P. Almodovaras – melodramatiškas Ispanijos režisierius

Jeigu kalbėtume apie Ispanijos kiną, jo vienvaldžiu karaliumi galėtume laikyti Pedro Almodóvarą, kuris yra bene žinomiausias šalies režisierius pasaulyje. Jo kūryba prasidėjo su naujos demokratijos pradžia valstybėje, kai 1975 m. mirė ilgametis diktatorius Francisco Franco, valdęs Ispaniją nuo perversmo pabaigos. Išgarsėjęs dėl melodramatiškų, kičinių filmų, persmelktų ryškių spalvų, kaimo ir Madrido peizažų, moterų ir LGBT veikėjų, autorius sukūrė savo kino kalbą, kurią atpažįsta bent vieną jo filmą matę žiūrovai.

P.Almodóvarą galima laikyti Kanų kino festivalio numylėtiniu – čia dėl „Auksinės palmės šakelės“ varžėsi šeši jo filmai, tačiau 69-erių metų režisieriui iki šiol jos nepavyko parsivežti į Ispaniją. 1999 m. Pietų Prancūzijos kurortiniame miestelyje jis laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą už motinai dedikuotą filmą „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999), o 2006 m. jo filmas „Sugrįžimas“ („Volver“, 2006) buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Šiame filme visos pagrindinius vaidmenis atlikusios moterys taip pat buvo įvertintos už geriausią vaidmenį. Tai nestebina, nes beveik visi stipriausi režisieriaus parašyti vaidmenys yra skirti moterims, kurios jį supo visą gyvenimą. Ne itin mylimas gimtojoje Ispanijoje, bet garbinamas už jos ribų, P.Almodóvaras tapo netiesioginiu LGBT teisių gynėju, o aktorės iš viso pasaulio jo prašė, kad sukurtų joms vaidmenį. Į iš pirmo žvilgsnio su realybe nieko bendro neturinčius ekscentriškus filmuose režisierius sudėjo visą savo gyvenimą, o visą kūrybą dedikavo vienam žmogui – savo motinai.

Būti autentiškam brangiai kainuoja“

Taip filme „Viskas apie mano mamą“ sako Agrado – buvęs sunkvežimio vairuotojas, iškeitęs darbą į krūtis ir prostituciją. P.Almodóvaro filmai tapo prieglobsčiu ne vienam visuomenės atskirtajam: homoseksualiems vyrams, moterims, translyčiams, drag karalienėms, prostitutėms ir kt. Pats būdamas homoseksualus, režisierius savo filmuose reprezentavo tuos, kuriems konservatyvioji katalikiška bendruomenė autoritarinio režimo metais nerado vietos. 2004 m., prieš Kanų kino festivalį, duodamas interviu „The Guardian“ apie savo tuo metu naujausią filmą „Blogas auklėjimas“, P.Almodóvaras teigė, kad „translyčiai yra spjūvis į veidą idėjai, kad Dievas sukūrė žmones. Jie pakeičia savo biologinę prigimtį. Jeigu į siužetą kaip naratyvinį elementą  įpini translytį veikėją, jis pakeičia visus kitus veikėjus ir meta jiems iššūkį“. Jie tarsi tampa jo filmų metafora – žmonės retai yra tokie, kokie atrodo. Pats užaugęs konservatyviame, mačistiniame kaimelyje, režisierius visada svajojo iš jo ištrūkti. 16 metų pabėgęs į Madridą, jis atsidūrė „La Movida Madrileña“ judėjimo sūkuryje, kuris įsižiebė po F.Franco mirties. Judėjimas, prasidėjęs Madride, pasklido ir po kitus Ispanijos miestus – Barseloną, Bilbao. Naujame šalies gyvenime suklestėjo ekonomika, atsirado išraiškos laisvė, pogrindžio grupės išėjo į viešumą, „spintoje užsidarę“ homoseksualai ir kiti LGBT bendruomenės nariai pamažu nustojo slėpti savo tikrąją seksualinę tapatybę. Ryškiausiu kino atstovu šiame judėjime tapo P.Almodóvaras, savo kičiniais, camp stilistikos darbais, atspindėjęs šalies kultūrinio gyvenimo perversmą. Jis pradėjo filmuoti trumpametražius filmus, pritvinkusius atviros seksualinės laisvės, kurie išpopuliarėjo rodomi Madrido baruose. 1986 m. kartu su jaunesniuoju broliu režisierius įkūrė gamybos įmonę „El Deseo“, kuri iki šiol prodiusuoja visus jo filmus. Nors gyvena progresyvioje visuomenėje, P.Almodóvaras praeitame dešimtmetyje prisipažino sulaukęs dešiniųjų pažiūrų atstovų grasinimų nužudyti, o viena iš dešiniųjų partijų net norėjo jį paduoti į teismą. Ilgą laiką viešai neskelbęs savo politinių pažiūrų, režisierius teigė, kad jo filmai kalba už jį patį. Ir iš tiesų jis yra vienas tų, kurie 8-ajame dešimtmetyje seksualinėms mažumoms ir socialiai atskirtiems suteikė balsą, nesistengdamas jų parodijuoti. Translytės moterys, priverstos dirbti prostitutėmis, neretai mušamos agresyvių vyrų, sugebėdavo atsistoti ir parodyti daugiau humanizmo, supratingumo bei humoro nei patogiame gyvenime besislapstantys žmonės.

Enrikė, Salvadoras ar Pedro?

Pirmoji „Blogo auklėjimo“ („La mala educación“, 2004) scena. Enrikė skaito laikraščių ištraukas, ieškodamas įkvėpimo naujai istorijai. Akys užkliūva už istorijos apie jauną motociklininką, mirtinai sušalusį greitkelyje, kurį pasivijusi policija suprato, kad vairuotojas jau ilgą kelio atkarpą važiavo be gyvybės ženklų. Jis išsikerpa pranešimą ir padeda prie kitų iškarpų, kurios galbūt kažkada pavirs į filmą. Į biuro duris pasibeldžia jaunas darbo ieškantis aktorius, prisistatydamas Ignacio vardu (Gaelis García Bernalis). Tai – pirmoji Enrikės meilė iš seminarijos laikų. Daugiau nei 20 metų nematytas Ignacio, dabar pasivadinęs Ancheliu, nori vaidinti jo filmuose ir savo vaikystės draugui įteikia parašytą istoriją „Apsilankymas“. Sunkiai nupasakojamas „Blogo auklėjimo“ siužetas paremtas paties P.Almodóvaro gyvenimu, bent jau iš dalies. Enrikės biuras – tai režisieriaus gamybos įmonės „El Deseo“ vidaus replika, kuriame ir realybėje kabo fikcinio veikėjo sukurtų filmų plakatai. P.Almodóvaras vaikystėje mokėsi seminarijoje ir buvo bažnytinio choro solistas. Nors mokyklos laikais jis nebuvo seksualiai išnaudojamas kunigų kaip veikėjas Ignacio, kalbėdamas apie šį filmą režisierius pasakojo, kad pažinojo nemažai berniukų, kuriems tai teko patirti toje pačioje seminarijoje. Vieną kunigų teko išmesti iš mokyklos, bet, kaip paaiškėjo vėliau, jis tiesiog buvo perkeltas į kitą berniukų seminariją. Apie P.Almodóvaro praeitį užsimenama ir autobiografiškiausiame jo kūrinyje iki šiol – „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, 2019), kurio premjera įvyko praeitą mėnesį Kanuose. Naujausiame filme režisieriaus dienos seminarijoje prisimenamos tik protarpiais, parodant trumpą montažą apie karjerą berniukų chore. Kaip ir realybėje Pedro, taip ir filmo veikėjas Salvadoras nenorėjo eiti į seminariją. Pasak režisieriaus, Dievas jo neapdovanojo tikėjimu, todėl, palikęs mokyklą, jis tapo agnostiku. Pasenusį Salvadorą filme pradeda kamuoti kūrybinė krizė, kurios viena priežasčių – vis prastėjanti režisieriaus sveikata. Jį kamuoja tinitas, nemiga, nugaros skausmai ir dažnai pasikartojantis springimas, dėl kurio jis turi valgyti sutrintą maistą. Antonio Banderaso suvaidintas Salvadoras išvaizda kiek primena patį P.Almodóvarą – pražilusi barzdelė ir pasistoję balti plaukai tapo neatskiriamu režisieriaus bruožu. Jį taip pat jau kurį laiką kankina silpnėjanti sveikata: po kelio ir nugaros operacijos filmuojant „Chuljetą“ („Juljeta“, 2016), P.Almodóvaras negalėjo stovėti ilgiau nei pusvalandį. Tačiau kūryba jam yra tai, kas leidžia pamiršti fizinį skausmą. O Salvadorui padeda heroinas, nunešdamas jį į vaikystę kaime. Kurdamas filmus, kuriuose bent kiek atsispindi jo asmeninis gyvenimas, režisierius pasitelkia „filmas filme“ metodą. „Blogo auklėjimo“ pabaigoje paaiškėja, kad Ignacio vaikystės prisiminimai yra naujausio Enrikės filmo dalis, o „Skausmo ir šlovės“ paskutinė scena atskleidžia, kad visos Salvadoro kelionės į vaikystę yra scenos iš jo naujo kūrinio ir juo jaunystėje taip besirūpinusi motina – tik aktorė – įkūnytas švelnus jos atspindys. P.Almodóvaro sukuriama metafikcija sako, kad viskas, ką matote, yra išgalvota. Todėl kad ir kaip bandytume filmuose užčiuopti jį patį, tik pats režisierius žino, kas yra tikra, o kas – jo vaizduotė.

Viskas apie mano mamą

2014 m. atsiimdamas apdovanojimą Liono Lumiére kino festivalyje, P.Almodóvaras emocionalioje kalboje prakalbo apie savo motiną Franciscą, kuri buvo didelis jo kūrybos įkvėpimas. Mažame miestelyje, nutolusiame 200 km į pietus nuo Madrido, jis augo moterų apsuptyje. Be motinos, Pedro gyveno kartu su dviem vyresnėmis seserimis Antonia ir Maria Chesus, kurios taip pat juo rūpinosi. Su tėvu, vietiniu vyndariu, režisierius sunkiai rasdavo bendrą kalbą. Neretai jis sūnų vadino svetimu ir nuolat klausdavo, į ką šeimoje jis atsigimė. Kai režisierius pabėgo į Madridą, tėvas net grasino pasiųsiantis civilinę apsaugą, kad jį pargabentų atgal. Galbūt dėl to P.Almodóvaro filmuose taip retai sutinkame heteroseksualius vyrus. Filme „Viskas apie mano mamą“ jų išvystame vos kelis: sūnų Estabaną, kurį filmo pradžioje mirtinai pervažiuoja automobilis, tėvą, nebesigaudantį aplinkoje ir neatpažįstantį savo dukros, bei dar kelis epizodinius vaidmenis atliekančius teatro aktorius ir gydytoją. „Oskarą“ užsienio filmų kategorijoje laimėjusį kūrinį režisierius dedikavo aktorėms, vaidinusioms aktores, ir savo motinai, kurį mirė tais pačiais metais. Francisca pati kartais vaidindavo mažus vaidmenis savo sūnaus filmuose „Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de „nervios“, 1998), „Kika“ (1993). „Nors mano mama gyveno paprastos namų šeimininkės gyvenimą, ji buvo ypač kūrybinga moteris. Ji turėjo gerą intuiciją, humoro jausmą ir gebėjimą apsukriai išspręsti problemas. Manau, ji įkvėpė daugelį mano parašytų veikėjų moterų“, – viename interviu savo prisiminimais dalijosi režisierius.

Vienai iš dažnai jo filmuose vaidinančių aktorių, Penélopei Cruz, neretai tekdavo motinos vaidmuo. „Viskas apie mano mamą“ ji vaidino jauną vienuolę, pastojusią nuo translyčio, kuris ją užkrečia ŽIV. 2006 m. filme „Sugrįžimas“ ji įkūnija Raimundą, auginančią jauną dukterį Paulą (Yohana Cobo). Ši nužudo savo tėvą Pako, kuris bando ją išprievartauti teigdamas, kad nėra tikrasis jos tėvas. O Raimundos sesuo Solė (Lola Dueñas) susiduria su praeities vaiduokliu – savo motina, kuri prieš trejus metus žuvo gaisre su tėvu, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, tai ji sukėlė gaisrą, išvydusi savo vyrą su kita moterimi lovoje. Nors iš pirmo žvilgsnio siužetas primena muilo operą, režisierius šiame filme perteikia matriarchatą, kuris gyvavo kaimo šeimose. Vaikystėje apsuptas ne tik šeimos, bet ir kaimynių moterų, jis stebėjo jų gyvenimą, vėliau hiperbolizuotai perkeldamas jas į savo kūrinius. Raimundą suvaidinusi P.Cruz prisimena susitikimą su režisieriaus motina, kuris jai padėjo suprasti jo susižavėjimą moterimis ir kodėl jis taip gerai jas supranta. Naujausiame P.Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“, paremtame paties režisieriaus gyvenimu, aktorė įkūnija Jacintą, kuri yra jo tikrosios motinos prototipas. Apsigyvenusi mažame kaimelyje su sūnumi Salvadoru ir vyru, ji greit pasinaudoja sūnaus galimybe rašyti ir skaityti, kad galėtų pertvarkyti namus (realybėje ji užsidirbdavo pinigų rašydama laiškus nemokantiems rašyti ir skaityti kaimynams). Megzdama kitos kaimelio moters namuose, Jacinta Salvadorui gauna stipendiją, leisiančią jam studijuoti seminarijoje ir įgyti išsilavinimą. P.Cruz suvaidinta veikėja įkūnija režisieriaus motinos apsukrumą, kuriuo jis taip žavėjosi. Filmo pabaigoje jau mirštanti motina Salvadorui priekaištauja, kad savo filmuose jis vaizduoja motinos kaimynes, kurioms tai nepatinka, ir išreiškia norą, kad ji niekada netaptų viena iš jo veikėjų. Tačiau begalinė režisieriaus meilė motinai niekada neleido jam ištesėti šio pažado – ji visada bus jo filmų dalimi.

Vaikystės spalvos

Pabaigoje norėjau pakalbėti apie ryškias almodovariškas spalvas, tačiau, perskaičiusi jo 2014 m. Lione pasakytą kalbą, manau, kad geriau paskutinį žodį suteikti pačiam režisieriui. „1987 m. paprašiau mamos suvaidinti mažą vaidmenį savo filme „Moterys ties nervų krizės riba“. Kartu buvome persirengimo kambaryje, kur kostiumų dizainerė jai rinko sukneles. Besiruošdamas išeiti, staiga išgirdau motiną, sakančią dizainerei: „Aš nenoriu juodos suknelės, duok man ką nors ryškesnio.“ Ir tada ji pradėjo aiškinti apie savo ilgalaikius santykius su juoda spalva, ko anksčiau niekada man neteko girdėti. Dėl gedulo, būdama nėščia, ji turėjo dėvėti juodus drabužius. 30 metų ji rengėsi tik juodai ir po to niekada nenorėjo matyti šios spalvos. Aš negalėjau įsivaizduoti nėščios motinos, apsirengusios juodais drabužiais. Dažnai žmonės manęs klausia apie spalvas mano filmuose. Manau, aš naudoju savo vaikystės spalvas – ryškias, sprogstančias spalvas, kurias buvo taip sunku išgauti 9-ojo dešimtmečio laboratorijose. Mirus motinai, pradėjau mąstyti apie jų ištakas savo kūriniuose. Norėčiau galvoti, kad mano aistra spalvoms yra motinos atsakas į ilgametį gedulą. Nors ilgą laiką ji rengėsi juodai, savyje ji nešiojo kerštą toms tamsioms monochroninėms spalvoms. Aš buvau jos kerštas ir tikiuosi, kad gana geras. 35-erius metus aš stengiausi visa širdimi.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių