Quantcast

„Poezijos pavasario“ aidai: rinktinės eilės, praeities ir dabarties refleksijos

  • Teksto dydis:

Marius Burokas

Žydų kapai.

Zarasai – II

 

gedulo dantim

užsėtas

tas miškas

 

mirties žiauberėm

sužiedėjus

kalva

 

slenka palinkę

prieš ežero vėją

braunasi

pro erškėtrožių

raizganas

———-

jau matom

juos

 

išgenėtus

 

nuluptom samanom

 

nuo vardų

nuo atminties

///////////

 

Dovilė Zelčiūtė

Tėvai sėdi įsauly saloje vidur upės

Birželis vasaros pradžia Nemunas kirai

Jų aukšti balsai juokas

ant žolės nedidelis termosas

saugioje vandens juostoje

be drabužėlių šokčioju upės užuteky

nardau kaip kirai rėkia tiesiog virš galvų

smėlyje paukščių kiaušiniai atsargiai! įspėja mama

šitoks vėjas

medžio kvapą nuo lentpjūvės – tiesiai į mus

atneša žinią vasara niekada nesibaigia

su artimaisiais sesuo kažkur piešia lubinus

renka žemuoges ji visada man suaugusi

batukai su aukšta pakulne

pavojus – vėliau tasai kaukšt kaukšt

bet kol kas aš nardau kaip prieš gimimą sūpuojama

rankų mano tėvo mamos švelnių balsų

apie keliones vaikus šį birželį

didelė jau jų mažoji duktė

žvelgiu į dugną griebiu

vandens nugludintą šukę

visam laikui ją pagriebiau

tėvus sėdinčius įsauly saloje

šukę vidur švytinčios upės

*********

Prieš iškeliaudama

mama norėjo rūkyt

čia turi būti balkonas

nors porą dūmų!

neleidom

kalbėjom kažkokias nesąmones

negalėjom ištraukti vamzdelių

negalėjom palatoj

tiesiog imt ir užmušti kai galvoju

didžiausiems nusikaltėliams prieš egzekuciją

leidžiama surūkyt cigaretę kaip dabar

man pateisinti savo negailestingą sveiką protą

kai buvo likę vos keletas valandų nepilna para

ji tik norėjo susikaupti ir suprasti visa kas vyksta

ką reikės toliau daryti toliau nuo teatro nuo visų

privalomų vaidinimų kaip suvaldyti laiką

rūkyčiau dabar už tave bet mūsų

juk tai nepasotins, brangiausioji

////////////

Enrika Striogaitė

Bronė (Alfuko žmona)

nemylėjau

taip ir nesutikau jo

trisdešimt septynerių ištekėjau

kad nelikčiau senmerge

 

pagimdžiau du vaikus: mergaitę ir berniuką

nė vienas nepanašus į mane

dukra - kaip iš akies traukta mano motina

mažutė rudomis spitriomis akimis valdinga

sūnus - tikra savo tėvo kopija:

 

mačiau jį

prie prekybos centro

sėdintį su ištiesta ranka ties durimis – –

be kojos be ramentų

šlapią dvokiančią šliūžę praeiviai aplenkdavo

į šalį sukdami nosis

manęs jis nematė

sėdėjo dieviškai ramiai žiūrėdamas į vieną tašką – –

tarsi apsišlapinęs Buda – –

tarsi nebyliai pravirkęs mano sūnus

kai apkabinus noriu suprasti

kodėl šitaip trokštu su juo

nugyventi dar vieną gyvenimą

************************

Alfukas

kažkadaise maniau

kad aš – beveik Verlenas

Rembo Baironas

– – – – – –

– – – – – –

– – – – – –

ir dabar taip manau

*****************

Irutė

po penkiasdešimt metų

sutikau savo jaunystės meilę

maximoj

prie kasos

 

vienas kitą vos atpažinome

[kaip ir visi vyrai jis išsilaikęs geriau]

pirko liesos varškės ir grietinės

savo žmonai

kaip anuomet

susikibom už rankų

prie neveikiančio šviesoforo

mėginom perbėgti gatvę

 

aš parklupau

 

sutrikęs jis prie manęs pasilenkė –

pirmąkart jį pabučiavau

dideliu greičiu lėkęs automobilis

kliudė – – – – –

 

jo pirkinių maišelį

 

liesa varškė ir grietinė

ištiško ant asfalto

ir mano drabužių

////////////

Donaldas Kajokas

Lithuania

šalis turinti tokią poeziją

negali išnykti lygiai

 

kaip šalis dar turinti

dar poeziją

negali

išlikti

 

o visa kita

gryna laimė ir tiek

******

Trys rudenėjantys etiudai

1

kol su sparnais esi dangaus neįmatai

išvydęs jį sparnų jau nerandi dėl to

gali raudot gali bet argi bus kitaip

ir kam tau to kitaip

 

va ir ruduo

 

2

permirkęs rūstus molėtas

pro beržyną per laukus

 

tiško vėjai šėlo lietūs

ir žaibavo

kaip

žmogus

 

3

šiaurio bliuzas

kauko laiptai, gatvė

troleibusas

lėtas kaip vienatvė

ŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių