Kova už rytojų

Šis metaforiškas raktažodžių junginys neprieštarauja parodos koncepcijai, kurią A.Folgado apibūdina kaip "per skirtingas kūrybines išraiškas iš įvairių perspektyvų nagrinėjamas pasipriešinimo formas socialinės atskirties ir kontrolės sąlygomis."

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose žiūrovas turi galimybę pažvelgti į globalias problemas, su kuriomis susiduria skirtingos, nedidelės visuomenės grupės, stengdamosi užmegzti dialogą su vyraujančia dauguma. Visuomenėje įsigalėjusių socialinių normų kvestionavimas, ribos tarp normalu ir nenormalu tyrinėjimas, susikalbėjimo problema, egzistuojanti ne tik tarp skirtingomis kalbomis šnekančių asmenų, nepaklusnumas – tai temos, į kurias žiūrovas yra raginamas pažvelgti atviru žvilgsniu, nevengiant atsakomybės ir neatsiribojant.

Atrodo, šiomis temomis ir taip kalbama pakankamai daug, ar ne? Tačiau tam, kad visuomenėje įvyktų pokyčiai, reikia laiko. Apsisprendus, kad nuo rytojaus viskas pasikeis, stebuklas neįvyksta ir tam, kad rytojus tikrai būtų kitoks, reikia kovos.

Pasinaudoti galimybe

Tik toji kova gali būti ne naikinanti, griaunanti, o intelektuali (kokia ir turėtų būti XXI a., besiveržiančiame į ateitį), skatinanti trinti ribas ir atrasti erdvės kitokiai – platesnei – vertybių sistemai įsisavinti.

Nebūtinai dviejų žmonių, jų grupių vertybės turi sutapti, bet būdami šio, kosmopolitiško, amžiaus dalimi, žmonės nebegali sau leisti atsiriboti, prisidengdami nežinojimu ar, priešingai, nuspręsdami už kitus, kas jiems yra / bus geriau. Skamba idealistiškai, tačiau galimybių ir būdų pažinti, suprasti, savyje puoselėti pagarbos, empatijos jausmus yra daug, reikia tik norėti jais pasinaudoti. O vienas iš tokių būdų – paroda "Aštri stiklo briauna".

Kas yra "normalu"?

Įžengti į ekspoziciją kuratorė A.Folgado pakvietė po virtualiojo menininko Eduardo Hurtado (Ispanija) garso performanso, trasliuoto gyvai per instagramo platformą. Prasidėjęs chaotiškais, gyvūnų skleidžiamus garsus primenančiais, garsiniais skiemenimis, performansas kelis kartus transformavosi, ir atsitiktiniai garsai, veikiami juos keičiančių šiuolaikinių technologijų, tapo meditatyviais, ištęstais motyvais, kurie, pasklidę erdvėje, vystėsi ir augo, kol pasiekė tokį garso bangų skaidrumą, koks priverčia žiūrovą / klausytoją įsitempti (o stiklą – dūžti).

E.Hurtado performanso metu atskleidė garso plastiškumą, jam pereinant nuo laisvos, nekontroliuojamos formos į monotonišką, suvaržytą. Kiekvienas garso pasikeitimas lėmė ir žiūrovo reakcijas: čia sukeldamas jam šypsnį, čia panardindamas į lėtą akimirkos tėkmę ar pažadindamas iš jos ir priversdamas įtempti kiekvieną kūno raumenį. Garsas tapo menininko kuriamo naratyvo, kuris pereina į parodoje eksponuojamą kūrinį "Ak! Bjaurybė", dalimi.

Iš daugybės segmentų, kurių kiekvieną sudaro mielos smulkmenos, duženos, nereikalingi daiktai, susidedančiame kūrinyje, kaip ir performanse, E.Hurtado balansuoja ant labai plonos, priešybes skiriančios, linijos: gražu ir bjauru, miela ir atgrasu, normalu ir išsigimėliška. Esame užaugę ribojami tam tikrų primestų normų, todėl atrodo, kad kitaip, nei jos apibrėžia, būti negali, o jei yra – esame linkę tai pridengti "nenormalaus" etikete ir apsimesti, kad to išvis nėra. E.Hurtado performansu išlaisvina žiūrovą iš šių griežtų normų, o kūrinyje paskatina atrasti savo atsakymą į klausimą, kas yra normalu?

Kalbėjimo(si) keblumai

Atradę atsakymą į E.Hurtado iškeltą klausimą, žiūrovai raginami su menininke Claudia Pages (Ispanija) padiskutuoti apie kalbėjimo(si) keblumus, kurie iškyla užsieniečiui, atvykusiam į svečią šalį.

Garso įrašu ir erdvėje išdėliotais skirtingais objektais (stiklo kūriniais, knygomis, kėdėmis, patiestu raudonu kilimu), menininkė sutelkia dėmesį į žmonių bendravimo situacijas, kai siekiama susikalbėti nevartojant savo gimtosios kalbos. Susikalbėjimo klausimas yra labai aktualus ir tarp ta pačia gimtąja kalba šnekančių žmonių, kurie, priklausomai nuo situacijos, pasirenka – girdėti ir suprasti arba net nesiklausyti. Lietuvoje ši problema tikrai yra opi. Taip pat, kaip ir komunikavimas su užsieniečiais, neretai juos arba ignoruojant, arba (kas tikrai atrodo graudžiai juokinga) bandant susikalbėti rusų kalba, kuria didžioji dalis atvykstančių žmonių jau nebekalba.

C.Pages kūrinys šioje parodoje yra vienas įdomiausių ir skatinančių dialogą tiek tarp menininkės ir parodos lankytojo, tiek tarp žiūrovų, tiek ir nukreipus žvilgsnį į save, bandant atsakyti į klausimus: kaip aš jaučiausi svečioje šalyje bendraudamas su vietiniais, kaip norėjau, kad mane priimtų, kaip gebu priimti kitataučius aš – ar stengdamasis suprasti, ar brėždamas mane ir juos skiriančią ribą bei laikydamas juos pašaliečiais?

Erzinančios ribos

Norėtųsi galvoti, kad yra galimybių peržengti visas ribas. Deja, menininkas Mouradas Kouri (Švedija) kūrinyje "Nubrėžti liniją" nepalieka jokių galimybių. Iš cemento ir skaidraus organinio stiklo sukonstruotas barjeras ekspozicijų erdvėje tampa riba, kurios peržengti negalima, tačiau pro kurią matyti, kas yra kitoje jos pusėje.

Menininkas erzina žiūrovą – viena vertus, M.Kouri jam sukuria kliūtį, kita vertus, leisdamas matyti, kas yra už jos, tarsi prognozuoja geriausią rezultatą (kad kliūtis bus įveikta), iš anksto žinodamas, kad šiame žaidime žiūrovas nelaimės. Kūrinys reflektuoja situacijas, kai tenka kovoti su socialinėmis ar biurokratinėmis kliūtimis. Ryžto jas įveikti yra, tačiau kovoti prieš sistemą – tai tarsi Sizifui ridenti savo akmenį į kalną. Tačiau kova yra procesas ir, jei vienos taktikos nepasiteisina, jas galima keisti kitomis, žinoma, rizikuojant, kad toks elgesys bus laikomas nepaklusniu.

Projekte, sukurtame bendradarbiaujant su Bartu Groenendaalu, "Besikratantys vaikai" menininkė Eglė Budvytytė (Lietuva / Nyderlandai) išjudina ribą, kuria visuomenėje apibrėžiama, kas yra nepaklusnumas. Nepaklusniuosius (o gal nepaklūstančius?) yra priimta tramdyti, nes jie kelia pavojų, grėsmę sistemai. Tačiau ar nepaklusnūs, vadinasi, blogi? Nenormalūs? Čia žiūrovas tarsi apsuka ratą parodoje ir sugrįžta prie E.Hurtado iškelto klausimo: o kas yra normalu?

Nors vizualiai parodoje eksponuojami kūriniai labai skiriasi ir stiklo materija tarsi ištirpsta, tačiau konceptualiai darbai atspindi vienas kitą ir "Aštri stiklo briauna" tampa erdve, kurioje žiūrovas atranda skaidrumą.