Quantcast

Pagerbtas S. Dargio atminimas: jei Dievas pirmiausia būtų sukūręs kino operatorių

Stasio Dargio, prieš metus mirusio televizijos operatoriaus, sukūrusio ir daugybę dokumentinių filmų, bendražygiai pagerbė jo atminimą Lietuvos aviacijos muziejuje prisiminimais ir ekrane parodytomis ištraukomis iš įdomiausių jo darbų.

Viską išmanė apie filmo kūrimą

„Negalėjau neprisiminti Stasio – aš jį tiesiog fiziškai jaučiu esant čia, Lietuvos aviacijos muziejuje, kur pastaraisiais dešimtmečiais esame sukūrę septynis dokumentinius filmus apie mūsų aviacijos milžinus: Steponą Darių, Stasį Girėną, Feliksą Vaitkų. Mūsų artimesnė pažintis prasidėjo 1993 m., kai 2005 m, artėjant F.Vaitkaus skrydžio per Atlantą 70-mečiui, nutarėme sukurti dokumentinį filmą apie anuomet mažai visuomenei žinomą „Lituanica II“ pilotą, 1935 m. įveikusį Atlantą ir nelabai sėkmingi nusileidusį vienoje Airijos pievoje“, – kalbėjo Stasio atminimą pagerbti susirinkusiesiems muziejininkas ir kolekcininkas, renginio organizatorius Jonas Čepas.

J.Čepas neslėpė, kad pažintis su Stasiu jam buvo tikra Dievo dovana, nes didžiulę darbo patirtį sukaupęs televizijos operatorius absoliučiai viską išmanė apie filmo kūrimą, o jis, J.Čepas, – ničnieko. „Bėgant metams labai daug ko iš jo išmokau, už ką būsiu jam dėkingas visą likusį savo gyvenimą. Paskutinis mūsų kūrybinis darbas vadinosi „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“. Šis filmas apie S.Dariaus ir S.Girėno palaikų slėpimą sovietmečiu, jų suradimą ir saugojimą iki šių dienų buvo sukurtas 2013 m. Jame mes vaizdu ir liudininkų žodžiu įamžinome tiesiog neįtikimas slaptas karstų su balzamuotų lakūnų kūnais ir be jų keliones“, – dalijosi bendro darbo su S.Dargiu paskutiniais dešimtmečiais J.Čepas.

Zinaidos galvos skausmas

„Pirmą kartą jį pamačiau 1952 m. rudenį, kai atvažiavau iš Žemaitijos ir įstojau į anuometinę Kauno taikomosios dailės vidurinę mokyklą Pelėdų kalne. Atkreipiau dėmesį į metais anksčiau mokyklon atėjusį Stasį – aukštą, liesą šviesiaplaukį vaikinuką. Atrodo, kad ir aš jam patikau – pradėjo lydėti iš šokių mokykloje namo, nors pats niekada nešoko – stebėjo mus, šokančias merginas, iš mokyklos balkoniuko.

Jono Čepo ir Zinaidos Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

Rimčiau pradėjome draugauti, kai tekstilės studijas baigęs Stasys jau dirbo Kapsuko – taip anuomet vadinosi Marijampolė – dramos teatre dailininku – butaforu. Kai dar po trejų metų grįžo iš sovietų kariuomenės, sukūrėme šeimą ir gyvenome drauge iki jo mirties. Kartu užauginome dvi dukras, sulaukėme septynių vaikaičių ir dviejų provaikaičių. Neseniai pasaulį išvydo ir trečiasis… Bet aš norėčiau, kad Stasys liktų gyvas ne tik savo palikuoniuose, bet ir darbuose. Mat, greičiausiai, niekas nėra nufilmavęs tiek mūsų menininkų parodų pristatymų, kaip Stasys – namuose guli kalnai prifilmuotų kino juostų. Tai yra didelis mano galvos skausmas, nes žinau, kad reikia tą archyvą suskaitmeninti, bet kas tai padarys?“ – retoriškai klausė S.Dargio žmona Zinaida.

Iš tiesų – kas tai turėtų ir galėtų padaryti? Negi šiandien niekam nerūpi tas ištisas mūsų kultūros klodas?

Pakerėjo stebuklinga dėžė

Kai S.Dargis atvyko iš Rietavo mokytis į Kauną, televizijos dar nebuvo. Pasak Stasio prisiminimų, patekusių į knygą „Žurnalistai apie laiką ir save" (2008 m.), televizija atsirado, jam baigiant pirmąją mokslų pakopą Kaune.

Iš tos stebuklingos dėžės – televizoriaus, rašė Stasys, sklido neįtikimi dalykai: kas vyko šalyje, pasaulyje vakar ar šiandien, buvo galima matyti ir girdėti savo namuose. Tie žydro ekrano kerai buvo labai stiprūs, ir Stasys, baigęs mokslus Kauno taikomosios dailės mokykloje ir pradėjęs dirbti Marijampolės dramos teatre, įsigijo kelias mėgėjiškas filmavimo kameras.

S. Dargis. Jono Čepo ir Zinaidos Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

Su viena jų, „Krasnogorsku“, ir pradėjo savo televizinę karjerą. Kažkiek techniškai patobulinęs filmavimo kamerą, pradėjo filmuoti, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tai, ką jis nufilmavo, galėtų atrodyti televizoriaus ekrane. Pagaliau išdrįso kažkokį nufilmuotą įvykį Kaune pasiūlyti televizijos žinių laidai Vilniuje, ir netrukus prasidėjo jo, operatoriaus, karjera Kaune. Tuo metu, 1969 m., televizija laikinojoje sostinėje jau žengė pirmuosius žingsnius.

„Vido Mačiulio, tuo metu jau dirbusio Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje, skambutis su pasiūlymu bendradarbiauti ir nulėmė mano gyvenimą – iki šiol tebesu „žmogus su kino kamera“", – rašė Stasys 2008 m.

Daug ko tada trūko, tačiau entuziazmo – niekada.

Kaip cukrus gelbėjo gyvybę

„1969 m. pakviečiau Stasį į Kauno redakciją, kur jau dirbau su pirmuoju Kauno redakcijos vadovu Vytautu Andrejaičiu. Nuėjome su Stasiu papietauti į „Metropolį“ ir reikalų aptarti", – prisiminė žinomas televizijos žurnalistas, publicistas, 1992 m. pradėtos legendinės laidos "Krepšinio pasaulyje" kūrėjas Vidas Mačiulis.

"Pokalbio metu išgirdau apie jo skurdžią vaikystę, sunkius pokario metus Kauno taikomosios dailės mokykloje, kur, pasak paties S.Dargio, buvo metas, kai jo gyvybę palaikė keli cukraus gabaliukai per dieną. Tos jo užuominos apie baisų badą negalėjau pamiršti iki šiol, – prisipaažįsta legendinis žurnalistas. – Ir tik šiandien jo žmona paaiškino, kaip tai atsitiko – Stasys atsisakė užtikrinti tvarką viename mokyklos šokių vakare, nes žinojo, kad iš Šančių gali ateiti muštynes vis sukeliantys jaunuoliai. Atsisakymas Stasiui brangiai kainavo – mokyklos administracija atėmė iš jo stipendiją. Tad jam teko maitintis tik tuo, ką galėjo duoti patys pusbadžiu gyvenę bendramoksliai.“

Maloniausios akimirkos

Apie operatoriaus karjeros pradžią Kaune – šioje redakcijoje jis dirbo 24 metus – Stasys rašė: „Tekdavo ne tik filmuoti, bet pačiam ir ryškinti, montuoti, piešti vinjetes, titrus, konstruoti montažinius pultelius... Daug ko tada trūko, tačiau entuziazmo – niekada… Atminty išliko daugybė sutiktų žmonių veidų, istorinių įvykių, įvairių jaudinančių akimirkų.

Tokia jau mūsų profesija: grįžti nufilmavęs gedulingą laidotuvių procesiją, pasikeiti kameros kasetę ir skubi į gimdymo namus užfiksuoti jubiliejinį kauniečio gimimą. Tačiau maloniausios akimirkos – atitrūkus nuo valdiškų siužetų pastovėti prie gimtinės slenksčio ar pabuvoti Nemuno ištakose...“. Šias Stasio mintis jo atminimui skirtame renginyje patvirtino buvę kolegos operatorius Jonas Dirsė, fotografai Vladas Dekšnys, Ričardas Šaknys.

Filmavo S.Nėries palaikų iškasimą

„Už tai, kad išmokau filmuoti, buvau, esu ir visą gyvenimą būsiu dėkingas Stasiui, – sakė V.Mačiulis. – Iš jo išmokau ieškoti tinkamo rakurso, kadro stabilumo, galvoti apie vaizdą ekrane. Stasys buvo nepaprastai tvarkingas – į savo didelę kanceliarinę knygą įrašydavo kiekvieno nufilmuoto siužeto metriką. Dabar pagal tuos įrašus būtų galima nustatyti, kas, kur, kada buvo filmuota. Kažin, ar išliko ta metrika ir siužetai TV ,,Panoramoje“?

Jono Čepo ir Zinaidos Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

V.Mačiulis pasidžiaugė, kad jam, kai dirbo „Pūko“ televizijos direktoriumi, pavyko parengti porą dešimčių istorinių televizijos laidų ,,Įamžino operatorius Stasys Dargis“. Pats jas režisavo ir montavo archyvinę medžiagą, filmavo komentuojantį kolegą S.Dargį. Susirinkusiuosius į Lietuvos aviacijos muziejų sujaudino ištraukos iš laidos, kurioje atskleista, kaip 1992 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo ieškoma Salomėjos Nėries kapo, kaip iškasami jos palaikai.

Filmą bus galima pažiūrėti

Už tuos S.Nėries palaikų vaizdus, parodytus ,,Pūko“ televizijoje 2004 m., V.Mačiulis susilaukė priekaištų ir kritikos dėl pernelyg drastiškų epizodų. Dabar žiūrėjusieji šią autorinę paties Stasio komentuojamą laidą, visi sakė, kad teismo eksperto akimis žvelgusi jo kamera kartu jautriai fiksavo kitus vaizdus, turinčius dabar didelę istorinę – dokumentinę vertę.

Vien kokia yra ekrane parodyto kapavietėje aptikto S.Nėries rožinio kaina. Juk ilgokai nesuvokusi gudriai pridengtų sovietų užmačių, poetė gyvenimo pabaigoje vis gi tai suprato, labai gailėjosi, o mirties akivaizdoje prašėsi kunigo ir būti palaidota su bažnytinėmis apeigomis. Jos prašymą bažnyčia įvykdė. Taigi – ir atleido. Turime ir mes ją suprasti bei atleisti, o ne vien teisti. Beje, V.Mačiulis pažadėjo, kad šis dokumentinis, tapęs jau istoriniu, S.Dargio filmas bus suskaitmenintas ir patalpintas www.kaunozurnalistai.lt. Ten pat, puslapyje ,,Filmai“, jau galima pamatyti S.Dargio ir J.Čepo sukurtus dokumentinius filmus apie bebaimius lietuvius  – Atlanto užkariautojus.

Išmanusis Stasys

Maždaug prieš 45-50 metų filmavimo kameros buvo labai sunkios ir nebylios – garso neįrašydavo. Tada Stasys su Vidu bene pirmieji Lietuvos televizijoje pradėjo kurti taip vadinamus "psiaudosinchronus". „Aš, kalbindamas pašnekovus, įjungdavau radijo magnetofoną, o Stasys filmuodavo. Žinoma, vaizdo ir garso sinchroniškumo buvo neįmanoma išgauti, todėl Stasys sumontuodavo juostą taip, kad tuomet, kai aš klausdavau pašnekovo, rodydavo pastarąjį, o kai šis atsakinėdavo – mane. Stasys buvo ne tik išradingas, bet ir labai darbštus", – tvirtino V.Mačiulis.

Jis į darbą atsinešdavo parodyti savo dukrelių piešinius. Bet buvo ne tik sentimentalus. Jis galėjo prajuokinti visą salę.

Poetė Irena Žukauskaitė – Jacevičienė, bendradarbiavusi su J.Čepu ir S.Dargiu pirmųjų sparnuotųjų lietuvių tema, priminė, kad kažkur turėtų būti S.Dargio filmuotos S.Dariaus dukters Nijolės Maštarienės tapybos darbų ir Jono Čepo nuotraukų bei atvirukų kolekcijos S.Dariaus ir S.Girėno tema parodos atidarymas.

Prajuokino visą salę

Buvęs Stasio kolega Jonas Dirsė pabrėžė – S.Dargis buvo labai jautrus, labai mylėjo šeimą.

„Jis į darbą atsinešdavo parodyti savo dukrelių piešinius. Bet buvo ne tik sentimentalus. Jis galėjo prajuokinti visą salę. Kartą filmavome paminklo „Keturiems komunarams“ atidengimui skirtą privalomą, nuobodų susirinkimą Profsąjungų rūmuose, kurie dabar vadinasi Kauno kultūros centru. Prezidiume, kaip įprasta tokiu atveju, sėdėjo ir vienas aukščiausių Lietuvos komunistų partijos šulų. Jis, sėdėdamas prezidiume, dažniausiai snausdavo, ištiesęs kojas, kad nenuvirstų. Stasys, priėjęs prie jo gan arti, įjungė garsiai burzgusią filmavimo kamerą. Netikėtas stiprokas garsas taip išgąsdino snaudusį partokratą, kad šis pašoko iš vietos, nieko nesuvokdamas... Per salę, mačiusią snaudžiantįjį ir stebėjusią operatoriaus veiksmus, nuvilnijo juokas.... ", – vaizdingai pasakoja J.Dirsė.

Po to partiniai darbuotojai, pamatę Stasį su filmavimo kamerą, jam sakydavo: „Vėl savo kreizą įjungsi...“. Priminsime, kad sovietmečiu kreizu buvo vadinamas garsiai veikęs diskinis pjūklas, naudotas lentpjūvėse.

Dievo klaida

Pasak buvusio S.Dargio bendramokslio, žinomo Lietuvos grafiko Broniaus Leonavičiaus, jis drauge su Stasiu 1951 m. įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, kartu su kitais būsimais kūrėjais gyveno viename bendrabučio kambaryje.

Bendramoksliai pravardžiavo Stasį Čechovu, nes jis buvo ramus, susimąstęs, gilios vidinės kultūros. Jam didelės įtakos turėjo dėstytojas, garsusis scenografas Liudas Truikys – juk neatsitiktinai Stasys dirbo Marijampolės teatre, bet, kaip žinia, nugalėjo trauka filmavimo kamerai. Stasys laikmetį fiksavo faktu – jautria, kartais negailestinga tikrovei filmavimo kameros akimi, o ne tapybos ar grafikos darbais, kuriuose daug vietos interpretacijai.

S.Dargis per ketvirtį amžiaus darbo Kauno redakcijoje dalyvavo daugybę metų kurtose dokumentinėse – pažintinėse laidose „Kur Nemunas teka“, „Sekmadienio rytas“, „Prie gimtinės slenksčio“. Jis du kartus buvo pripažintas geriausiu Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos televizijų kūrybiniu darbuotojų konkurse. O kur dar daugybė jo, operatoriaus ir dokumentinių filmų kūrėjo, apdovanojimų….

S.Dargio per ketvirtį amžiaus sukauptą vaizdo metraštį tektų žiūrėti daugiau kaip 300 valandų. Operatoriaus bičiulė jam dovanotame M.K.Čiurlionio reprodukcijų aplanke įžvalgiai įrašė: "Pasaulio pradžia visiems būtų gerokai aiškesnė, jei Dievas pirmiausia būtų sukūręs kino operatorių." Iš tikrųjų – kodėl Jis to nepadarė?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių