Quantcast

Paslaptingas Liubavo dvaras keliasi antram gyvenimui

Iki šių dienų mūsų šalyje stūkso beveik šeši šimtai dvarų ir dar kelios dešimtys pilių ar šių paveldo objektų fragmentų. Vienas jų – nepaprastai įdomus Liubavo dvaras netoli Vilniaus. Vargu, ar surasime kitą panašų objektą šalia sostinės, galintį didžiuotis tokia išskirtinių savininkų gausa – politinio, kultūrinio ir intelektualinio elito atstovais.

Saugoti paveldą – mokslas

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Gintaro Karoso teigimu, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – keliolika tūkstančių objektų. Įvertinti visų jų vertingąsias savybes – tęstinis procesas, kuri pabaigos, ko gero, niekada neturės. Yra labai daug objektų, apie kuriuos mes net nežinome ir kurie sugriūva, sunyksta.

Bet ir tokiose dvarvietėse entuziastai gali daug ko įdomaus ir vertingo atrasti. Tad svarbu, kad į tų objektų išsaugojimo, atkūrimo procesą įsijungtų kuo daugiau entuziastų, kuriems atrodo svarbu tą mūsų praeitį išsaugoti. Ir tokių žmonių atsiranda.

"Tik niekad nežinai prieš tvarkydamas, restauruodamas objektą, jeigu jis yra tikrai senas, ką tu surasi – kartais galvoji vienaip, o realybė pasirodo kitokia. Tai toks gyvas procesas, kuris labai skiriasi nuo paprastos statybos, nes kartais nubyra koks nors tinkas ir randamos gražiausios freskos ar paaiškėja, kad po vienais pamatais yra kiti pamatai. Tie atradimai kartais ypač netikėti", – sako pašnekovas, vadovaudamasis savo asmenine patirtimi.

Profesija: pasak Gintaro Karoso, dirbdamas su paveldu turi tapti ir šiokiu tokiu istorijos bei paveldo tyrėju, architektu, krašto istorijos rinkėju ar net malūnininku.

G.Karosas – menininkas, šalia Vilniaus esančio Europos parko įkūrėjas. Tačiau po 20 metų darbo prie šio projekto jis pradėjo domėtis gretimame kaime esančiu beišnykstančiu Liubavo dvaru ir ėmėsi jį restauruoti.

"Tada ir prisiliečiau prie kultūros paveldo – kai tapau labiau subrendęs. Su paveldu dirbti jaunam yra sudėtinga, nes norisi kurti, kažką naujo daryti, o kultūros paveldas yra labiau mokslas – ten turi žinoti, įsigilinti, perprasti, jeigu nori restauruoti nenutoldamas nuo to meto principų ir technologijų. Ką reiškia kokį nors baroko pastatą restauruoti? Visų pirma turi suprasti kas yra tas barokas. Ir intuicija reikalinga dirbant su paveldu, nes ne viskas būna išlikę – kažką reikia daryti pagal analogus, privalai pajusti, kaip žmonės jautėsi, ką mąstė prieš 200 ar 250 metų. Turi tapti ir šiokiu tokiu istorijos bei paveldo tyrėju, architektu, krašto istorijos rinkėju ar net malūnininku", – sako dvarą atgaivinti pasiryžęs pašnekovas.

Dvaras su paslaptimi

G.Karosas teigia Liubavo dvarą atradęs 1988-aisiais, kai jau buvo pradėjęs pirmuosius Europos parko kūrimo darbus. Liubavo kaimas, kuriame įsikūrusi dvaro sodyba, yra netoli Europos parko – didelė tikimybė, kad iki XIX a. vidurio ir pati dabartinio Europos parko teritorija priklausė Liubavo dvarui.

"Liubavo aplinka man paliko įspūdį, o labiausiai įsiminė akmeninis malūnas ir dar tebestovinti koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra, tačiau tada dar nebuvo laikas Liubavui. Mano 20 metų gyvenimo patirtis buvo per trumpa pažinti šį paslaptingą dvarą, – to ėmiausi gerokai vėliau", – sako menininkas.

Įspūdis: Liubavo dvare, vos jį pamačius, G.Karosui labiausiai įsiminė akmeninis malūnas ir dar tebestovinti koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra.

Liubavas, G.Karoso akimis, vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų. Įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa. Dvaro pavadinimas – Lubowo, Lubow, Liubow, Lubów – greičiausiai bus kilęs iš panašios prūsiškos šaknies žodžių "liubas", "šliubas", kurie reiškia "meilė", "santuoka".

Dvaro sodybą ir dabar tarsi paslepia upės ir šaltinių vandenimis maitinami tvenkiniai. Ši unikali tvenkinių sistema jau XV–XVI a. saugojo Liubavo dvarą nuo priešų. 1546 m. Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašyti tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai.

Per daug šimtmečių Liubavo dvaras išgyveno didžiules permainas – kadaise jo teritorijos siekė net Siesarties, Kirnelio ežerus netoli Molėtų, o sovietmečiu jis patyrė nemenkų išbandymų.

Liubavo istorija nusidriekia iki pat valdovo Vytauto Didžiojo laikų. Ši praėjusių šimtmečių aura apima iškiliausias asmenybes, tokias kaip pirmojo Lietuvos Statuto autorių Albertą Goštautą, jau XVI a. pradžioje supratusį lietuvių kalbos svarbą valstybei. Mikalojų Radvilą Rudąjį, atsisakiusįjį pasirašyti Lietuvai nenaudingą Liublino unijos aktą. Jo seserį karalienę Barborą Radvilaitę, net per tris galingiausias šalies gimines susijusią su Liubavo dvaru. O kur dar paslaptingieji Golejevskiai, save iš senovės romėnų kildinę Krišpinai Kiršenšteinai, galingųjų Tyzenhauzų, Tiškevičių ir kūrybingųjų Slizienių šeimos... Būtent Rapolas Slizienis, XIX šimtmečio talentingasis lietuvių skulptorius, medalistas ir architektas, gyveno ir kūrė šiame Liubavo dvare.

Praskleidė paslapties šydą

Liubavas ilgą laiką iš esmės nebuvo tyrinėtas. Galbūt todėl, kad dvaro sodyba sovietmečiu buvo smarkiai suniokota, apstatyta naujais statiniais. Dauguma senųjų Liubavo gyventojų pokariu išvyko į Lenkiją, todėl neliko žmonių, išmanančių, kaip prižiūrėti dvarą, suprantančių hidrosistemos ypatumus. Naujieji dvaro gyventojai, 5–7-uoju XX a. dešimtmečiais atvykę daugiausia iš Baltarusijos, neturėjo reikiamos kompetencijos išlaikyti dvaro sodybos, kurios svarbią dalį sudarė septynių tvenkinių ansamblis. Statiniai sparčiai nyko, daug kas buvo perstatyta, pakeista, sugadinta.

Malūnas: nėra duomenų, kaip dvaro pastatai atrodė XVI a., bet žinoma, kad tuo metu dvare buvo malūnas – galima spėti, kad jo vieta atitinka dabartinio malūno vietą, kuris po restauracijos tapo Liubavo muziejumi.

2008–2011 m. G.Karosas, pasitelkęs įvairių sričių specialistus, pats tyrė Liubavo dvarvietę, vadovavo Liubavo dvaro vandens malūno restauravimui ir Liubavo muziejaus sukūrimui.

"Tyrėme Liubavo dvarą keliomis kryptimis. Istorinėje plotmėje norėjome išsiaiškinti, sutikslinti faktus apie visus dvaro savininkus, patį dvarą. Archeologinėje – pasitikrinti kai kurias spėliones, rasti buvusių statinių ribas. Architektūriniais ir polichrominiais tyrimais siekėme nustatyti kai kurių dvaro pastatų amžių, tūrius, vykdytus perstatymus. Be to, ieškodamas autentiškų dvaro daiktų – eksponatų Liubavo muziejui – kalbinau žmones, kurių tėvai ar seneliai tarnavo Liubavo dvare", – pasakoja menininkas.

Lietuvos ir Lenkijos archyvuose aptikta medžiaga kiek praskleidė istorinį dvaro paslapties šydą.

Buvęs LDK seniūnija, Liubavo dvaras visad priklausė tuomečiam politikų ir kultūros žmonių elitui. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo Liubavo dvarą valdė kilmingųjų šeimos, kurios yra mažai tyrinėtos.

Archeologiniai tyrimai parodė tankų Liubavo dvaro užstatymą, istorinių perstatymo sluoksnių gausą. Rasta įvairių amžių radinių, XVI ir vėlesniais amžiais datuotinų puošnių koklių duženų. Svarbus atradimas buvo senosios Liubavo dvaro kapinaitės – senesni vietiniai gyventojai minėjo jų buvimą, bet niekur iki šiol jos nebuvo oficialiai žymimos. Tyrimai parodė, kad sodybos teritorijoje buvo dvejos kapinaitės. Vienos buvo bendros, o kitose laidoti tik savininkų šeimos nariai.

Architektūriniai ir polichrominiai tyrimai identifikavo oficinos ir oranžerijos amžių. Pastatai, paaiškėjo, bent šimtmečiu senesni, nei manyta, o ir pastatyti ant keletą kartų perstatytų pamatų. Jų funkcija nuolat kito.

"Mums, tiriantiems ir kuriantiems Liubavo dvaro muziejų, projektas buvo įsimintinas ir tuo, kad vėliausi istorikų atradimai rašytinės dvaro istorijos pradžią nukėlė į XV a. pirmą pusę. Pirmas žinomas Liubavo dvaro savininkas buvo Lietuvos visų laikų garsiausio valdovo Vytauto Didžiojo rūmų maršalka Jonas Goštautas (1383–1458). Liubavo dvaras išties ypatingas ne tik išskirtine architektūra, gamtiniu kraštovaizdžiu, bet ir reta istorija", – sako G.Karosas.

Iš svarbesnių daiktinių atradimų paminėtina Liubavo dvaro tapyba, LDK Tribunolo maršalkos Stepono Slizienio 1705 m. herbinė portjera, 1857 m. originalus akvarelinis dvaro planas. Kitų eksponatų nerasta gausiai, bet vis dėlto pavyko aptikti autentišką Liubavo rūmų stalą, veidrodį, keletą porceliano indų, koplyčios žvakides ir kt. Šie daiktai kartu su kitais eksponuojami Liubavo muziejuje – Liubavo dvaro sodybos vandens malūne.

"Nors Liubavo dvaras buvo labai sunaikintas, tačiau tai yra viena iš seniausių dvarviečių, turinti unikalią vandenų sistemą, kurios funkcija buvo ne vien estetinė, bet ir gynybinė. XV–XVI a. dvaro savininkai dar šarvais apsirengę vaikščiodavo, tai nebuvo saugus laikmetis. Dvare yra nepaprastai daug istorinių sluoksnių, o į jo restauravimą jau sudėta nepaprastai daug energijos, ir visa tai kompensuoja, sakyčiau, dideli atradimai", – džiaugiasi G.Karosas.

Svarbi istorijos dalis

2009 m. G.Karoso iniciatyva restauruota ir atkurta Liubavo dvaro sodyboje buvusi angelo skulptūra. 2011 m. dvaro sodyboje, o tiksliau – vandens malūne, įkurtas krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus, kurio tikslas – Liubavo dvaro tyrinėjimas ir kokybiškas sodybos statinių restauravimas. juos pritaikant kultūros ir viešosioms reikmėms, įrengiant muziejines ekspozicijas.

Istorija: dvaro teritorijoje rasta įvairių amžių radinių, XVI ir vėlesniais amžiais datuotinų puošnių koklių duženų.

Dabar apsilankę Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje turi unikalią galimybę pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę technologiniai procesai: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net 100-metė hidroturbina.

Pats malūno pastatas – neeilinis. Tai virtuoziškos akmens statybos pavyzdys, kuriame akmenys sumūryti taip, kad tarp didžiulių akmens luitų netgi nesimato rišamosios medžiagos.

Čia taip pat galima susipažinti su įstabia pusės tūkstančio metų dvaro istorija ir Lietuvai svarbiais jo savininkais.

Viešosios įstaigos "Europos parkas" vykdytą Liubavo dvaro malūno restauravimo ir pritaikymo kultūros ir viešosioms reikmėms projektą finansavo Lietuva, Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. 2012 m. Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką restauraciją jam suteiktas ES kultūros paveldo prizas ir "Europa Nostra" apdovanojimas. Anot G.Karoso, šis apdovanojimas prilyginamas paveldosaugos Nobelio premijai.

2014–2016 m. Europos parko muziejus kartu su Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutu įgyvendino dar vieną Liubavo dvaro sodybos baroko XVIII a. architektūros ansamblio restauracijos projektą. Buvo restauruoti oficinos ir oranžerijos avarinės būklės pastatai, išsaugant kuo daugiau autentikos: originalią šildymo sistemą, tinko lipdinių ir polichromijos fragmentus, deformuotas pastatų sienas. Begriūvantys pastatai buvo statyti dar iš pusiau degtų molio plytų. Ir nors net kai kuriems paveldo entuziastams atrodė, kad nebėra prasmės bandyti griuvėsius išsaugoti, tai pavyko padaryti.

 

Vanduo: iš 1921 m. plano matyti, kad tada dvare funkcionavo septynių tvenkinių sistema, kurios ąžuoliniais vamzdžiais ir akmeninėmis protakomis vanduo tekėjo dar daug dešimtmečių.

"Liubavo dvaras yra svarbi mūsų valstybės istorijos ir kraštovaizdžio dalis, leidžianti ateinančioms kartoms pažinti Lietuvą, – sako G.Karosas. – Vargu, ar surasime kitą panašų objektą šalia sostinės, galintį didžiuotis tokia išskirtinių savininkų gausa – politinio, kultūrinio ir intelektualinio elito atstovais, kurie buvo bekompromisiai Lietuvos patriotai ir ne vienas jų faktiškai valdė Lietuvą. Nors dvarą vis ištikdavo negandos, bet jis išliko ir vėl atgimė nauja forma – kaip muziejus, kurio misija yra kultūros paveldo vertybės tyrimas ir išsaugojimas ateinančioms kartoms. Dėl to siekiame dvarą prikelti iš nebūties ir atgaivinti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių