Jau pirmuoju apie turtingųjų gyvenimo tuštybę pasakojančiu romanu „Sveikas, liudesy“ (Bonjour Tristesse) išgarsėjusios rašytojos nebaigtą 200 puslapių darbą viename stalčiuje rado jos sūnus Denisas Westhoffas (Denisas Vesthofas) – tuojau po motinos mirties 2004 metais.

Gandai apie būsimą sensaciją Paryžiaus knygų pasaulyje sklandė dar prieš rudenį, kai pirmosiomis savaitėmis leidėjai išmeta didžiausius savo metų perlus.

Kaip ir debiutinis rašytojos romanas, kurį F. Sagan parašė būdama vos 17 metų, „Keturios širdies kertelės“ (Les Quatre Coins du coeur) lakoniškai analizuoja Prancūzijos aukštųjų sluoksnių gyvenimą.

Knygoje pasakojama apie gana neįprastą meilės trikampį, kuriame atsiduria turtingas verslininkas Liudvikas Kresonas. Kaip ir knygos autorė, jos herojus patenka į siaubingą avariją, po kurios įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

Visada greitį mėgusi F. Sagan pati vos nežuvo būdama šlovės viršūnėje, kai 1957 metais sudaužė savo sportinį automobilį „Aston Martin“. Bet ir po šios avarijos užsinorėjusi palošti kazino ji sėsdavo į savo automobilį „Jaguar“ ir nerūpesdingai nulėkdavo iš Paryžiaus į Monte Karlą.

Jaunystėje biseksuali hedonistė F. Sagan piktino ne tik išauklėtą, manieringą Paryžiaus visuomenę, iš kurios pati buvo kilusi, bet ir visą Vakarų pasaulį, kai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo žiebtis pirmosios jaunimo revoliucijos kibirkštys.

Tipiškai sarkastiškas

Pasak F. Sagan sūnaus, „dingęs“ romanas yra tipiškai sarkastiškas ir „saganiškas – nuostabus, kartais begėdiškas nuotykis, papasakotas įmantriai“.

Denisas Westhoffas, gerai žinomas fotografas, sakė jau po motinos mirties radęs viename stalčiuje dviejų tomų rankraštį.

Savo radinį jis pavadino „stebuklu“ teisinių kovų dėl rašytojos turto sūkuryje, kai, pasak sūnaus, F. Sagan turtas buvo „areštuotas, parduodamas, dalijamas arba įgyjamas abejotinais būdais“.

D. Westhoffo rastas romano juodraštis buvo taip prastai nukopijuotas, kad vietomis beveik nebuvo įmanoma jo įskaityti.

Knygos įvade sūnus prisipažino nešęs rankraštį F. Sagan velioniui leidėjui, tačiau jis esą nenorėjęs jo spausdinti.

Tada sūnus nusprendė pats prisėsti prie teksto. Jis atkūrė žodžius, kurie juodraštyje buvo neįskaitomi, o kartais – ir ištisas dingusias pastraipas, kur, pasak D. Westhoffo „pataisymai, nepakeičiant kalbos stiliaus ar tono, atrodė būtini“.

Romanas baigiasi be atomazgos ten, kur nutrūksta F. Sagan parašytas tekstas.