Su kokiais tėvystės iššūkiais sunkiausia susidoroti? Kokias dukros savybes labiausiai norėtumėte išugdyti? Kokia asmenybe užauginti?
– Iššūkiai tam ir yra, kad juos įveiktum, jie specifiniai ir tikrai skiriasi skirtingu laiku ir skirtingoje vietoje. Tas, kas atrodė sunku vakar, šiandien gali atrodyti juokinga, ir atvirkščiai. Kalbant apie devynerių metų dukters Sofijos ugdymą, aš labai noriu, kad ji užaugtų sveika, smalsi ir savimi pasitikinti asmenybė, galėtų ir norėtų tobulėti viso savo gyvenimo kelyje, gebėtų išklausyti ir gerbtų kitų nuomonę, bet būtų tvirta priimdama jai naudingus sprendimus.
– Prašom pristatyti visą savo šeimą. Kokios jūsų namų taisyklės, kaip dalijamasi pareigomis, kaip priimami svarbiausi sprendimai?
– Mūsų šeima didelė ir labai spalvinga. Iš pirmos santuokos turiu jau suaugusį, savo gyvenimo keliu einantį sūnų Žygimantą ir dukrytę Sofiją. Mano žmonos Simonos, kuri yra labai įvairiapusė asmenybė, ne tik puoselėjanti savo verslą, dirbanti ir spėjanti nuveikti krūvą kitų darbų, dukra Saulė – irgi jau suaugusi, žengia savo gyvenimo keliu. Kartu su mumis gyvena Simonos sūnus Ignas. Dviem brandiems žmonėms sukūrus šeimą, tenka daug įdomių iššūkių, reikia suderinti daug skirtingų interesų, ir tai labai įdomu. Svarbiausi sprendimai priimami kalbantis, o pareigomis dalijamasi. Namuose visada yra darbų, kurie niekam nepatinka, ir dalykų, kurie malonūs, – tenka ir pirmuosius atlikti, ir antraisiais pasidžiaugti.
Nevairuokime gyvenimo už vaikus
„Noriu, kad mano dukros, priimdamos profesinius ir kitus gyvenimo sprendimus, nesusimąstytų, moteriška tai ar vyriška“, – sako projekto „Aš Esu Tu“ ambasadorius Edmundas Jakilaitis. Žinomų žurnalistų Rasos ir Edmundo Jakilaičių vaikai Barbora, Bernardas ir Morta žino, kad jie patys priims svarbiausius savo gyvenimo sprendimus.
– Nors jūsų šeimoje – du vyrai, bet moterų – daugiau. Ir koks gi tas gyvenimas tarp trijų jų: labiau sunkus ar lengvas?
– Gyventi šeimoje, kurioje yra dukrų, – didelis malonumas. Jos sukuria ypatingą atmosferą tėčiui, labiau randa kelią į jo širdį. Berniukai turi meilesnį santykį su mamomis, o mergaitės – su tėčiais. Nesu didelis santykių ekspertas, bet priimu šį faktą, ir mūsų šeima – ne išimtis.
– Kokios auga jūsų dukros? Kuo džiugina?
– Barbora – septyniolikos, abiturientė. Ji labai atsakinga, pareiginga, konkreti. Labai patinka, kad yra drąsi, jaučianti savo vertę, nestokojanti nei ambicijų, nei pasitikėjimo savimi. Puikiai mokosi, daug sportuoja – tikrai šaunus jau beveik suaugęs žmogus. Mortai – šešeri, lanko paruošiamąją grupę mokykloje. Mes labai šiltai bendraujame. Džiaugiuosi, kad mes su vaikais sugebame kalbėtis, aptarti, susitarti. Kaip ir visiems užimtiems žmonėms, kartais pritrūksta laiko bendrauti tiek, kiek norėtųsi, bet vakarais visada randame laiko vieni kitiems – tikrai nėra taip, kad gyventume kiekvienas savo gyvenimus. Sugebame gyventi kartu, mokame smagiai leisti laiką drauge.
– Ar Barbora jau atsisprendusi dėl savo ateities?
– Dabar jai svarbiausia – pasiruošti abitūros egzaminams, išlaikyti juos, o tarp jos galimų gyvenimo kelio alternatyvų svarbiausia yra žurnalistikos studijos. Šiai profesijai reikalingų įgūdžių ji turi, bet turi ir kitų. Nuo šešerių metų joja ir dabar jau joja profesionaliai – yra daugkartinė ir Lietuvos, ir Baltijos šalių čempionė, dalyvavo Europos čempionate. Kadaise Barbora užsiminė ir apie galimybę studijuoti veterinariją. Ir tai būtų didžiulis pranašumas, nes didžiąją gyvenimo dalį yra praleidusi tarp gyvūnų. Bet suprantu, kad jojimą ir sportą ji labiau sieja su laisvalaikiu, o ne profesija. Tai jos pasirinkimas. Tikrai nereikia vairuoti gyvenimo už vaikus. Jei klausia, reikia padėti apsispręsti, kažkaip paskatinti. Bet jei vaikai įsivaizduoja savo gyvenimą taip – pirmyn. Visi pasirinkimai yra geri, visi darbai geri, jei jie gerai padaryti. Auginant vaikus nėra svarbiausia nukreipti juos profesine linkme – kur kas svarbiau, kad jie būtų žmonėmis, vadovautųsi kažkokiais principais, augdami matytų, kaip normaliai bendraujama šeimoje, kokie yra normalūs žmonių santykiai. Tai svarbiau, nei verstis per galvą, kad vaikas pasirinktų pelningiausią profesiją. Mes, tėvai, turime auginti žmones, o ne specialistus. Specialistais jie taps bet kuriuo atveju.
– Jūsų manymu ir matymu, ar mūsų visuomenėje tebeegzistuoja barjerai moterims? O gal jau esame gerokai pažengę?
– Nemanau, kad esame labai toli pažengę. Vienintelis dalykas, kas yra gerai, kad nebedrįstame garsiai išsakyti savo stereotipinio požiūrio. O kad tie dalykai egzistuoja ir kad to stereotipinio požiūrio Lietuvoje yra labai daug – akivaizdu. Truputėlį keičiantis viešosios erdvės kultūrai, nelabai drįstama apie tai garsiai kalbėti. O kad yra to požiūrio, jog moteris mes mylime, bet reikia, kad kažkas ir darbą dirbtų, visai neseniai girdėjome iš aukščiausių valstybės pareigūnų. Tik ką, prieš metus. Taigi nemanau, kad mes labai toli pažengėme kaip visuomenė. Negyvename Vingių Jono laikais, bet ne per toliausiai.
– Ar jums pačiam teko susidurti su situacija, kai moterims buvo sudaromi barjerai dirbti, siekti karjeros?
– Žurnalistika šia prasme yra išskirtinė profesija. Moterys žurnalistikoje yra ir daug pasiekusios, ir populiarios, ir dažnai redakcijai vadovauja moterys, o ne vyrai. Jau nekalbant apie televizijas, kurioms Lietuvoje vadovauja moterys. Darbe nesu susidūręs su tokiomis situacijomis, bet bendraudamas su verslo žmonėmis visko prisiklausau... Ir replikų, ir komentarų įvairiausių esu girdėjęs.
– Kaip manote, ar pilietinėmis iniciatyvomis – „Aš Esu Tu“ ir pan. – galima žymiai pagerinti padėtį, suaktyvinti visuomenę?
– Visuomeninės iniciatyvos kuria tam tikrą informacijos lauką ir atmosferą. Ši iniciatyva, kalbanti apie moters ir vyro vaidmenį visuomenėje, apie tai, kad moterys, besirinkdamos savo gyvenimo kelią turėtų nustoti galvoti apie tai, ar tai vyriška, ar moteriška, – vienas dalykas. Kitas dalykas – politika ir tvarka šiais klausimais yra reguliuojama įstatymais, o tai jau valstybės reikalas. Ir čia jai reikia dar daug žingsnių. Vienas iš stereotipiškiausių dalykų yra vadinamosios motinystės atostogos. Laiką, skirtą vaikui auginti, daug kas iki šiol taip ir vadina. O įstatymiškai šis laikotarpis turėtų būti lygiomis proporcijomis padalytas tarp vyro ir moters ar vyras bent minimaliai turėtų prie to prisidėti. Nesant teisinio reguliavimo, sudėtinga pasiekti rezultatų vien edukuojant visuomenę. Teisės aktų priėmimas sparčiau keistų padėtį, sparčiau judėtume link lygiateisės abiejų lyčių požiūriu visuomenės. Ir kitiems dalykams ateis laikas. Jei valstybė nutaria organizuoti privalomą šaukimą į kariuomenę, mano manymu, anksčiau ar vėliau ateisime iki to, kad abi lytys turės šią prievolę atlikti. Tai atskira, labai didelė diskusija, tačiau nebeturėtų būti taip, kad tokia diskriminacija vis dar įteisinta įstatymais. Dalyvauti projekte „Aš Esu Tu“ lyčių lygybės tema man, kaip piliečiui, yra labai svarbu. Nemanau, kad galime kalbėti apie valstybės ir visuomenės laisvę neišsprendę lyčių lygybės problemų.
– Kur mums tiktų prisiminti lytis ir jų skirtumus: gal kalbant apie tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą?
– Nemanau, kad moters moteriškumas yra labai didelė vertybė. Vertybė yra moters išsilavinimas, savivertė, galimybė siekti ir pasiekti savo tikslų. O ar moteris moteriška pagal kažkokius stereotipinius įsivaizdavimus, man nėra jokia vertybė. Tėvo švelnumas ne mažiau svarbus nei mamos švelnumas, ir mamos griežtumas ne mažiau svarbus nei tėvo. Svarbiausia – supratimas, kad šeimoje kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, jaustųsi gerbiamas ir svarbus.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas5
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“118
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...