Pakruojo dvare – istorijos pamokos

Savaitgalio kelionė iš Kauno į Pakruojo dvarą suteikia istorinių žinių ir palieka neišdildomą įspūdį, dėl kurio čia norisi dar kartą sugrįžti.

Vokiška valda

Lietuvoje pradedami atkurti dvarai ir po truputį grąžinama gili senovė su savo tradicijomis, kultūra, savastimi. Jaunajai kartai ši atgyjanti istorija yra labai naudinga ugdant patriotinius ir pilietinius jausmus. Kas gali labiau pažadinti meilės savo gimtajam kraštui emocijas, jeigu ne skvarbus žvilgsnis į senovę, kur aiškiai suvokiamas ryšys, siejantis dabarties ir praeities kartas. Kuo Pakruojo dvaras yra savitas ir ypatingas?

Pirmiausia tai yra didžiausia Lietuvoje iki šių dienų išlikusi vokiečių valdyta dvaro sodyba, nuo miestelio nutolusi apie 2 km ir besitęsianti apie kilometrą dešiniuoju Kruojos krantu.

Dvaras išsiskiria vienodu stiliumi, net ūkiniai pastatai klasicistinių formų. Naujam gyvenimui prikelti 26 pastatai (dvaro rūmai, kostiuminė – Vilnos manufaktūra, parfumerinė, arklidės, ūkio tvartas, puodžiaus dirbtuvės ir kt.), liudijantys XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dvaro kasdienybę.

Tuos statinius projektavo tuometis dvaro savininkas Theodoras von der Roppas XVIII a. pabaigoje. Dvaro ūkiniai ir gamybiniai pastatai statyti iš natūralių statybos medžiagų – lauko akmenų ir dolomitų. 1895 m. pastatyta pieninė, kurioje buvo gaminamas sviestas ir sūriai. Dvaro zoną nuo rūmų skiria labai gražiai prižiūrimas parkas. Aišku, visas jo grožis atsiveria vasarą, kai medžiai ir žolė sužaliuoja. Tai yra puiki alėja pasivaikščioti ir grožėtis įspūdinga aplinka.

Jo pakraštyje yra kalvė, karčiama, unikalus, vienintelis Lietuvoje išlikęs vėlyvojo klasicizmo formų tokios paskirties vėjo malūnas (1823 m.), vandens malūnas, arkinis tiltas, kuris buvo pastatytas XIX a. pradžioje pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą.

Šeimininkų dalia

Pakruojo dvaras nuo kitų Lietuvos dvarų skiriasi savo aplinkos dydžiu ir originalumu. Išraiškingas ne tik išorinis vaizdas, bet ir labai akį patraukia vidus.

Kaip teigia barono įvaizdį kuriantis ir lankytojus bei svečius palydintis Vincentas, čia yra daug autentiškų baldų, kurie byloja apie XIX a. pabaigos interjero stilių. Pastebėtina, kad kiekvienas dvaro kambarys imituoja jame gyvenusio asmens dvasią, stengtasi perteikti barono ar jo žmonos, kitų dvare gyvenusių asmenų charakterį ir pomėgius.

Paskutinis dvaro savininkas L.von der Roppas buvo nevedęs ir dvarą paliko sūnėnui Juliui von der Roppui. 1940 m. dvarą nacionalizavus, J.von der Roppas ilgą laiką gyveno šalia dvaro, bet apkaltintas sabotažu pabėgo į Vokietiją. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo sugrįžęs, bet dvaro neatgavo. Karo pabaigoje pasitraukė kartu su vokiečiais.

Pakruojo dvaras nuo kitų Lietuvos dvarų skiriasi savo aplinkos dydžiu ir originalumu. Išraiškingas ne tik išorinis vaizdas, bet akį labai traukia ir vidus.

Po karo čia įsikūrė tarybinis ūkis, nuo 1959 m. veikė žemės ūkio technikumas. Dvarui ir jo pastatams atkurti prireikė labai nemažai ne tik laiko ir resursų, bet ir dvasinės išmonės, norint atkurti to laikotarpio dvasią. Didelį užsidegimą šiais klausimais turi broliai dvyniai Vadimas ir Vincentas, kuriantys patys ir tuo uždegantys kitus darbuotojus.

Autentikos dvasia

Labai daug emocijų sukelia apsilankymas Pakruojo dvaro Vilnos manufaktūroje, kur kiekvieną detalę jau daugybę metų kruopščiai kuria Janina Vansauskienė, paveldėjusi šitą meilę vilnos vėlimui iš savo senelio.

Keista rankose laikyti beveik šimto metų senumo linų kuokštelį. Man, kaip nelabai suprantančiai medžiagų specifiką, tas pluoštelis labiau panėšėjo į šilką. Pasirodo, tikrasis lietuviškas linas tikrai buvo mūsų tautos šilkas. Juk iš jo austi ir siūti nuostabūs drabužiai.

Janina – originalių rankinių kūrėja. Jos iš vilnos nuvelti ne tik moteriški švarkeliai, rankinės, bet ir malonūs kambario akcentai: dvaro juokdarys, peteliškės, malonios smulkmenėlės dovanų parvežti artimiesiems. Moteris visą savo dvasinę energiją įdeda į savo kūrinius, tai yra menininkės dvasia.

Kita įspūdinga vieta – Larisos, meilės emigrantės iš Moldovos, kostiuminė. Moteris labai nuoširdžiai papasakojo, kaip ji siuva XIX a. pabaigos dvasią atitinkančius moteriškus drabužius: sukneles, pižamas, prijuostėles, jas papuošdama ne tik gėlių ornamentais, bet ir lietuvišką patriotizmą ugdančiais žodžiais: "Kad ir juodą duoną valgyt, bet savo tėvynėj."

Pakruojo dvare kiekvieną savaitgalį vyksta gyvojo muziejaus programa, kurios metu atkuriama XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dvaro kasdienybė, o lankytojai tampa tikrais praeities dvaro gyventojais.

Pakruojo dvare lankėmės dviese su dukra, bet visas dėmesys buvo sutelktas būtent į mus abi, gavome viską: įspūdingą ekskusiją po dvaro teritoriją, dvaro vidų, supažindinimą su apgyvendintais paukščiais kuriamame dvaro terariume. Pagaliau karčiamoje vakarienė irgi pagal užsakymą: "Ciela parūkyta karka, virta aluje, patiekiama su naminiais troškintais kopūstais, bulvėmis, krienų padažu ir sodo žalumynais." Tai yra vietinis kultūrinis paveldas. Įdomus faktas – baronų von der Roppų valdymo laikotarpiu dvaro kumečiai buvo vadinami bumbulais. Rūpestingos gaspadinės, norėdamos sočiai ir gardžiai pavalgydinti bumbulus po sunkios darbo dienos, krosnyje kepdavo milžiniško dydžio bulvinius blynus su mėsa ir riebiais spirgais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių