Rei­kia keis­ti ir keis­tis pa­tiems

„Pats au­gi­nu duk­rą ir lin­kiu jai vi­so, kas ge­riau­sia. O ge­riau­sia – ne minkš­tai pa­klo­ti atei­tį, o su­da­ry­ti są­ly­gas gy­ven­ti vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ga­li­ma pa­si­rink­ti, ką veik­ti, kuo bū­ti, kaip gy­ven­ti“, – įsi­ti­ki­nęs „Vi­kon­da gru­pės“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Min­dau­gas Snars­kis, ku­rio va­do­vau­ja­ma įmo­nė ta­po pro­jek­to „Aš Esu Tu“ rė­mė­ja.

– Kaip ma­no­te, ar šian­die­nė­je Lie­tu­vo­je ly­čių skir­ty­bės tu­ri įta­kos pa­si­rin­ki­mams ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bei?

– Nea­be­jo­ju, kad ly­čių skir­ty­bės ga­li tu­rė­ti įta­kos pa­si­rin­ki­mams, ir tai tur­būt neblo­gas da­ly­kas, jei tie pa­si­rin­ki­mai sa­va­no­riš­ki ir ne­tu­ri įta­kos gy­ve­ni­mo ko­ky­bei. Ta­čiau šio­je sri­ty­je dar tik­rai tu­ri­me kur to­bu­lė­ti, kad vai­kai, ne­pai­sant jų ly­ties, bū­tų vie­no­dai drą­sūs, smal­sūs ir ga­lė­tų rink­tis tai, kas jiems pa­dės ge­riau­siai at­skleis­ti jų po­ten­cia­lą. Aš pa­ts užau­gau dar so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ir ma­čiau, kaip su ne­prik­lau­so­my­be kei­čia­si po­žiū­riai ir gims­ta bet ko­kios disk­ri­mi­na­ci­jos ne­to­le­ran­ci­ja, ir tai yra tik­rai džiu­gu ir svei­kin­ti­na.

– Šian­dien pro­fe­si­jos ne­bes­kirs­to­mos į vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas, ta­čiau dėl tam tik­rų fi­zi­nių sa­vy­bių kai ku­riuos dar­bus leng­viau at­lik­ti vy­rams nei mo­te­rims, ir at­virkš­čiai. Esa­te di­de­lės įmo­nių gru­pės va­do­vas, ar sun­ku su­da­ry­ti vie­no­das ga­li­my­bes?

– Ma­no po­žiū­riu, ne tiek svar­bu su­da­ry­ti vie­no­das ga­li­my­bes skir­tin­gų kom­pe­ten­ci­jų ar fi­zi­nių sa­vy­bių rei­ka­lau­jan­čioms už­duo­tims at­lik­ti, kiek svar­bu, kad as­mens ne­ri­bo­tų jo ly­tis, am­žius, odos spal­va ar re­li­gi­niai įsi­ti­ki­ni­mai. Ir jei, pa­vyz­džiui, mer­gai­tė no­rės at­lik­ti už­duo­tį, ku­riai rei­kės ati­tin­ka­mų jė­gų, ji tu­rė­tų ga­li­my­bę tas jė­gas su­kaup­ti sa­vy­je ir už­duo­tį at­lik­ti pui­kiai.

– Šei­mos ži­di­nio kurs­ty­mas se­niai – ne vien mo­te­rų pri­vi­le­gi­ja. Šian­die­niai tė­vai la­biau pri­si­de­da prie vai­kų au­gi­ni­mo, ta­čiau mo­te­rų grį­ži­mas į dar­bo rin­ką po gim­dy­mo per­trau­kos ne vi­sa­da leng­vas. Ko­kių čia ma­to­te sun­ku­mų, kaip vers­las ga­lė­tų pa­ge­rin­ti si­tua­ci­ją?

– Tai nė­ra vi­siš­kai pa­pras­tas klau­si­mas, svar­bu, kad darb­da­vys su­da­ry­tų są­ly­gas ma­mai ar tė­čiui su­grįž­ti ir vi­sa­ver­tiš­kai in­teg­ruo­tis į dar­bo ap­lin­ką, ne­pai­sant pa­si­kei­tu­sių gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių. Iš ki­tos pu­sės, šie pa­si­rin­ki­mai jau da­bar ga­na ne­blo­gai reg­la­men­tuo­ti ir čia, ma­no as­me­ni­niu po­žiū­riu, ne tiek svar­bus vie­no­das tė­vys­tės ar mo­ti­nys­tės ato­sto­gų il­gu­mas. Svar­bi kiek­vie­nos šei­mos bran­da, kad ma­ma ir tė­tis su­pras­tų, jog kar­tu au­gi­na vai­ką, bet ne vai­ką au­gi­na ma­ma, o tė­tis pri­si­de­da pa­gal ga­li­my­bes. Šis po­žiū­ris jau ge­ro­kai at­gy­ve­nęs. Ta­čiau, jei vie­nas iš jų dau­giau lai­ko skirs vai­kui vie­nu jo gy­ve­ni­mo eta­pu, o ki­tas – ki­tu, bus ga­na or­ga­niš­ka ir na­tū­ra­lu.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma įmo­nė re­mia pro­jek­tą „Aš Esu Tu“. Kaip ma­no­te, ar, griau­nant ly­čių bar­je­rus, tu­ri bū­ti ak­ty­ves­nė val­džia, ku­rios ran­ko­se – įsta­ty­mų ga­lia, ar vi­suo­me­nė, bu­dė­da­ma, kad ne­bū­tų da­ro­ma pa­žei­di­mų?

– Aš va­ka­rais sa­vo duk­ry­tei So­fi­jai skai­tau kny­gą „100 is­to­ri­jų apie Lie­tu­vos mo­te­ris“. La­bai no­riu, kad ji įsi­są­mo­nin­tų ga­lin­ti pa­si­rink­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią be išo­ri­nio spau­di­mo ar bar­je­rų. Tai ir yra vie­na prie­žas­čių, ko­dėl mes re­mia­me šį pro­jek­tą. Kal­bant apie įsta­ty­mus ar bu­dė­ji­mą, svar­biau­sia ska­tin­ti vi­suo­me­nės bran­dą, edu­kuo­ti vai­kus nuo ma­žu­mės, keis­ti vis dar eg­zis­tuo­jan­tį tė­vų no­rą nu­spręs­ti už sa­vo vai­kus. Bu­dė­ti, kad ne­bū­tų da­ro­mi pa­žei­di­mai, neuž­ten­ka, rei­kia keis­ti ir keis­tis pa­tiems.

– Nors Lie­tu­vo­je tu­ri­me dau­gy­bę pui­kių mo­te­rų va­do­vių, ste­reo­ti­pai dėl mo­te­rų va­do­va­vi­mo vis dar ga­jūs. Kaip juos spar­čiau įveik­ti? Ar ski­ria­si mo­te­rų ir vy­rų va­do­va­vi­mas?

– Aš ne­jau­čiu jo­kio dis­kom­for­to, kai va­do­vau­ja mo­te­ris. Taip jau at­si­ti­ko, kad gy­ve­ni­me ma­no pro­fe­si­niam au­gi­mui daug įta­kos da­rė ir da­ro mo­te­rys, to­dėl tie ste­reo­ti­pai man juo­kin­gi. Taip, vy­riš­ka ir mo­te­riš­ka ly­de­rys­tė kaž­kiek ski­ria­si, yra si­tua­ci­jų, kai tos skir­ty­bės ga­li pa­dė­ti, o ga­li ir su­truk­dy­ti, bet tai ga­liau­siai nulemia ne žmo­gaus ly­tis, o jo as­me­ny­bės cha­rak­te­ris­ti­kos.

– Su ko­kiais tė­vys­tės iš­šū­kiais sun­kiau­sia su­si­do­ro­ti? Ko­kias duk­ros sa­vy­bes la­biau­siai no­rė­tu­mė­te išug­dy­ti? Ko­kia as­me­ny­be užau­gin­ti?

– Iš­šū­kiai tam ir yra, kad juos įveik­tum, jie spe­ci­fi­niai ir tik­rai ski­ria­si skir­tin­gu lai­ku ir skir­tin­go­je vie­to­je. Tas, kas at­ro­dė sun­ku va­kar, šian­dien ga­li at­ro­dy­ti juo­kin­ga, ir at­virkš­čiai. Kal­bant apie de­vy­ne­rių me­tų duk­ters So­fi­jos ug­dy­mą, aš la­bai no­riu, kad ji užaug­tų svei­ka, smal­si ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti as­me­ny­bė, ga­lė­tų ir no­rė­tų to­bu­lė­ti vi­so sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je, ge­bė­tų iš­klau­sy­ti ir gerb­tų ki­tų nuo­mo­nę, bet bū­tų tvir­ta priim­da­ma jai nau­din­gus spren­di­mus.

– Pra­šom pri­sta­ty­ti vi­są sa­vo šei­mą. Ko­kios jū­sų na­mų tai­syk­lės, kaip da­li­ja­ma­si pa­rei­go­mis, kaip prii­ma­mi svar­biau­si spren­di­mai?

– Mū­sų šei­ma di­de­lė ir la­bai spal­vin­ga. Iš pir­mos san­tuo­kos tu­riu jau suau­gu­sį, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu ei­nan­tį sū­nų Žy­gi­man­tą ir duk­ry­tę So­fi­ją. Ma­no žmo­nos Si­mo­nos, ku­ri yra la­bai įvai­ria­pu­sė as­me­ny­bė, ne tik puo­se­lė­jan­ti sa­vo vers­lą, dir­ban­ti ir spė­jan­ti nu­veik­ti krū­vą ki­tų dar­bų, duk­ra Sau­lė – ir­gi jau suau­gu­si, žen­gia sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu. Kar­tu su mu­mis gy­ve­na Si­mo­nos sū­nus Ig­nas. Dviem bran­diems žmo­nėms su­kū­rus šei­mą, ten­ka daug įdo­mių iš­šū­kių, rei­kia su­de­rin­ti daug skir­tin­gų in­te­re­sų, ir tai la­bai įdo­mu. Svar­biau­si spren­di­mai prii­ma­mi kal­ban­tis, o pa­rei­go­mis da­li­ja­ma­si. Na­muo­se vi­sa­da yra dar­bų, ku­rie nie­kam ne­pa­tin­ka, ir da­ly­kų, ku­rie ma­lo­nūs, – ten­ka ir pir­muo­sius at­lik­ti, ir ant­rai­siais pa­si­džiaug­ti.

Ne­vai­ruo­ki­me gy­ve­ni­mo už vai­kus

„No­riu, kad ma­no duk­ros, priim­da­mos pro­fe­si­nius ir ki­tus gy­ve­ni­mo spren­di­mus, ne­su­si­mąs­ty­tų, mo­te­riš­ka tai ar vy­riš­ka“, – sa­ko pro­jek­to „Aš Esu Tu“ am­ba­sa­do­rius Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis. Ži­no­mų žur­na­lis­tų Ra­sos ir Ed­mun­do Ja­ki­lai­čių vai­kai Bar­bo­ra, Ber­nar­das ir Mor­ta ži­no, kad jie pa­tys priims svar­biau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo spren­di­mus.

– Nors jū­sų šei­mo­je – du vy­rai, bet mo­te­rų – dau­giau. Ir koks gi tas gy­ve­ni­mas tarp tri­jų jų: la­biau sun­kus ar leng­vas?

– Gy­ven­ti šei­mo­je, ku­rio­je yra duk­rų, – di­de­lis ma­lo­nu­mas. Jos su­ku­ria ypa­tin­gą at­mos­fe­rą tė­čiui, la­biau ran­da ke­lią į jo šir­dį. Ber­niu­kai tu­ri mei­les­nį san­ty­kį su ma­mo­mis, o mer­gai­tės – su tė­čiais. Ne­su di­de­lis san­ty­kių eks­per­tas, bet prii­mu šį fak­tą, ir mū­sų šei­ma – ne išim­tis.

– Ko­kios au­ga jū­sų duk­ros? Kuo džiu­gi­na?

– Bar­bo­ra – sep­ty­nio­li­kos, abi­tu­rien­tė. Ji la­bai at­sa­kin­ga, pa­rei­gin­ga, konk­re­ti. La­bai pa­tin­ka, kad yra drą­si, jau­čian­ti sa­vo ver­tę, ne­sto­ko­jan­ti nei am­bi­ci­jų, nei pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Pui­kiai mo­ko­si, daug spor­tuo­ja – tik­rai šau­nus jau be­veik suau­gęs žmo­gus. Mor­tai – še­še­ri, lan­ko pa­ruo­šia­mą­ją gru­pę mo­kyk­lo­je. Mes la­bai šil­tai bend­rau­ja­me. Džiau­giuo­si, kad mes su vai­kais su­ge­ba­me kal­bė­tis, ap­tar­ti, su­si­tar­ti. Kaip ir vi­siems užim­tiems žmo­nėms, kar­tais pri­trūks­ta lai­ko bend­rau­ti tiek, kiek no­rė­tų­si, bet va­ka­rais vi­sa­da ran­da­me lai­ko vie­ni ki­tiems – tik­rai nė­ra taip, kad gy­ven­tu­me kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mus. Su­ge­ba­me gy­ven­ti kar­tu, mo­ka­me sma­giai leis­ti lai­ką drau­ge.

– Ar Bar­bo­ra jau at­si­spren­du­si dėl sa­vo atei­ties?

– Da­bar jai svar­biau­sia – pa­si­ruoš­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nams, iš­lai­ky­ti juos, o tarp jos ga­li­mų gy­ve­ni­mo ke­lio al­ter­na­ty­vų svar­biau­sia yra žur­na­lis­ti­kos stu­di­jos. Šiai pro­fe­si­jai rei­ka­lin­gų įgū­džių ji tu­ri, bet tu­ri ir ki­tų. Nuo še­še­rių me­tų jo­ja ir da­bar jau jo­ja pro­fe­sio­na­liai – yra daug­kar­ti­nė ir Lie­tu­vos, ir Bal­ti­jos ša­lių čem­pio­nė, da­ly­va­vo Eu­ro­pos čem­pio­na­te. Ka­dai­se Bar­bo­ra už­si­mi­nė ir apie ga­li­my­bę stu­di­juo­ti ve­te­ri­na­ri­ją. Ir tai bū­tų di­džiu­lis pra­na­šu­mas, nes di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį yra pra­lei­du­si tarp gy­vū­nų. Bet su­pran­tu, kad jo­ji­mą ir spor­tą ji la­biau sie­ja su lais­va­lai­kiu, o ne pro­fe­si­ja. Tai jos pa­si­rin­ki­mas. Tik­rai ne­rei­kia vai­ruo­ti gy­ve­ni­mo už vai­kus. Jei klau­sia, rei­kia pa­dė­ti ap­si­spręs­ti, kaž­kaip pa­ska­tin­ti. Bet jei vai­kai įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mą taip – pir­myn. Vi­si pa­si­rin­ki­mai yra ge­ri, vi­si dar­bai ge­ri, jei jie ge­rai pa­da­ry­ti. Au­gi­nant vai­kus nė­ra svar­biau­sia nu­kreip­ti juos pro­fe­si­ne link­me – kur kas svar­biau, kad jie bū­tų žmo­nė­mis, va­do­vau­tų­si kaž­ko­kiais prin­ci­pais, aug­da­mi ma­ty­tų, kaip nor­ma­liai bend­rau­ja­ma šei­mo­je, ko­kie yra nor­ma­lūs žmo­nių san­ty­kiai. Tai svar­biau, nei vers­tis per gal­vą, kad vai­kas pa­si­rink­tų pel­nin­giau­sią pro­fe­si­ją. Mes, tė­vai, tu­ri­me au­gin­ti žmo­nes, o ne spe­cia­lis­tus. Spe­cia­lis­tais jie taps bet ku­riuo at­ve­ju.

– Jū­sų ma­ny­mu ir ma­ty­mu, ar mū­sų vi­suo­me­nė­je te­beeg­zis­tuo­ja bar­je­rai mo­te­rims? O gal jau esa­me ge­ro­kai pa­žen­gę?

– Ne­ma­nau, kad esa­me la­bai to­li pa­žen­gę. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas yra ge­rai, kad nebedrįstame garsiai išsakyti savo stereotipinio požiūrio. O kad tie da­ly­kai eg­zis­tuo­ja ir kad to ste­reo­ti­pi­nio po­žiū­rio Lie­tu­vo­je yra la­bai daug – aki­vaiz­du. Tru­pu­tė­lį kei­čian­tis vie­šo­sios erd­vės kul­tū­rai, ne­la­bai drįs­ta­ma apie tai gar­siai kal­bė­ti. O kad yra to po­žiū­rio, jog mo­te­ris mes my­li­me, bet rei­kia, kad kaž­kas ir dar­bą dir­btų, vi­sai ne­se­niai gir­dė­jo­me iš aukš­čiau­sių vals­ty­bės pa­rei­gū­nų. Tik ką, prieš me­tus. Tai­gi ne­ma­nau, kad mes la­bai to­li pa­žen­gė­me kaip vi­suo­me­nė. Ne­gy­ve­na­me Vin­gių Jo­no lai­kais, bet ne per to­liau­siai.

– Ar jums pa­čiam te­ko su­si­dur­ti su si­tua­ci­ja, kai mo­te­rims bu­vo su­da­ro­mi bar­je­rai dirb­ti, siek­ti kar­je­ros?

– Žur­na­lis­ti­ka šia pra­sme yra iš­skir­ti­nė pro­fe­si­ja. Mo­te­rys žur­na­lis­ti­ko­je yra ir daug pa­sie­ku­sios, ir po­pu­lia­rios, ir daž­nai re­dak­ci­jai va­do­vau­ja mo­te­rys, o ne vy­rai. Jau ne­kal­bant apie te­le­vi­zi­jas, ku­rioms Lie­tu­vo­je va­do­vau­ja mo­te­rys. Dar­be ne­su su­si­dū­ręs su to­kio­mis si­tua­ci­jo­mis, bet bend­rau­da­mas su vers­lo žmo­nė­mis vis­ko pri­si­klau­sau... Ir rep­li­kų, ir ko­men­ta­rų įvai­riau­sių esu gir­dė­jęs.

– Kaip ma­no­te, ar pi­lie­ti­nė­mis ini­cia­ty­vo­mis – „Aš Esu Tu“ ir pan. – ga­li­ma žy­miai pa­ge­rin­ti pa­dė­tį, suak­ty­vin­ti vi­suo­me­nę?

– Vi­suo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos ku­ria tam tik­rą in­for­ma­ci­jos lau­ką ir at­mos­fe­rą. Ši ini­cia­ty­va, kal­ban­ti apie mo­ters ir vy­ro vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je, apie tai, kad mo­te­rys, be­si­rink­da­mos sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią tu­rė­tų nu­sto­ti gal­vo­ti apie tai, ar tai vy­riš­ka, ar mo­te­riš­ka, – vie­nas da­ly­kas. Ki­tas da­ly­kas – po­li­ti­ka ir tvar­ka šiais klau­si­mais yra re­gu­liuo­ja­ma įsta­ty­mais, o tai jau vals­ty­bės rei­ka­las. Ir čia jai rei­kia dar daug žings­nių. Vie­nas iš ste­reo­ti­piš­kiau­sių da­ly­kų yra va­di­na­mo­sios mo­ti­nys­tės ato­sto­gos. Lai­ką, skir­tą vai­kui au­gin­ti, daug kas iki šiol taip ir va­di­na. O įsta­ty­miš­kai šis lai­ko­tar­pis tu­rė­tų bū­ti ly­gio­mis pro­por­ci­jo­mis pa­da­ly­tas tarp vy­ro ir mo­ters ar vy­ras bent mi­ni­ma­liai tu­rė­tų prie to pri­si­dė­ti. Ne­sant tei­si­nio re­gu­lia­vi­mo, su­dė­tin­ga pa­siek­ti re­zul­ta­tų vien edu­kuo­jant vi­suo­me­nę. Tei­sės ak­tų priė­mi­mas spar­čiau keis­tų pa­dė­tį, spar­čiau ju­dė­tu­me link ly­gia­tei­sės abie­jų ly­čių po­žiū­riu vi­suo­me­nės. Ir ki­tiems da­ly­kams ateis lai­kas. Jei vals­ty­bė nu­ta­ria or­ga­ni­zuo­ti pri­va­lo­mą šau­ki­mą į ka­riuo­me­nę, ma­no ma­ny­mu, anks­čiau ar vė­liau atei­si­me iki to, kad abi ly­tys tu­rės šią prie­vo­lę at­lik­ti. Tai at­ski­ra, la­bai di­de­lė dis­ku­si­ja, ta­čiau ne­be­tu­rė­tų bū­ti taip, kad to­kia disk­ri­mi­na­ci­ja vis dar įtei­sin­ta įsta­ty­mais. Da­ly­vau­ti pro­jek­te „Aš Esu Tu“ ly­čių ly­gy­bės te­ma man, kaip pi­lie­čiui, yra la­bai svar­bu. Ne­ma­nau, kad ga­li­me kal­bė­ti apie vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės lais­vę neišsp­ren­dę ly­čių ly­gy­bės pro­ble­mų.

– Kur mums tik­tų pri­si­min­ti ly­tis ir jų skir­tu­mus: gal kal­bant apie tik­rą­jį mo­te­riš­ku­mą ir vy­riš­ku­mą?

– Ne­ma­nau, kad mo­ters mo­te­riš­ku­mas yra la­bai di­de­lė ver­ty­bė. Ver­ty­bė yra mo­ters iš­si­la­vi­ni­mas, sa­vi­ver­tė, ga­li­my­bė siek­ti ir pa­siek­ti sa­vo tiks­lų. O ar mo­te­ris mo­te­riš­ka pa­gal kaž­ko­kius ste­reo­ti­pi­nius įsi­vaiz­da­vi­mus, man nė­ra jo­kia ver­ty­bė. Tė­vo švel­nu­mas ne ma­žiau svar­bus nei ma­mos švel­nu­mas, ir ma­mos griež­tu­mas ne ma­žiau svar­bus nei tė­vo. Svar­biau­sia – su­pra­ti­mas, kad šei­mo­je kiek­vie­nas, ne­prik­lau­so­mai nuo ly­ties, jaus­tų­si ger­bia­mas ir svar­bus.